E. Balika. Viešojo sektoriaus žmogiškųjų išteklių marketingo tobulinimo būtinybė

Privatus sektorius traukia atlyginimais ir karjeros galimybėmis kvalifikuotiems darbuotojams ir praktiškai neribotomis perspektyvomis kilti karjeros bei atlyginimo laiptais.

Viešasis sektorius yra kur kas konservatyvesnis, atlyginimas nustatomas pagal konkrečiai pareigybei skirtą koeficientą, dauginamą iš pareiginės algos bazinio dydžio, finansavimas biudžetinių ir statutinių įstaigų pareigybėms skiriamas iš numatyto einamiesiems metams biudžeto lėšų, daugiau uždirbti galima tik dalyvaujant projektuose ir imantis papildomų pareigų, kur tai leidžiama.

Galimybės kilti karjeros laiptais gana ribotos, jos griežtai priklauso nuo patvirtintų konkrečiai įstaigai pareigybių ir formalių išsilavinimo, patirties ir kitų reikalavimų, kuriuos būtina atitikti, norint pretenduoti į kurią nors pareigybę viešajame sektoriuje.

Tuo tarpu privačiame sektoriuje, svarstant kandidatūrą, į tai žiūrima kur kas lanksčiau. Svarbiausia – kandidato patirtis, motyvacija ir noras mokytis, įsisavinti naujas žinias, nuolatinis tobulėjimas.

Viešasis sektorius vilioja užtikrintu darbu ir užtikrinta socialine apsauga, valstybinė įstaiga nebankrutuoja, reorganizacijos metu darbuotojams pasiūlomos kitos pareigos…

Privatus sektorius – kur kas daugiau pavojų turinti terpė. Vyresnės kartos tėvai vaikams dažniausiai linki dirbti valstybės tarnyboje.

Įsitikinimas valstybės tarnybos prestižu, užtikrintu darbu, jame pasiekiama gerove „atėjo” iš Prezidento Antano Smetonos laikų, kuomet valstybės tarnyba buvo laikoma neabejotina siekiamybe, turint omenyje, kad urbanizacija dar nebuvo pasiekusi šiandienos lygio, ir karjeros galimybės ūkininkų vaikui mieste buvo gana ribotos: gydytojas, kunigas, teisininkas, mokytojas, įstaigos tarnautojas, politikas, policininkas ar kariškis…

Labiausiai tėvai geisdavo matyti savo vaikus gydytojais, kunigais, advokatais, teisėjais, diplomatais arba ministeriais.

Advokato, teisėjo ir diplomato tarnybos ir dabar Lietuvoje laikomos vienomis iš garbingiausių, tuo tarpu mokytojo profesija ženkliai prarado garsinimą, lyginant su tarpukariu, ir nežinia, kiek žmonių kartų teks užauginti, norint išugdyti mokytojo ir auklėtojo profesijos prestižą ir pagarbą jai.

Skaudi tikrovė yra tokia, kad ne tik mokytojo, auklėtojo ir pagyvenusių žmonių slaugytojo profesijos laikomos negarbingomis – jos tradiciškai priskiriamos moterų darbo terpei, ir atlyginimas už tokius darbus prastesnis…

Vyrai, dirbantys mokytojais ar, tuo labiau, auklėtojais, sanitarais, nėra labai gerbiami, deja, palyginus su dirbančiais „garbingose” profesijose.

Taip pat personalo darbuotojos tradiciškai yra moterys – vis dar gajus požiūris, kad kadrų skyriuje, kaip sovietiniais laikais, turi dirbti vienos moterys…

Žmonių išteklių vadyba viešajame sektoriuje vis dar tebėra konservatyvi ir, iš esmės, atlieka tik kadrų skyriaus funkcijas (atranka, priėmimas, dokumentų tvarkymas, siuntimas sveikatos patikrai, į mokymus, komandiruotes, atleidimas ir pan.).

Privatus sektorius šioje srityje stengiasi pasivyti Vakarus, nors ir jam dar toloka iki galvų medžiotojų (headhunters) lygio.

Kas demotyvuoja pretenduoti į pareigybes viešajame sektoriuje? Vienas iš pagrindinių demotyvatorių – nuo seno įsigalėjęs įsitikinimas, kad varžytuvės į valstybines įstaigas yra neskaidrūs, įsidarbinama tik pagal pažintis, giminystės ryšius ir pan.

Labai svarbu, kad viešasis sektorius padėtų paneigti šį įsitikinimą, skaidrindamas konkursų tvarką, eigą bei rezultatus, šalindamas prielaidas atsirasti korupcijos apraiškoms, naikindamas protekcionizmą, nepotizmą.

O kas demotyvuoja darbintis privačiajame sektoriuje? Tai – neigiami atsiliepimai apie konkrečią įmonę ar verslo šaką, tos šakos įmonių bankrotai, gandai.

Vaikų – būsimųjų darbuotojų – tėvai buvo liudininkai „Sekundės” banko, EBSW koncerno ir kitų verslų žlugimo, todėl jie turi įsigalėjusį požiūrį į verslą kaip į nelabai patikimą terpę.

Išimtį sudaro valstybiniai užsakymai, ir tik tokį verslą vyresnioji karta laiko stabiliu, kuris turi valstybinių užsakymų.

Tačiau privatus sektorius nelengvai, tačiau, vis dėlto, nusikrato „spekuliantų ir vagių” reputacijos, ir privačios įmonės tampa geidžiamais darbdaviais, mokančiais net dešimttūkstantinius atlyginimus – jų garbė kyla tuo labiau, jei jas palaiko Vyriausybės, kaip kad Vienaragiai.

Kol kas trūksta drąsių ir išradingų marketingo sprendimų, darant darbą viešajame sektoriuje patrauklų ir pritraukiant gabius ir kvalifikuotus darbuotojus.

Žmogiškųjų išteklių marketingo srityje viešasis sektorius, deja, atsilieka nuo privataus.

Jau pasirodo skelbimai apie vadovų pareigybes viešajame sektoriuje, jie parašyti lankstesniu stiliumi, ne tokiu sausu ir valdišku, kaip specializuotuose portaluose, kuriuose skelbiami konkursai į viešojo sektoriaus pareigybes.

Kandidatus stengiamasi pritraukti kalba, artimesne jaunimui, mažiau oficialia, aprašomos perspektyvos, nurodomi kiti pareigybės privalumai – darbas komandoje, atsakomybės būsimam vadovui patikėjimas, įdomus ir prasmingas darbas.

Tai – tik pradžia. Darbo žmogiškųjų išteklių marketinge yra labai daug, tobulėti tikrai yra kur. Svarbu siekti to tobulumo, nesustoti kelyje.

Autorius yra MRU magistrantūros studentas