M. Kundrotas. Nugenėtas ąžuolas

Viena tautiškumą su sovietizmu painiojanti publicistė, kai kurių laikoma istorike, politologe ar net filosofe, parašė knygą „Nugenėta pušis“. Šios knygos pavadinimas – užuomina į sovietų okupacijos laikais išleistą vėlesnio tautinės sąmonės žadintojo Justino Marcinkevičiaus knygą „Pušis, kuri juokėsi“.

Dabar publicistės knyga remiamasi, J. Marcinkevičių siejant su sovietų okupacine sistema.

Prievartos atmosferoje gimusi ankstyvoji autoriaus kūryba tapatinama su vėlesniais jo kūriniais, kuriuose apgiedota lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės šlovė.

Kūriniais, kurie įkvėpė tautą pabusti, o valstybę atkurti. Vadinant J. Marcinkevičių „tarybiniu“ poetu nutylima vieno „tarybinio“ muzikologo biografija ir charakteristika.

Abu – ir poetas, ir muzikologas – suvaidino svarbius vaidmenis Sąjūdyje, išvedusiame Lietuvą iš sovietinio kalėjimo. Už tai vienam jo praeitis atleista ir net užmiršta, kito praeitis vis primenama.

Vytautą Landsbergį, kaip ir J. Marcinkevičių, visą gyvenimą lydėjo trauminė patirtis. Tik ji skirtingai reflektuota.

Nors tam tikru istoriniu laikotarpiu abu šie „tarybiniai“ veikėjai darė viską, kad Lietuva vėl taptų laisva valstybe, tolesnį jos kelią jie brėžė visiškai skirtingai.

Profesorius prisimena tuos laikus, kai buvo išprievartautas rašyti liaupses okupaciniam totalitariniam režimui. Nebent viešai platinamas jo laiškas komjaunimo vadovybei būtų klastotė.

Jis prisimena ir tolesnį, daug ilgesnį laikotarpį, kai teko tiesiog tylėti. Nors drąsesnieji – iš Laisvės lygos, Helsinkio grupės, Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjų – ryždavosi kalbėti. Neteko girdėti, jog tarp jų kur būtų buvęs V. Landsbergis.

Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas taip giliai jaučia šią sistemos prievartos ir savo silpnumo traumą, kad pasiryžęs gyvas lįsti ir visą Lietuvą įstumti bet kur, kad tik toliau nuo Rusijos. Kad ir į Islamo Valstybę. Europos Sąjunga pasitaikė arčiau.

Iš šios traumos kyla kognityvinis disonansas, teigiant: kuo daugiau integracijos – tuo daugiau Nepriklausomybės. Nuo Rusijos – gal, bet ar Nepriklausomybė tikra, kai nuo vienos pusės esi laisvas, o kitos diktatas apima vis daugiau valstybės, tautos ir žmogaus gyvenimo sričių?

Norint Nepriklausomybės nuo Rusijos užtenka NATO. Europos Sąjunga kurta kaip pragmatinė ūkinė bendrija, o dabar ją vis labiau užvaldo žmonės be tėvynės ir doros, gyvenantys tokia pat totalitarine ideologija, kokiomis gyveno sovietų ir nacių imperijos.

Kur čia vieta tautai ar valstybei? Nebėra.

Iš tos pačios traumos kyla ir prisitaikėliškas tūpčiojimas prieš įvairius svieto perėjūnus ir ištvirkėlius, kuriais neobolševikai Briuselyje ir Štrasburge keičia vietines prigimtines europiečių bendruomenes.

Profesorius nėra kvailas. Jis visąlaik jautė, iš kurios pusės vėjas pučia. Dabar Vakaruose tendencijos – tokios, tad pirmyn iš paskos, be jokios kritikos, be jokios atrankos.

Tiesa, po truputį bręsta reakcija, o tokiose šalyse kaip Lenkija, Italija ir Švedija ši reakcija perima iniciatyvą.

Įdomu būtų išvysti profesoriaus retoriką po dešimties metų. Vien dėl to galima būtų jam palinkėti gyventi ir likti sąmoningam dar labai ilgai.

Ne taip seniai hiperseksualų manifestacijas jis vadino keistomis, laviruodamas tarp išmirštančių ir užaugančių savo elektorato segmentų. Šiandien jis genderistines pretenzijas į šeimos institutą vadina meilės įstatymu ir dūsauja, kad šį įstatymą atmetus velnias turės perspektyvų.

Sąjūdžio laikais daug kalbėjęs apie tautą šiandien jis postringauja, kad Tautų Europa – kelias pas Vladimirą Putiną.

Kliuvo net partiečiams, kurie vis dar mato Europą tautinių valstybių draugijos formatu.

Ar galėjo palinkęs ir nugenėtas Lietuvos ąžuolas palūžti taip, kad paliestų gruntą? Ar galėjo jis įsirašyti į represinius okupantų organus?

Nežinia. Jo suburta partija pasirūpino, kad tai ir liktų paslaptimi. Bet ką manyti apie šios partijos ministrą, galutinai įstūmusį kaimyninę Baltarusiją į Rusijos glėbį?

O ką pasakyti apie ministrą, bent dusyk nutekinusį strategines paslaptis priešams? Dėl tokio nutekinimo net kilo pavojus strateginio partnerio gyvybei.

Tai matant sunku nusikratyti įspūdžio, kad ši partija – penktoji kolona.

O jei taip, kyla klausimų, kur šioje partijoje faktinio valstybės vadovo vaidmuo. Nebent jis jau – tik iškaba.

Neteiskime profesoriaus už jo silpnumą. Silpnumas tam tikrais epizodais buvo būdingas ir J. Marcinkevičiui, kurio kūryboje tikrai būta ne tik tokių fragmentų, kuriais jis galėjo didžiuotis.

Neatsitiktinai jo lyriniai herojai Mindaugas ir Mažvydas taip pat buvo draskomi silpnybių. Poeto tikslas ir buvo atskleisti, kaip silpnas žmogus gali tapti stiprus, tarnaudamas aukštesniam idealui.

Tokais tapo J. Marcinkevičiaus herojai, tokiu tapo jis pats, tokiu tam tikrame epizode tapo ir V. Landsbergis.

Atėjus laikui svarstysime viešą paminklą V. Landsbergiui. Jis taip pat kels daug aistrų ir prieštaravimų.

Melskimės, kad „tarybinis“ muzikologas būtų įvertintas objektyviau nei dabar vertinamas tautos poetas.

Autorius yra politologas