Anykščių rajono Niūronių kaime įsikūręs Arklio muziejus jau beveik penkis dešimtmečius saugo tai, ką daugelis šiandien beveik pamiršo – glaudų žmogaus ir arklio ryšį, senuosius papročius, kaimo gyvenimo pulsą, kvepiantį ką tik iškepta duona ir žvangančiais pakinktais.
Muziejaus vadovas Mindaugas Karčemarskas pasakoja, kad nuo 1978 metų, kai buvo įkurtas muziejus, jo misija išliko ta pati – saugoti arklininkystės paveldą.
Pašnekovas įsitikinęs, kad šiandien šis tikslas net dar svarbesnis: „Kai profesorius Petras Vasinauskas pradėjo kurti šį muziejų, arklys jau traukėsi iš kasdienio gyvenimo. Miestuose jis buvo dingęs, kaimuose – dar gyvas, bet jau silpstantis. Šiandien mes net pamiršome, koks svarbus arklys ar žirgas buvo lietuvių gyvenime.“
Vienintelis toks Lietuvoje muziejus saugo išskirtinius eksponatus: šventinius ir darbinius vežimus, atkurtas istorines karietas, senovinius padargus. Tarp jų – XIX a. pašto karietos rekonstrukcija, kadaise riedėjusi Sankt Peterburgo–Varšuvos keliu, ir išskirtinė „kalimaška“ – vežimas, kuriuo seniau buvo vežamas žvyras kelių tiesimui.
„Tai nebylūs, bet galingi laiko liudininkai, kai arklys buvo žmogaus draugas, pagalbininkas ir šeimos narys“, – papildo M. Karčemarskas.
Dovanoja ne vien žinias, bet ir prisiminimus
Tačiau muziejuje „ilsisi“ ne tik praeitis – jis alsuoja ir gyvybe. Arklio muziejuje yra įsikūrusios dvi etnografinės sodybos, amatų centras, kalvė – čia galima išgirsti kalvio plaktuką, pamatyti, kaip amatininkai audžia, lipdo keramiką, kepa duoną ar tradiciniais būdais margina margučius.
Kiekvienas norintis gali registruotis į skirtingų veiklų pamokas ir šiuos amatus išbandyti pats. Dažniausiai jos vyksta susitarus iš anksto ir grupėmis.
„Pamokos nėra tik paskaitos – tai gyvos apeigos, kviečiančios prisiliesti prie tikros lietuviškos buities, – pabrėžia M. Karčemarskas. – Čia galima pamatyti, kaip kalviai kausto arklių kanopas ar kaip laikantis visų senovinių papročių būdavo švenčiamos Kūčios.
Kartais atrodo, kad į muziejaus užsiėmimus atvykę vaikai nė neatskiria, jog tai vyksta muziejuje, o ne tikrame kaime. O suaugusieji sako sudalyvavę ne tik pamokoje – kad jiems mes padovanojame prisiminimus apie kaimą, primename tai, ką galbūt jie patyrė tik vaikystėje. Mums tai – didžiausias įvertinimas.“
Pirmiausia – pažintis su žirgu
Didžiausi muziejaus atstovai – du žirgai: žemaitukas Varis ir stambusis žemaitukas Kėkštas – lietuviškų žirgų veislių atstovai.
Su jais lankytojai gali susipažinti, pabendrauti, pajausti gyvą ryšį. Mokomojoje programoje „Žirgas ar arklys?“ vaikai ir suaugusieji sužino, kuo žirgas skiriasi nuo arklio, kuo jis minta, kaip teisingai jį paglostyti, pamaitinti, kaip galima pajausti jo kvėpavimą.
„Mes norime parodyti, kad prieš jojimą, prieš važinėjimą su žirgais, pirmiausia reikia pažinti šį gyvūną, jį gerbti. Susitikti, suprasti. Ir tik tada gali megztis tolimesnis, tikras ryšys“, – sako Mindaugas. Jis neabejoja – tai ypač svarbu dabar, kai viskas greita, paviršutiniška.
Žemaitukais į šventę
Kartu su Arklio muziejumi gimė ir kasmet minima žirgo šventė „Bėk bėk, žirgeli!“, per kurią ir šiemet, pirmąjį birželio šeštadienį, taip pat bus rodomi senieji amatai. „Su sunkesniais arkliais arsime ir akėsime, rodysime jų atliekamus darbus, o su žemaitukais važiuosime į pačią šventę“, – pasakoja M. Karčemarskas.
Kelionė į šią šventę Niūronyse irgi jau tapusi papročiu – čia žemaitukais atvykstama iš įvairių Lietuvos vietų. Šiemet, kaip pasakoja pašnekovas, žemaitukais bus keliaujama po Kupiškio ir Pasvalio rajonus, o tada – į Niūronis.
Maudynės su žirgais – ir džiaugsmas, ir poilsis
Visai greta, šalia muziejaus, veikia „Vilarto“ žirgynas, kuriame vasaros metu galima patirti vieną įspūdingiausių pramogų – jojimą į upę ir žirgų maudynes.
Tai – ne šou, o natūrali, gyva patirtis, tarsi terapija, kuri kupina gamtos, ramybės ir bendrystės. Žirgyno įkūrėja Vilmantė Veršulienė sako, kad šis sumanymas gimė iš meilės žirgams. „Vasarą jiems karšta kaip ir mums. O jie tikrai mėgsta vandenį. Kai matai, kaip jie brenda į upę, taškosi, žaidžia, supranti, kad tai ne tik pramoga žmogui. Tai šventė ir žirgui.“
Jau 18 metų Niūronyse veikiančiame žirgyne maudynės vyksta grupėmis, su instruktoriais, ramiais, prie vandens pratusiais žirgais.
Vienu metu leidžiama joti šešiems žmonėms – taip užtikrinamas saugumas ir potyrio kokybė. Vilmantė tikina, kad veiklai parankesnis geras oras, tačiau svarbiausia, jog stipriai nelytų. „Į upę nešokam, jojam su balnais – viskas vyksta atsakingai. Upė nėra kliūtis – ji tampa nuotykiu, kuriame dalyvauja ir žmogus, ir gyvūnas“, – pasakoja V. Veršulienė.
Pašnekovė dalijasi, kad maudynių su žirgais paprotys senas kaip ir naktigonės: „Žirgus, arklius lietuviai visuomet maudydavo ežeruose ar upėse, su šulinio vandeniu tokio didelio gyvūno nebūtų pavykę nuprausti.“
Vis dėlto ši patirtis – ne tik apie vandenį, ji taip pat apie jau minėtą ryšį. „Šis patyrimas yra apie tai, kaip gamta, gyvūnas ir žmogus gali susilieti į vieną akimirką. Apie tai, kad žirgas nėra tik pramogos dalis. Jis jaučia, jis džiaugiasi, jis atsimena. Ir jei žmogus prisilies su pagarba – žirgas jam tai atsakys su pasitikėjimu“, – sako Vilmantė.
Tiek Arklio muziejaus vadovas M. Karčemarskas, tiek žirgyno „Vilartas“ įkūrėja V. Veršulienė tikina, kad Niūronyse galima atrasti būtent tai, kas iš mūsų kasdienybės jau pasitraukė, bet mūsų viduje vis dar gyva – meilė paprastumui, gamtai, gyvūnams: „Čia galima atrasti autentiškos senosios Lietuvos paveikslus bei garsus.“
Apsiėjimas su žirgu – tai kantrybės ir santykių kūrimo ugdymas.
Pamenu, mama atvedė savo sūnų mokytis joti. Tas užsėdo ant žirgelio. Ir baigėsu isterika, ašaromis. Pasirodo, vaikas žaidė kompiuterinius žaidimus ir ten buvo puikus raitelis. O kai užsėdo ant tikro žirgo – šnipštas. Tapti geru raiteliu reikia laiko, kantrybės, darbo.
Bet ir geri raiteliai gali nusisukti sprandą… tai gana pavojinga dalykas.