A. Vėžienė. Optimistiškoji Kauno modernizmo architektūra – ar galėsime įeiti pro pagrindines duris?

Rugsėjo 18 d., tik įsibėgėjus eilinei darbo dienai kiekvieną, bent šiek tiek kultūros paveldo naujienomis besidomintį Lietuvos (ir ne tik) pilietį pasiekė džiugi neeilinė žinutė – „Kauno modernizmo architektūra įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą“.

Dabartiniu įvairiausiais žinių sklaidos kanalais apdovanotu laikmečiu žinia pasklido kosminiu greičiu, lydint plojimais ir padėkos rašiniams.

Nekelia abejonių – Kauno modernizmo nominacinės paraiškos „Modernusis Kaunas: optimizmo architektūra, 1919–1939” autoriai yra verti didžiausi gražių žodžių, bet klausiame kitu kampu: ar norėdami susipažinti su penktojo UNESCO pasaulio paveldo, esančio Lietuvoje, objektais galėsime įeiti pro pagrindines duris?

Anot Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos, „Kauno tarpukarį pristatanti modernizmo architektūra yra išskirtinis Lietuvos architektūrinės kultūros reiškinys, kuris nusipelno didesnio tarptautinio dėmesio ir sklaidos visuotinės architektūros istorijos kontekstuose.

Kauno modernizmo teikimas Pasaulio paveldo sąrašui yra reikšmingas siekis įvertinti Lietuvos istorines įtakas, vertybių kaitą bei kultūrinio tapatumo ištakas Europos ir pasaulinės istorijos raidoje.

Paraiškoje pristatomas Kauno, laikinosios Lietuvos sostinės 1919–1939 m., kūrimo fenomenas.

Tai yra išskirtinis moderniojo miesto, kuriam būdinga greita urbanizacija ir modernizacija, pavyzdys, pasižymintis įvairiomis vertybių ir siekių išraiškomis, susijusiomis su optimistišku tikėjimu nepriklausoma ateitimi.

Mieste išliko daugybė išskirtinių ir gerai išsilaikiusių pastatų, pristatančių naują sostinę, taip pat naujovišką miesto planavimą ir architektūrą, susiklosčiusius miesto gyvensenos papročius.“

Taigi tai, kas įvyko prieš keletą savaičių Pasaulio paveldo komiteto sesijoje Saudo Arabijoje, nustebino daugelį.

Žiniasklaidoje ir valstybės institucijų atstovų pranešimuose spaudai iki šiol itin plačiai kalbama apie tai, kad Lietuva turėjo tik mažą viltį sulaukti teigiamo ekspertų sprendimo ir veikiau tikėjosi sulauksianti prašymo pataisyti nominacinę bylą. Įvyko kitaip.

Kitas žingsnis – iki 2025 m. gruodžio 1 d. įgyvendinti Pasaulio paveldo komiteto patarimus, kad vertingiausia teigiamą architektūrą būtų išsaugota.

Panagrinėkime šį istorinį įvykį kiek kitokiu kampu. 2024 m. sausio 1 d. įsigalios Lietuvos Respublikos asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymas, kuris buvo parengtas ir priimtas įgyvendinant Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją.

Statistiniai duomenys rodo, kad 2022 m. Lietuvoje gyveno apie 223 tūkst. gyventojų su negalia.

Vadovaujantis Konvencijos ir kitų tarptautinių teisės aktų nuostatais, siektina, kad visos paslaugos (pvz., kultūros paveldo pažinimo) būtų teikiamos taip, kad taptų prieinamos visiems asmenims, taip pat turintiems negalią.

Ar netaps Pasaulio paveldo sąraše atsiradęs Kaunas, tiksliau jo optimizmo architektūra, išsiskirianti išskirtinėmis modernizmo stilių interpretacijomis, kuriose galima atpažinti Art Deco, neoklasicizmo, tradicionalizmo, funkcionalizmo ir kitas įtakas, ne tokia teigiama visiems lankytojams?

Nominuota ir į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtraukta teritorija apima Kauno Naujamiestį ir Žaliakalnį, kuriuose galima aptikti daugiau kaip 6 tūkst. tarpukario modernizmo dvasioje sukurtų pastatų, išlikusių iki mūsų dienų.

Patys vertingiausi yra Centrinio pašto rūmai, „Pienocentro“ rūmai, Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rūmai, Kauno įgulos karininkų ramovė, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, V. Putvinskio g. namų kompleksas, Prisikėlimo bažnyčia, dabartiniai KTU Centriniai rūmai (buvęs Žemės bankas), Tyrimų laboratorija ir daugybė kitų vertybių.

Nemažai pastatų, kuriuos projektavo iškiliausi tarpukario architektai Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Arnas Funkas, Feliksas Vizbaras, Stasys Kudokas, Karolis Reisonas, Vladimiras Dubeneckis ir daugelis kitų, išsaugojo autentišką interjerą, jo fragmentus.

Žvelgiant iš paveldosauginės galimybės, kultūros paveldas turi būti saugomas viešajai pagarbai, moksliniam pažinimui bei viešajam pažinimui ir naudojimui. Ir tikrai norisi tikėti, kad nominacinės paraiškos autoriai ir kiti savo sričių žinovai padarys viską, kiek jiems leidžia galimybės, kad šis unikalus paveldas būtų prieinamas kuo didesnei lankytojų grupei.

Bet yra vienas BET: XX a. tarpukario architektūra pasižymi pastatų reprezentatyvumu, kurį didesne dalimi kuria ištaigingos laiptinės, holai, aukšti cokoliai ir kitos erdvės.

Tačiau tarpukario Europoje tvyrojusi atmosfera buvo itin įtempta asmenų su negalia atžvilgiu, o to meto architektūroje nebuvo atliepta jų poreikiams.

Šie pastatai nebuvo pritaikomi ir vėlesniais laikotarpiais, kurie dar ieško savo identiteto. Nors šiuolaikinė paveldosauga jau pradeda diskusiją, ar prioritetą reikėtų teikti visiškam pastatų autentiškumui, ar lankytojų prieinamumui, kyla pagrįstų nuogąstavimų: ar deklaruodami siekį pritaikyti pastatus lankymui tikrai nepakviesime asmenų su negalia „įvažiuoti pro šonines duris“?

Autorė yra Mykolo Romerio universiteto administratorė, magistrantūros studentė