Jaučiu, kad būti gyvam, dabar prie šios valdančiosios daugumos Justinui Marcinkevičiui būtų sunku. Tai kas dabar vyksta, sunku patikėti. Tiek išvargta kartu su tauta, tiek įdėta pastangų kartu eiti į Baltijos kelią, į laisvę, į santarvę, tačiau…
Taigi, oras kaista vis labiau ir labiau ne tik dėl Lietuvos oro sąlygų bet ir dėl laisvės šauklio, dainiaus, poeto Justino Marcinkevičiaus.
Tema nerimsta, vis reikalaujanti tęsti ir nepavargti dėl garbingo žmogaus už nieką pažeminimo, kodėl taip yra elgiamasi ir kas dėl to kaltas ir spėlionių vis mažėja.
Tas, kas dabar valdo Lietuvą, bent jau taip dažniausiai tenka girdėti. Iki dabar iš dabartinės valdžios neteko girdėti užstojančių pasisakymų dėl pažeminto poeto, nei iš vieno valdančiųjų Seimo nario.
Tai dar kartą patvirtina Lietuvos žmonių nuomonę, kas čia vyksta po parlamento stogu.
Nežinau kodėl ir už ką tu mus šitaip tėvyne baudi, iš kur šitas pyktis ir kerštas poetui Just. Marcinkevičiui, Lietuvos visuomenei.
Pamenam visi gerai, kaip Lietuva atsisveikino ir išlydėjo didį poetą Just. Marcinkevičių į Antakalnio kapines.
Tokios vienybės neturėjo nei viena asmenybė, kuri mus sujungė tada, visa Lietuva buvo tyloje, lyg būtų kažką praradę, lyg būtų buvusi šeimos nario netektis.
Tokią galią turėjo tik Just. Marcinkevičius. Poeto galia per žodį, kuklumą mus tik jungė, neskyrė kaip dabar uoliai tai yra daroma.
Sveikinu valdančiuosius vedant savanaudiškai nuožmią politiką, turime kelias Lietuvas, turime didelį susiskaldymą. Jei būtų gyvas mūsų rašytojas, jis kaip magas gebėtų vėl mus visus suvienyti.
Deja, bet juodi metraštininkai vėl atsikėlė ir dirba juodą darbą su savo istorinėmis interpretacijomis, taip kaip Putinas per kelis mėnesius pakeitė istorijos knygas mokiniams, kurie dabar mokysis, tik pagal jo ideologijas.
Ech, jei ne tas paminklas gal viskas kitaip būtų nutikę, bet matyt kažkas liko labai nelaimingas ar nelaiminga, kad ne tam statomas paminklas.
Bet matyt, kad pats purvo pilstytojas ar pilstytoja užlipo ant savo grėblio, bandydami suvesti sąskaitas, nesvarbu, kad ir po mirties. Svetima gėda jaučiasi, tik tiek.
O dabar einu link premjerės išsakytų žodžių LRT radijuje, kurie suglumino ne vieną: „dėl Marcinkevičiaus paminklo tegu sprendžia net ne mūsų vaikai, o anūkai“.
Taip, kiekviena karta sprendžia kam statyti, o kam nestatyti ar net nepelnytai suinterpretuotai pažeminti už kilnius darbus Lietuvai.
Pavyzdžiui, karalius Mindaugas turi paminklą, kuris yra kaip valstybės simbolis, nors žinome iš istorikų, kad Lietuvos pirmasis karalius Mindaugas nemažai vienijo Lietuvą krauju, nukentėjo net artimieji.
Bet – paminklas jam stovi, ir niekas dėl to aštrių iečių neleidžia, tiesiog žino patį faktą, kad taip tuo metu buvo, o gal ir turėjo būti tokioje tautos mąstysenoje, kas vyko daugelyje valstybių.
Štai, prašau, stovi ir Lietuvos prezidento Antano Smetonos paminklas keliuose Lietuvos miestuose, nors iš istorijos žinome, kad tai buvo diktatūrinė Lietuva, kad buvo nuversta teisėtai išrinkta Vyriausybė, nuverstas Lietuvos Respublikos Prezidentas Kazys Grinius.
Bet nieko, paminklas stovi Smetonai kaip tautos simbolis. Neseniai LR Prezidentas G. Nausėda Ukmergės rajone, Užulėnyje atidengė pirmojo valstybės Prezidento Antano Smetonos paminklą.
Šiandien minimas 145-asis A. Smetonos gimtadienis ir šimtmetis, kai jis buvo išrinktas pirmuoju atkurtos Lietuvos valstybės Prezidentu.
„Kaip valstybės simbolį mes privalome jį ir gerbti – kartu su jo puikiaisiais bruožais, o kartu ir su tam tikromis klaidomis, kurių buvo padaryta”, – sakė LR Prezidentas G. Nausėda
Nesu nei prieš karalių Mindaugą, nei prieš Smetoną, nes visi suvokiame valstybingumo reikšmę, visi suprantame, kad turime remtis į valstybės, tautos pamatus, simbolius, kurie sukrenta į vieną esmę, mes turime turėti istoriją, kad ir nekaip tuo metu padirbėjo mūsų vadai kas link žmogiškumo kalbama.
Kokia kita išeitis? Jos nėra. Būtent tuo metu jie valdė Lietuvą savo metodais. Juk neišbrauksime metų. Juk neatsisakysime pirmojo krikščioniško karaliaus Mindaugo, kuris yra pasididžiavimas valstybei. Kiekvienai tautai yra garbė turėti po karalių.
Kaip kiekvienai tautai yra svarbu turėti savo legendas, be kurių sunkiai būtų galima įsivaizduoti valstybės istoriją, taip Lietuva turi Joną Basanavičių, M. K. Čiurlionį, Justiną Marcinkevičių ir kt.
Mūsų laikai Lietuvoje yra įtempti, vidutinioji ir vyresnioji karta įsitempusi gyvena stebėdama ką dar jaunesnioji valdančioji dauguma nugriaus, kokias vertybes pamins, atsisakys. Tai išties didelis iššūkis mums visiems, Seimo rinkėjams 2020 metais.
Tuo metu labai daug kalbėjo, kad laikas rinkti tik jaunus, gana kam virš 40 ar 50 ir ypač vyresniems dalyvauti rinkimuose, nors jie turi teisę dalyvauti visada.
Dabar dažnai pasigirsta, kad yra padaryta klaida. Vis labiau ryškėja, kad šalia jaunimo turi dalyvauti patirtis, branda, išmonė.
Tuo, kas dabar vyksta valstybėje, sunku patikėti: naikinimo mašina įsivažiavo naikinti vertybes: lietuvių kalbos darkymas, narkotikų dekriminalizavimas, nusipelniusių žmonių niekinimas ir kt.
Šiuo atveju, ilga premjerės I. Šimonytės tyla dėl Just. Marcinkevičiaus kėlė tam tikro nerimo, bent jau padėka jai, kad neužsiėmė žeminti poeto.
Tik, deja, aptakiai sugebėta pasakyti, kad dėl Just. Marcinkevičiaus paminklo tegu sprendžia net ne mūsų vaikai, o anūkai“, mat viduje lyg ir pritaria neetiškam žeminimui tik asmeniškai nenori prie to prisidėti ir veikiau nusprendžia likti nuošalyje.
Kuo kitokie esame mes, mūsų karta, mūsų dabartiniai vaikai, dabartiniai anūkai? Ar tai nėra kartų diskriminacijos?
Manau, kad stiprokai buvo perlenkta lazda šiuo Jūsų, Ministre Pirmininke, išsireiškimu. Manau, kad dabarties kartos turi reikšti savo nuomonę kaip leidžia Lietuvos Konstitucija. Konstitucija yra visoms lietuvių kartoms, ne tik ateičiai, bet ir dabarčiaiai.
Just. Marcinkevičiaus kūryba niekam nepaliko abejonių dėl lietuvybės puoselėjimo tais sunkiais sovietiniais laikais, kai jam pačiam teko jaunystėje pabūti belangėje, kurį patį persekiojo KGB, kuriam teko Ezopo kalba kovoti už laisvą Lietuvą, dėl kurio mes dabar esame laisvi, tik ar mokame tai vertinti, ar mokame saugoti, tarti ir išgirsti žodį: Lie – tu – va!
Ką perduosime anūkams, kokį jie tars žodį ateičiai ir kokia sudarkyta lietuvių kalba spręs Lietuvos likimą, kokius paminklus statys?
Autorius yra Lietuvos Respublikos Seimo narys
Idėjų – apstu, bet ar kažkas pastatys paminklą Just. Marcinkevičiui ?
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/ideju—apstu-bet-ar-kazkas-pastatys-paminkla-just-marcinkeviciui/
Kadangi J.Marcinkevičius atidarė Sąjūdžio suvažiavimą, būtų gerai , kad prie Sporto rūmų rastųsi vieta Poetui, kur Jis tartum vėl kviestų Lietuvą į Sąjūdį, į Laisvę, Nepriklausomybę, o čia atėjusius kviestų užsukti į muziejų. susipažinti su Atgimimu, Sąjūdžiu, su suvažiavimu, su žymiausiomis Sąjūdžio asmenybėmis, signatarais.
Vien trilogijos (Katedra, Mindaugas, Mažvydas) sumanymo tikslas – rodo jo rūpestį Lietuvos valstybės atkūrimu, lietuvybės puoselėjimu.
Taip, paminklas bus Druskininkuose, pačiame gražiausiame Lietuvos mieste, kurį taip mego gerb. J. Marcinkevičius. Pagarba Druskininkų merui R. Malinauskui už sumanymą, idėją ir didelį norą pagerbti didį žmogų. Kažkada susitikime paklausiau, kodėl nutilo Šauklio balsas…Ir žinote ką atsakė…manęs nenori klausyti ir girdėti, aš nereikalingas…aš buvau priblokšta….
Mano nuomone, visai nesusigaudoma, kas vyksta. Ne prieš poetą visa tai, o prieš lietuvybę, prieš lietuvių kalbą, prieš mūsų Tėvynę Lietuvą. Juk nekrutinamas nei Venclova, nei Brazauskas, nei …. Ilgiausias sąrašas kpss narių, paliktų saldžioje ramybėje. O kur dar užslaptinti (-os) kgbistai (—ės). Puolamas tarsi poetas, bet gal jau laikas suprasti, kas slypi už to?
Būtent – visi, kas buvo Tautos įkvėpėjai, vedliai nuo senų laikų ir iki šiandien! Jei mes pagaliau susiprasime, tai caras mums atleis ir vėl suteiks Lietuvai malonę ir garbę vėl būti jo valdine.
Niu, kaip – susiprasime? Kąąą?
Kas yra Šimonytė lietuvybės atžvilgiu, o kartu ir konservatoriai, jau galima buvo žinoti iš jos pasakymo, kad tarp antrosios užsienio kalbos mokomos Lietuvos mokyklose galėtų būti lenkų kalba. Tai visiškas cinizmas, žinant istoriją, lietuvybės Lietuvoje atžvilgiu.