A. Navys. M. Sėjūnas. Ką auginame savo užantyje?

Lietuvoje Raganų, priešų, kagėbistų ir kitų naftalininių pabaisų paieška bei priešrinkiminiai pasitaškymai tulžimi ir politinėmis išmatomis.

Vienas profesorius vožė kitam saugumietiškos smarvės koše, pastarasis – atgalios.

Kiti knaisiojasi Salomėjos Nėries, Antano Venclovos, Petro Cvirkos ir kitų sovietinių skeletų spintose. „Sovietinių beždžionių“ paieškos, tskant, dabartės ant bangos.

Pasipils tuoj medicinos, mokesčių reformos, korupcijos skandalai ir kitokia priešrinkiminė pekla. Oponentai ės oponentą, kapstydamiesi politiniuose ir lytiniuose asmeninio gyvenimo mėšlynuose.

Šie ir panašūs mūs kaimuko apsibezdėjimai nestebina, o knaisiojimasis praeities šiukšlynuose – įprasta saviraiškos forma, suaktyvėjanti priešrinkiminiame laikotarpyje.

Tačiau mus šiandien labiau jaudina kiti dalykai: kur, pavyzdžiui, dingo 90 000 į Lietuvą įvažiavusių ir neišvažiavusių baltarusių. Kur jie? Miestuose? Kaimuose? Miškuose? Bunkeriuose? Vokietijoje? Čikenfektoryje Airijoje?

Ar kas nors kontroliuoja ir stebi tariamą Minsko opoziciją, kurios veikla ir čia veikiančios žiniasklaidos priemonės nė iš tolo nepanašios į antikremlines ir antilukašenkines.

Ar neturėsim bėdų dėl šios gausios diasporos veiksmų, nes tūkstančiai priglobtųjų marširuoja po Vilnių su baltarusiškomis vėliavomis, tarsi su šlepetėmis po savo namus, bodėdamiesi paimti į ranką lietuvišką trispalvę.

Tačiau labiausiai pasigendame tariamos baltarusių opozicijos provakarietiškos pozicijos dėl Baltarusijos ateities NATO ir ES bendrijose. Jei ši mūsų politikų globojama Minsko opozicija tesiekia pakeisti Lukašenką „geresniu“ ir tuoj pat pulti į Maskvos glėbį, ką auginame ir nešiojame savo užanty?