Nors per 30 metų Lietuvos žiniasklaida tobulėjo ir keitėsi, tam tikros ydos išliko, sako žurnalistas Rytas Staselis.

Pasak jo, šiandien vis dar gajus įsivaizdavimas, kad žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia.

Tačiau, R. Staselio manymu, tai nėra tinkamas požiūris, mat, žurnalisto misija – ieškoti tiesos, o ne „ant kuolų kabinti politikų galvas“.

„Visa žiniasklaida pakito į gerąją pusę – ačiū Dievui. Bet kai kurios ydos liko“, – laidoje „ELTA – 100 žiniasklaidos veidų ir metų“ teigė R. Staselis.

„Viena iš ydų – mėgstamas posakis, kad žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia. Man atrodo, tai bjauri yda, kuri trukdo mums dirbti.

Mes nesame valdžia. Mes nesame ketvirtoji, penktoji ar dvidešimt aštuntoji valdžia“, – pabrėžė jis.

R. Staselis pastebi, kad ir šiandien dalis jaunųjų žurnalistų vis dar laikosi šios nuostatos bei tiki, kad taps vertinami kaip profesionalai tik tada, kai iš posto išvers susitepusį politiką, ministrą ar kitą aukšto rango pareigūną – kitaip tariant, parodys savo galią.

„Galbūt aš neteisus, bet man taip atrodo. Neseniai buvo Romo Sakadolskio žurnalistikos forumas – kai kurie prelegentai kalbėjo apie ketvirtąją valdžią. Man buvo net koktu, kad dar šis sumanymas yra gajus“, – pripažino jis.

„Mano supratimu, pagrindinė žurnalisto misija yra ieškoti tiesos. (…) Ne provokuoti pasekmių, ne ieškoti pasekmių. Kai žurnalistas pradeda užsiiminėti tokiais dalykais, jis tampa aktyvistu, visuomenininku“, – kalbėjo R. Staselis.

Ir nors tokia, pasak pašnekovo, žurnalistikos tapatybinė problema yra išlikusi nuo pat nepriklausomybės aušros, prisimindamas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio laikus R. Staselis pabrėžė – tuo metu Lietuvos žiniasklaida atgijo.

„Svarbiausias dalykas, kuris atsirado – atsiradusi laisvė“, – kalbėjo jis.

„Žurnalistas tada gyveno auksiniais laikais – jis ėjo gatve, matė problemas, apie jas rašė. Aišku, buvo pagundos rašyti daugiau apie tai, kas vyksta Aukščiausioje Taryboje – Atkuriamajame Seime, valdžioje, Vyriausybėje.

Ten vyko revoliucija, kuri turėjo daug deguonies. Gaudavai gryno oro. Bet, man atrodo, pagrindinis dalykas buvo tai, kad žurnalistas turėjo visas galimybes būti tikrovėje, savo kailiu jausti tikrovę, ją pačiupinėti ir apie tai rašyti“, – to meto realijas prisiminė R. Staselis.

„Žurnalistams atsirado vieta, kur reikštis – net dirbti ir užsidirbti“, – aiškino jis.

Tačiau, pripažino R. Staselis, nepaisant laisvos spaudos bangos ir esmingai sritį pakeitusių lūžių, daugelis to meto žurnalistų turėjo atgyvenusį požiūrį ir supratimą apie tai, kas yra žurnalistika.

„Daugelis žurnalistų ėmė arba dirbti, arba bendradarbiauti su ta naująja spauda. Ko gero, vienintelė problema viso to stebuklo – žmonės buvo seni“, – aiškino pašnekovas.

„Iš esmės, jie turėjo savitą požiūrį į žurnalistiką, užsiiminėjo labai emocine žurnalistika – greičiau publicistika, nei žurnalistika.

Nelabai turėjo supratimo apie žinias, apie fakto atskyrimą nuo nuomonės. Ir taip kūrėsi naujoji žiniasklaida, kurios kai kurias pasekmes matome ir šiandien“, – tęsė jis.

Žiniasklaidos ir politikų santykiai buvo įtempti ir Sąjūdžio laikais

Kaip Sąjūdžio metais kūrėsi ir vystėsi nepriklausoma žiniasklaida, taip greta formavosi ir spaudos bei politikų santykis.

Įtampos, kurios tarp žurnalistų ir valdžios atstovų yra neišvengiamos, jautėsi ir Sąjūdžio gretose – ypač, jeigu leidiniuose atsirasdavo nepalankios ar tam tikrų politikų atžvilgiu kritiški straipsniai.

„Po Sąjūdžio sparnu buvę žurnalistai ėmė jausti tam tikrus suvaržymus – ne išankstinius, kaip buvo sovietų laikais su cenzūra, bet, pavyzdžiui, dėl tam tikrų aštrių straipsnių apie tam tikrus veikėjus Sąjūdžio viduje reikėdavo atsiimti velnių nuo Sąjūdžio struktūrų“, – pasakojo R. Staselis, pažymėdamas, kad vėliau šis konfliktas tik gilėjo ir aštrėjo.

„Atsiradęs Vilniuje įsiprašiau pas Vytautą Landsbergį audiencijos Sąjūdžio būstinėje, būdamas tikras, kad kas jau kas, bet Landsbergis mus palaikys.

Mes kalbėjomės ir Vytauto Landsbergio (…) atsakymas buvo toks: o jūs gal galėtumėte biskį palaukti su savo laisve?

Laimėsime rinkimus, laimėsime Lietuvos laisvę ir tada galėsime išsiskirti…“ – susitikimą su V. Landsbergiu prisiminė laidos pašnekovas.

R. Staselis pripažįsta, kad išgirsti tokį V. Landsbergio atsakymą buvo skaudu. Tačiau, vertindamas įvykius iš šiandieninės perspektyvos, žurnalistas teigia, kad Sąjūdžio lyderio požiūris yra suprantamas.

„Jis (Vytautas Landsbergis – ELTA) tą Sąjūdžio žiniasklaidą suvokė kaip įrankį laimėti Aukščiausiąją Tarybą. Man jo požiūris šiuo metu atrodo labai logiškas, nors tada atrodė gana skaudus“, – sakė R. Staselis.

„Žiniasklaida pagal demokratijos apibrėžimus yra politikams prieštaraujantis institutas. Bet tuo metu mums, gerokai jaunesniems žmonėms, atrodė, kad yra tiesiog speciali nemeilė ir speciali diskriminacija, nes mes laisvės, jeigu norime, negauname“, – teigė jis.

Ir šiandien spaudos bei valdžios santykis išlieka įtemptas – žiniasklaida yra ir tam tikras įrankis, ir politikų priešas.

Todėl tam tikri konfliktai ar viršūnių siekis kontroliuoti spaudą – neišvengiamas. R. Staselis pastebi, kad nepriklausomybės metu dar nebuvo nė vienos politinės jėgos, kuri nesiimtų bandymų suvaržyti ar sureguliuoti žiniasklaidos laisvės.

„Kiekviena nauja Seimo kadencija anksčiau ar vėliau ateina prie kažkokios kūrybos, kurioje yra žiniasklaidos, žodžio laisvės suvaržymai, reguliavimai“, – aiškino žurnalistas.

„Kartais tai būna komiška, kartais nelabai rimta, kartais – labai rimta. Bet visų spalvų politikai, visų spalvų partijos, visų sudėčių koalicijos anksčiau ar vėliau to nori“, – apgailestavo jis.

Projektą „ELTA –100 žiniasklaidos veidų ir metų“ finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas