Pastaruoju metu daug rašoma apie Jonines įvairiose Lietuvos vietose, todėl pasidalysiu savo Lietuvos istorijos instituto ekspedicijose 1997–1998 metais surinkta medžiaga iš Pietryčių Latvijos.
Per Jonines Latvijoje tarpukariu laikėsi panašių papročių: kėlė stebules, kūrė laužus, ieškojo paparčio žiedo, tačiau fiksuota ir savitų, tik Latvijai būdingų elementų.
Tai plakimasis Joninių žolėmis (Jāņa zāles). Tai darė šventės išvakarėse (per Lyguo (Līgo)). Joninių žolės – nebūtinai paparčiai, galėjo būti ir ramunės, net dilgėlės – visos žolės, augančios lauke.
Jomis suduodavo per petį, per ranką. Tai darė daugiau jaunimas, pasak pateikėjo iš Garsenės (Jekabspilio r.), ne tik latviai, bet ir lietuviai („lietuviai kaip kurie prisitaikydavo“).
Kai kur Joninių žolėmis motina plakdavo sūnų Joną. Pasak pateikėjos iš Bebrinės (Daugpilio r.), apie 1928 metus ji mačiusi, kaip motina kambaryje apėjusi sūnų Joną tris kartus su puokšte (buvo paparčių, dilgėlių), sudavė jam per veidą, kažką sugiedojo ir išvedė jį šokti. Tada pradėjo šokti ir svečiai.
Skirtingai negu kai kur Lietuvoje, vainikuodavo ne tik Jonus, bet ir varduvininko seserį. Lietuvoje Jonui vainiką kabindavo ant durų, Latvijoje dėdavo ant galvos.
Joninių vainikas turėjo magišką prasmę. Jį dėdavosi po lova ir tikėjo, kad, jei lova pastatyta virš versmės, užpuola visokios ligos, o Joninių vainikas nuo to pavojaus apsaugo.
Jei susiburdavo mažiau žmonių, kurdavo laužą, jei daugiau, keldavo stebulę.
Garsenėje ir Bauskėje buvo paprotys poromis šokinėti per laužą ir buvo gyvas tikėjimas, jei pora peršoks laužą, tai sukurs šeimą. Todėl šokti per laužą merginos sutikdavo su patinkamu vaikinu, dažniausiai pora draugaudavo.
Lietuvoje toks paprotys žinomas dabartiniuose Skuodo, Šilutės ir Klaipėdos r.
Projektas Svarbiausi tautinės tapatybės dėmenys – kalba ir etninė kultūra, 3 tūkst.
