Prieš kelias dienas gatvėje išgirdau dviejų paauglių pokalbį: „2020-ieji – patys blogiausi metai mano gyvenime”, – sakė viena, kita entuziastingai jai pritarė. Tai paskatino parašyti šį tekstelį.
Atlikdamas etnografinius tyrimus, neretai paklausdavau XIX a. pabaigoje – XX a. amžiaus pradžioje kaimuose gimusių žinių pateikėjų, kada buvo jų „geriausi metai“. Beveik visi atsakydavo – jaunystė. Kodėl?
Tada ir gėlės kitaip žydėjo, saulė skaisčiau švietė ir tada „buvo tvarka“. Žmonės buvo geresni, gražiau bendravo. Ir valdžia buvo geresnė.
Labiausiai trikdė kelių vyriausių senelių pasisakymai, kad geriausia tvarka buvo carinėje Rusijoje. Jų pasakojimus papildė rankraštyne rastas aprašas, kur XIX a. viduryje gyvenęs žmogus nurodė, kad geriausias laikas buvo baudžiava, o po to pašlijo žmonių moralė…
Šį klausimą neretai sekdavo kitas klausimas – o kada gi buvo blogiausi metai? Gaudavau netikėtus atsakymus: „Vaikystė, piemens metai. Reikėjo ganyti, buvo šalta, buvau alkanas, nemiegojęs, kojos, rankos žaizdotos, gaudavau rykščių už blogą ganymą, buvo taip sunku, kad norėjau numirti“.
Piemenų bausmės galėtų suformuoti atskirą pasakojimą, bet gana liūdną, liudijantį sadistišką elgesį su vaikais. Ypač sunku buvo samdiniui, svetimame kaime ganančiam vaikui, tačiau ne rožėmis klotas buvo ir tėvų gyvulius ganančių vaikų gyvenimas.
Paklausus, o kuo ta jaunystė buvo įdomi, daugiausia atsakymų turėjo dzūkai. Jie galėjo nesustodami valandą pasakoti apie jaunystės nuotykius, žaidimus, vakarones, naktigones, vakarėlius. Nors gyvendami vargingai, jie turėjo daugiausia laiko.
Vakarų Lietuvoje to laisvo laiko nebuvo tiek daug. Į atminti įstrigo moters iš Kretingos apylinkių pasakojimas. 30 hektarų ūkį valdančių ūkininkų dukra pareiškė, kad iki 18-os metų ji net neturėjo draugių. Tėvai jos niekur neleisdavo, kad kartais nesusibičiuliautų su nelygiu vaikinu, samdiniu. Turėjo dirbti sunkiau negu samdyta mergė (samdinė, galinti atlikti visus suaugusios moters darbus). O aštuoniolikos metų tėvas privertė ištekėti už anksčiau net nepažinoto vyro. Taip baigėsi jaunystė.
Neretai turtas slėgė. Įsiminiau moters, turtingo ūkininko dukters iš Mažosios Lietuvos pasakojimą. Nuėjus į šokius, ją šokdino simpatiškas jaunuolis, gražiai apsirengęs, mandagus. Po šokių draugės nusistebėjo, kaip ji, tokio ūkininko dukra, šoko su samdiniu. Tris dienas verkė iš gėdos, nevalgė ir niekur neišėjo iš namų…
Tiesa, tai – kraštutiniai atvejai. Bet jei iš žmonių pasakojimų galima būtų spręsti, kurioje Lietuvos dalyje žmonės XX a. pradžioje buvo laimingiausi, turbūt reikėtų atsakyti, kad Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje. Nors ir trūko valgio, drabužis prastas, o gyvenimas gatviniame kaime praktiškai nepalikdavo vietos privačiai erdvei, bet darbą ir laisvalaikį kaime lydėjo juokas ir daina.
O gal ir klystu? Kalbant apie tokį kultūriškai skirtingą regioną kaip Lietuva, vienos tiesos, kaip ir vieno melo, būti negali.
„Į atminti įstrigo moters iš Kretingos apylinkių pasakojimas“ – nejaugi tokios liūdnos istorijos nutikdavo tik pas mus, Lietuvoje? Oi, ne! „Kalbant apie tokį kultūriškai skirtingą regioną kaip Lietuva“. Lietuva regionas? Nuo kada? Kaip lietuviškai, KRAŠTAS? Nėra pas mus tokių didelių skirtumų, kaip čia mėginama pritempti. „Vakarų Lietuvoje to laisvo laiko nebuvo tiek daug“ – o Suvalkijoje, jei žemės kas nemažai turėjo, kaip su tuo „laisvu laiku“ buvo? Tas pats.
Jei turėsime galvoje tai, kad didžiulė dalis mūsų net ir pr. bei užpr. šimtmetį vienu šonu lietėsi su baltais, o kitu – su kuria nors slavų atmaina (BY, PL, RU, DE), savaime aišku, jų įtaka buvo juntama, darė poveikį ir kalbai, ir žodynui, ir papročiams, ir buičiai, aprangai. Tad įvairovės nestigo. Tačiau vartoti žodį „skirtingas” (kuriuo piktnaudžiaujama lygiai taip pat, kaip žodžiu „pakankamai”) – gal jau ir persūdymas.