Po darbo kartais užsisėdžiu apmąstymuose. Žmonės per dieną suneša į mane įvairių minčių. Jaučiuosi kaip avilys, pripildytas minčių saldybės ir trupučio aitrumo.
Laimė man, kad aš per dieną sutinku labai daug įvairių žmonių, mokausi iš jų gyventi, tyrinėju žodžius, elgesį, gyvenimo patirtį. Tenka bendrauti ir su jaunais, ir su gerokai už mane vyresniais. Patys seniausi yra patys nuostabiausi, aš skaitau juos kaip gyvenimo knygas. Ir dar bręstu, nors jaunystė jau toli toli.
Kartais žmogus prakalba man tarsi netyčia. Šiandien man toks vienas sako: ,,Didelė laimė yra gyventi. Manęs galėjo nebūti. Kai man buvo trylika, aš būčiau nusižudęs, bet virvės neradau.”
Aš žado netenku, nes tą puikų žmogų pažįstu daug metų, niekada net į galvą neatėjo mintis, kad jam galėjo taip būti, bet atidžiai klausausi. O jis pasakoja, kad paauglystėje užsidegė kaimynų miškas. Pamatęs gaisrą, jis skuodė namo. Kaimynas, pamatęs bėgantį vaiką, tuoj surado ,,gaisro kaltininką.” Ko gi vaikas bėgtų, jeigu nebūtų kaltas?! Tai jis, tik jis ir niekas kitas yra niekingas jo turto padegėjas.
Miškas, žinoma, supleškėjo, jo užgesinti buvo neįmanoma. O ar neateis tas kaimynas pas vaiko tėvą, ar nesuvers visos kaltės vargšui paaugliui? ,,Ir taip mane tėvas mušė, taip sudaužė, kad aš ir pragare gal tokių kančių neįsivaizduoju. Sveikos vietos nebuvo likę. Ir į kelnes pridėjau, ir vos gyvas likau. Paskui, kai tėvas aprimo, aš pakilau ir išbėgau mūsų miško link.
Upelyje išsiploviau kelnes, o paskui pasileidau bėgti. Kojos pačios nešė, o galvoje vis sukosi mintys, kaip rast kokį virvagalį. Bet miške nieko nebuvo, tai išsilaksčiau, nuvargau, o jausmai pamažu keitėsi, rimo. Taip ir likau gyvas, – pasakoja žmogus. – Ir tu tik pagalvok, kaip mano tėvas kaimyno žodžiais iš karto įtikėjo! Ir kaip jis taip galėjo? Manęs net nieko nepaklausė. O aš net degtukų palietęs tą dieną nebuvau.
Vaikus Suvalkijoje mušdavo, tai buvo įprasta. Bet net mušimas praeina, viskas užsimiršta, tik neteisingas apkaltinimas lieka visą gyvenimą. Va čia tai baisiausia. Labiausiai gailiuosi, kad aš niekad taip ir nenuėjau pas tą kaimyną. O norėjau jam pasakyti: ,,Dėde Kliučiau, aš tavo miško tikrai neuždegiau.” Labai dėl to gailiuosi.
Bet aš po to supratau kitą dalyką. Aš įvertinau gyvenimo svarbą. Supratau, kaip lengva jo netekti. Aš tarsi praregėjau. Ir kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau džiaugiuosi gyvenimu. Visada! Aš tiek daug gero gyvenime patyriau. Man viskas visada sekėsi, aš visada jaučiu, kokia laimė gyventi. Gal mane už tą nepelnytą kančią apdovanojo?”
Ir toks brangus man ano žmogaus pasakojimas, toks pamokantis. Yra ir menkesnių dienos patyrimų. Matau kažkieno irzulį, kapstymąsi smulkmenose, nesutarimus. Kam to reikia? Ne kiekvienam pavyksta pakilti virš smulkmenų, nebeieškoti virvagalio dėl jų. Ne kiekvienas ir gyvenimo prasmę, jo vertę suranda.
Ak, seniai nebėra kažkokio ,,dėdės Kliučiaus“, nebėra ir to tėvo, įnirtingai daužiusio savo nekaltą vaiką, o gyvenimo pamokėlė įskrido mano širdies avilin, rado ten kamputį. Dienos visokios, gyvenimo pamokos taip pat, bet rinkim jas kaip kasdienybės medų, nes senas žmogus šiandien dar kartą man pasakė, kad gyventi yra verta. Gal kad jums priminčiau? Gal. Vieną medaus šaukštelį tiesiu jums kiekvienam. Ieškokim gyvenimo medaus.
Projektas Svarbiausi tautinės tapatybės dėmenys – kalba ir etninė kultūra, 3 tūkst.