Rugsėjo 10–25 dienomis Saudo Arabijoje vyksta 45-oji Pasaulio paveldo komiteto sesija, kurioje tarp 58 nominacijų bus svarstoma ir Kauno modernizmo architektūros paraiška „Modernusis Kaunas: optimizmo architektūra, 1919–1939“, rengiama nuo 2017 metų.
Kaip bus pristatoma ši vertybė pasauliui? Kokių ekspertinių išvadų sulaukė paraiška ir kokie jos tolimesni žingsniai?
Ar šiame tarptautiniame renginyje nebus pamiršta Ukraina?
Artėjant UNESCO Pasaulio paveldo komiteto (PPK) sesijai – pokalbis su Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato paveldo programų vadove Renata Kepežinskiene.
– Koks yra Pasaulio paveldo komiteto sesijų tikslas? Ar vertybių įrašymo klausimas sesijose užima pagrindinę vietą?
– Kasmet vykstančioje PPK sesijoje nagrinėjami Pasaulio paveldo programos įgyvendinimo klausimai, strateginiai uždaviniai, susiję su paveldo vertybių išsaugojimu, apsauga, pažinimu ir sklaida.
Pagrindinės sesijos dalys yra šios – strateginių dokumentų nagrinėjimas, patvirtinimas, paramos prašymų ir biudžeto aptarimas, pasaulio paveldo vertybių išsaugojimo būklės analizė, vertybių, kurioms kyla grėsmė išnykti ar būti sunaikintoms, įrašymas į Pavojaus sąrašą ir taip pat minėtas naujų vertybių įrašymas.
Pastarasis klausimas yra viena iš ryškiausių sesijos dalių, kurios kaip kulminacijos su sėkminga pabaiga laukia šalys narės.
– Šiais metais sesija vyksta Saudo Arabijos karalystėje. Kodėl buvo pasirinkta būtent ši šalis?
– Įprastai kiekvienos sesijos pabaigoje komiteto nariai teikia pasiūlymus ir konsensuso būdu nusprendžia, kas inicijuos ir surengs kitų metų sesiją.
Dėl karo Ukrainoje Pasaulio paveldo komiteto biuro sprendimu buvo nuspręsta sustabdyti 2022 metais Rusijos Federacijoje, Kazanėje turėjusią įvykti sesiją.
Tuo pačiu atsistatydinus ir jo pirmininkui (kuriuo tampa priimančios šalies atstovas), neeilinės sesijos metu abėcėlės tvarka renkama kita šalis, kuria tapo Saudo Arabija.
– Būtent Saudo Arabijoje bus sprendžiamas tolimesnis Kauno modernizmo paraiškos likimas. Kuo ši vertybė yra išskirtinė ir į ką bus atkreipiamas dėmesys pristatant Kauno modernizmo architektūrą kitoms šalims?
– Pristatome Kauno modernizmo išskirtinį naratyvą – šis miestas staiga iš Rusijos imperijos gubernijos centro fenomenaliu būdu, įžiebus optimistinę sostinės ateities viziją žmonių sąmonėje, užauga į didmiestį.
Jo plėtros sumanymas remiasi modernizmo koncepcija.
Tai ne tik architektūrinė išraiška, bet ir gyvenimo būdas, kokybinis požiūris į aplinką.
Per dvidešimt metų laikotarpį (1919–1939) buvo pastatyta šeši tūkstančiai modernistinių pastatų, o iš jų net tūkstantis penki šimtai yra išlikę teritorijoje, kurią siūloma įrašyti į Pasaulio paveldo sąrašą.
Mes teigiame, kad Kaunas modernizmas turi išskirtinę vertę, kaip Vidurio ir Rytų Europos regioninio modernizmo pavyzdys.
Paraiškos koncepcijoje norime pabrėžti, kad modernizmas turi daug veidų.
Paprastai, lengvai atpažįstame modernizmo ištakas – klasikinį Bauhaus stilių, gimusį Vokietijoje.
Tuo tarpu, mes norime atskleisti modernizmo formų, sumanymų migraciją ir jų vietines adaptacijas, sakydami, kad modernizmas gali turėti skirtingas stilistines, regionines raiškas ir jos nėra mažiau vertingos.
Lietuvoje modernistinė evoliucija architektūroje yra labai įdomi, nes ji susijusi su sostinės statusu, taigi pirmiausia architektai ieškojo nacionalinio stiliaus, siekdami pagrįsti, atskleisti savo tautos tapatybę.
Mes turime platų spektrą modernistinių pavidalų – nuo tautinio stiliaus iki radikalaus modernizmo formų, tokių kaip funkcionalizmas.
Pristatydami Kauno modernizmą norime pabrėžti, kad šioje paraiškoje mes nekalbame apie ikoninį modernizmą ir neturime ikoninių pastatų globaliu požiūriu, bet turime foninę architektūrą, kuri įdomi savo kontekstu, įvairove.
Taip pat pabrėžiame laikinosios sostinės kūrimą, kaip darnios urbanistikos pavyzdį.
Remiantis klasikine modernizmo koncepcija, buvę istoriniai sluoksniai yra išvalomi ir statoma švari, nauja forma, atspindinti naują laikmetį.
Tai labai deklaratyvus, bet gana agresyvus aplinkai požiūris.
Visgi, Kauno atveju modernistinis sluoksnis buvo labai tvariai integruotas į XVIII – XIX a. kultūrinio paveldo erdvę, o taip pat ir į gamtinę aplinką.
Kauno šlaitai yra sumaniai išnaudoti tarpukario urbanistinei ir architektūrinei plėtrai vystyti.
Remiantis tokia integralia darnia koncepcija Kaune Žaliakalnio teritorijoje buvo parengta žinomo danų inžinieriaus M. Frandseno ir lietuvio Antano Jokimo miesto tvarkymo schema, kuria buvo siekta įgyvendinti miesto-sodo sumanymą.
Taigi, mūsų pagrindinė žinutė, su kuria keliaujame į sesiją yra tokia – modernizmas dar nėra išsamiai pristatytas ir atskleistas Pasaulio paveldo sąraše, ypač jo Vidurio ir Rytų Europos regioninės raiškos.
Kauną tapatiname su kokybiško ir tvaraus modernizmo, gyvojo modernistinio paveldo papročiais ir tai turėtų tapti tolimesnio miesto vystymo vizija, globaliu, pasauliniu pavyzdžiu.
– Paveldo žinovai iš ICOMOS Kauno modernizmo paraiškai pateikė nemažai pastabų. Kas sulaukė daugiausiai kritikos? Kaip į šią kritiką bus reaguojama sesijos metu?
– ICOMOS yra patariamoji UNESCO organizacija, kuri teikia ekspertines žinias Pasaulio paveldo komiteto nariams.
Tai jiems leidžia priimti tam tikrus sprendimus tiek įrašymo, tiek paveldo išsaugojimo klausimais, pavyzdžiui, teikiant vertybės būklės ataskaitą.
Komiteto nariai įvertinę ekspertų išvadas ir atliktą analizę priima bendrą sprendimą.
ICOMOS abejonių dėl Kauno paraiškos kelia du pagrindiniai bruožai – vertės pagrindimas bei paveldo apsauga.
Paraiškos koncepcijoje pasirinkta raktinė sąvoka „optimizmo architektūra“.
Tai neapibūdina stiliaus, greičiau paaiškina jauseną, būseną, kurioje buvo kuriama laikinoji sostinė, jos politinį pulsą, kūrybinę gyvastį.
Tokia paraiškos koncepcija yra nauja, tad UNESCO dar neatranda tinkamo požiūrio ir priemonių, kaip tai vertinti.
Kita kritikos, pastabų dalis yra susijusi su paveldo apsauga.
ICOMOS įžvelgia, kad trūksta pamatinių apsaugos priemonių ilgalaikiam išsaugojimo užtikrinimui.
Nagrinėdami tiek valdymo, tiek apsaugos dokumentus, jie atkreipia dėmesį, kad į šiuos procesus turėtų būti labiau įtraukta ir pati bendruomenė (pirmiausia tam, kad geriau suvoktų paveldo vertę).
Vienas iš mūsų tikslų Saudo Arabijoje – šiuos du paraiškos bruožus pastiprinti, geriau paaiškinti.
– Ar jau numanote, kokia baigtis laukia Kauno modernizmo paraiškos šioje sesijoje?
– Įrašymo procesas ir paraiškos svarstymas yra ilgas ir gali būti tęstinis.
Tai, kad šiais metais bus priimtas sprendimas dėl Kauno, nereiškia, kad tas procesas pasibaigs.
Sesijos metu Lietuvos delegacija sieks palankesnio sprendimo, kuomet paraiška atiduodama šaliai narei tik papildyti (angl. refferal).
Tokiu atveju Lietuva būtų kviečiama patobulinti paraišką tais bruožais, kurie yra netvirti ir jai pasiruošus, paraiška vėl sugrąžinama į sesiją svarstyti.
Šį sprendimo pasiūlymą jau esame parengę ir aptarę su visais delegatais ir sieksime, kad jis būtų priimtas.
Taip pat reikia nepamiršti komiteto sudėties (į jį įeina dvidešimt viena šalis, renkama UNESCO Pasaulio paveldo šalių narių generalinės asamblėjos metu) ir tam tikros suaštrėjusios politinės atmosferos, kurią skatina Rusijos Federacijos buvimas Komiteto sudėtyje.
Tai gali kelti papildomų iššūkių.
Labai svarbu sąmoningai suvokti, ko šia paraiška siekiame, kodėl tai darome.
Įrašymas – tai ne olimpinės varžybos, kuriose varžomasi, kas daugiau, greičiau įrašys.
Žinoma, tai yra garbės, pasididžiavimo ir tarptautinio pripažinimo įvykis, kuris atneša teigiamų pokyčių, teigiamų jausmų.
Visgi, svarbu nepamiršti, kad mes jau turime keturias vertybes bei nemažai patirties jas saugojant, bendradarbiaujant su Pasaulio paveldo centru ir žinovais.
Turime siekti ir toliau sąmoningai įvertinti savo galimybes vertybę išsaugoti globaliu mastu ir įrašyti vertybę su pilna atsakomybe.
Kai baigiasi euforija, prasideda nuolatinis darbas, kasdienė priežiūra, interesų derinimas, sprendimų priėmimas vertybės išsaugojimo atžvilgiu.
Žinoma, aš linkėčiau kad įrašymas būtų sėkmingas, bet kartu, kad būtų lėtas, padedantis augti, sąmoningai suvokti, ką darome.
Lietuva būtent tokį kelią ir pasirinko.
Praktikoje matome, kad kitos šalys įrašymo tikslo link eina per agresyvią politinę įtaką, o aš džiaugiuosi, kad gerbiame ekspertinę nuomonę, atsižvelgiame į jų pastabas, neprašome, nesiekiame, kad įrašymas įvyktų nepaisant trūkumų.
Sąmoningai suvokiame, ką turime padaryti, kad ji būtų įrašyta.
Grąžinimas pataisyti duotų laiko dar geriau pasirengti ir aš net neabejoju, kad Kauno modernizmas ateityje taps pasaulio paveldu.
– Saudo Arabija dažnai kritikuojama dėl žmogaus teisių pažeidimų. Paradoksalu, jog viena labiausiai lyčių lygybės klausimais dirbančių organizacijų – UNESCO – vieną svarbiausių savo renginių organizuoja būtent šioje valstybėje. Ar tai kelia iššūkių pasiruošimui sesijai?
– Rengiantis sesijai tikrai būta diskusijų, kaip suderinti pamatines organizacijos vertybes, susijusias su žmogaus teisėmis, lyčių lygybe ir Saudo Arabijos kultūrinėmis, religiniais papročiais.
Tikiu, kad Saudo Arabija, kaip priimanti šalis, sieks užtikrinti, kad visos šalys jaustųsi patogiai, nors dėl priėmimo sąlygų buvo diskutuota.
Pasirodžius dokumentams buvo galima įskaityti ir tam tikrus švelnius reikalavimus, kaip turėtų elgtis dalyvis, kas vietiniams kultūriškai svarbu, ko jie negali toleruoti.
Buvo prašoma laikyti tam tikrų aprangos taisyklių, taip pat šventinę dieną (musulmonams tai penktadienis) numatyta laikinai stabdyti sesijos darbotvarkę.
Gal tam tikros situacijos ir kels įtampų, diskomforto, bet tai yra patirtis, ji yra įdomi, vertinga. Svarbu gerbti tą kultūrą, į kurią tu ateini.
– Po išpuolių prieš pasaulio paveldą Odesoje vis pasigirsta būgštavimų dėl UNESCO galimybių apsaugoti paveldą Ukrainoje. Ar sesijoje bus skiriama dėmesio šiam klausimui ir bendrai UNESCO veiksmams dėl Rusijos pradėto karo Ukrainoje?
– UNESCO telkia minkštąsias galias, taip pat finansinę paramą, veikdama tarptautinės teisės principais, darydama įtaką diplomatinėmis priemonėmis.
UNESCO misija yra siekti susitarimo, konsensuso ir solidarumo būtent tokiu būdu.
Savo mandato ribose ji veikia pakankamai aktyviai – vykdo nuolatinę stebėseną, renka įvykdytos žalos statistiką, rengia ir padeda įgyvendinti išsaugojimo priemones, vykdo mediaciją ir be abejo teikia visokeriopą paramą – politinę, ekspertinę, finansinę.
Tam tikslui ji telkia tarptautinę bendruomenę. Tai yra viskas, ką ji gali padaryti. Be abejo yra labai svarbi vieša politinė pozicija, drąsa ją išsakyti.
Manau, kad su Jungtinių Amerikos Valstijų grįžimu į UNESCO narių gretas, ši organizacija įgauna vis daugiau politinės drąsos.
Sesijos Saudo Arabijoje metu rengiamas UNESCO draugų grupės viešas pareiškimas (prie kurio prisijungs ir Lietuva) dar kartą smerkiant Rusijos agresiją prieš Ukrainą, prašant nutraukti karinius veiksmus.
Bus numatytas pranešimas apie padarytą žalą dėl Rusijos pradėto karo bei kokius žingsnius daro UNESCO siekdama tą žalą sumažinti.
Tai pat UNESCO reaguodama į paskutinius įvykius Pasaulio paveldo vietovėse Ukrainoje – Kijevo šv. Sofijos soborui padarytą žalą, smūgius Lvovo istoriniam centrui, jo buferinei zonai, paskutinius paveldo naikinimus Odesoje – , o taip pat ir į nuolatinę grėsmę paveldui, rugsėjo 7 dieną buvo rengiama neeilinė Hagos konvencijos tarpvyriausybinio komiteto sesija.
Jos metu aptarta padėtis ir priimti tolimesni svarbūs su paveldu susiję sprendimai.
UNESCO iš tikrųjų daro tai, kas yra jos galioje.
