V. Kazlienė. Skubėkime daryti gera

Joniškio miestelio, Molėtų r., Šv. Jokūbo bažnyčia, minėdama titulinius Šv. Jokūbo atlaidus, kartu minėjo ir čia klebonavusio kunigo, Šv. Rašto vertėjo, teologo, poeto, politinio kalinio Česlovo Kavaliáusko100-ąsias gimimo metines.

Kunigo Č. Kavaliáusko atmintis čia gyva net praėjus 35 metams po jo buvimo. Ne dažnai žmonės linkę savo buvusį kunigą ne tik geru žodžiu prisiminti, bet ir išreikšti pagarbą atminimo lentos atidengimu, iškilmingo renginio surengimu.

Dabar mes žinome, kad karas sutrukdė Č. Kavaliauskui baigti Kauno Kunigų seminariją, kad 1950 m. jis buvo suimtas ir kalintas Norilsko ir Magadano srities lageriuose, o 1956 m. amnestuotas ir grįžo į Lietuvą. Kunigavo Viduklėje, Raseiniuose, Dubingiuose, Vievyje, Molėtuose, Joniškyje (Molėtų r.), Jiezne, Žasliuose, Kaišiadoryse.

Tada, kai Č. Kavaliauskas kunigavo Jonišky, atrodė, kad kunigas yra nepaprastas… savo paprastumu, nes gyveno labai kukliai, o bendravo su žmonėmis labai nuoširdžiai.

„Visi jo sunkaus likimo išgyvenimai ir Biblijos studijos giliai įtvirtino svarbiausia: žmogaus paskirtis – siekti gėrio“, – Joniškio bažnyčioje kalbėjo Č. Kavaliausko sūnėnas akademikas Antanas Buračas.

Č. Kavaliausko pasėtas gerumas liko gyvas Joniškyje. Tą dieną į bažnyčią susirinko daug žmonių, šv. Mišių liturgijoje dalyvavo Lietuvos mokslų akademijos mišrus choras (vadovė Judita Taučaitė) ir Joniškio bažnyčios choras (vadovė Živilė Meilūnaitė), Eucharistijos šventimui vadovavo vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, koncelebravo Joniškio parapijos klebonas Darius Vėlyvis.

Kunigo 100-čiui ir 1978–1988 metais čia eitoms klebono pareigoms atminti rausvo granito atminimo lentą sukūrė ir dovanojo bažnyčiai joniškietis Česlavas Kovaliūnas. Bareljefo autorius skulptorius Jonas Gencevičius.

Joniškiečiai didžiuojasi, kad čia kartu su jais net dešimtį metų gyveno šis mokslui, bažnyčiai ir lietuvių kalbai nusipelnęs žmogus. Joniškio bibliotekininkė Virginija Kalinauskienė ir Rasa Kovaliūnienė ta proga senojoje klebonijoje parengė parodą.

Čia išsaugoti Č. Kavaliauską primenantys jo asmeniniai daiktai: rašomoji mašinėlė, rožančius, akinių dėklas, tranzistorius… O parapijietė Henrika Kiškauskienė išsaugojo ir atnešė Č. Kavaliausko bažnytinius rūbus.

Joniškietis Tadas Kalabuckas sumeistravo lygiai tokį patį suoliuką, koks stovėjo prie klebonijos pastato Č. Kavaliausko laikais, o ant suolelio užrašė: „Kunigo Česlovo Kavaliausko suoliukas“.

Žmonės atsimena kunigą, sėdintį prie klebonijos ant suolelio su stora knyga rankose. Taip šiltuoju metų laiku jis nuolat leisdavo laiką. Mėgo maudytis Arino ežere, paežerėje palaistydavo medelius. Laistydavo ir didžiulę varnalėšą savo klebonijos kieme ir gėrėjosi jos grožiu. Neretai jis neleisdavo net nušienauti piktžolių kieme, nes gėrėjosi jomis, prisimindamas Sibiro anglių kasyklas, ledo kalnus, per kuriuos teko tampyti pabėgius, ir taip tada išsiilgtą žolės kvapą.

Kunigas visada kalbėjo lietuviškai, tačiau, jeigu žmogus kreipdavosi į jį lenkiškai, kalbėjo ir lenkiškai. Šventės dieną išgirdome daug gražių prisiminimų apie kunigą Česlovą Kavaliauską.

Iš Dubingių atvykę žmonės pasakojo, kaip kunigas išgyveno, kai vienų žmonių paprašytas šv. Mišias Dubingiuose aukoti lenkų kalba, iš kitų susilaukė priekaištų. Tada kunigas tiesiog labai liūdėjo ir nei vienai, nei antrai pusei nieko nesakė.

Artimiausias Č. Kavaliausko giminaitis A. Buračas pasakojo, kiek pastangų jo dėdė kunigas skyrė lietuvių kalbos tobulinimui versdamas testamentą. Tada jam reikėjo ne tik atrasti tinkamiausius kalbininkų išgrynintus žodžius, bet ir kurti atitinkamus teologinius terminus lietuvių kalba.

Nuo pirmojo Naujojo Testamento išleidimo 1972 m. iki 2019 m. yra išėję jau 69 leidimai. Tai didelis mūsų tautos ir mūsų šalies bažnytinės bendruomenės turtas. Bibliografai neprisimena kito leidinio, per tokį trumpą laiką Lietuvoje pakartotinai išleisto tiek daug kartų.

Ne mažiau reikšminga yra ir jo sukurta netiesinės teologijos koncepcija, pagal kurią Kristaus moralei netaikytinas bausmės proporcingumas nusidėjimui. Naujojo Testamento pavyzdžiais įtvirtinama tiesa, kad ypač nuoširdus atgailavimas yra svarbesnis žmogui, norinčiam pakilti iš nevilties, negu jam skirtų bausmių griežtumas.