R. Ratkelytė. Pavojingas absurdo šokis aplink aukso puodą

Moteris – mylimoji, žmona ir motina, vyro valdovė ir mūza, kiekvienos organizacijos siela ir trijų kampų namuose laikytoja, švelnumo ir grožio simbolis. Ji nusipelno išskirtinio saugumo.

Šitaip palankiai nusiteikusi atsiverčiau Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris tekstą. Pasaulyje smurto daug, ir kaip gerai, kad išskirtas smurtas, kurio priežastis – tiesiog buvimas silpnąja lytimi.

Deja, viskas ne taip, kaip atrodo, o tikrųjų valdžios riterių moterims teks dar palaukti. Vietoj teisinių formuluočių – viena kitą paneigiančios nuostatos. Reikia apsaugoti moterį, bet…  neaišku, kas yra moteris. Konvencijoje kalbama ne apie biologinę, bet apie socialinę lytį.

Pagal atliekamus socialinius vaidmenis išeitų, kad visi žmonės Lietuvoje – moterys, nes visi dirba tuos pačius darbus, jokių išskirtinių vaidmenų nėra. Baudžiava, badmečiai, marai, karai, sukilimai, spaudos draudimas, tremtys, miškas, okupacijos, nusavinimai ir privatizacijos…

Nebuvo mūsų moterims noro nei laiko pūkų pataluose lepintis: gyvenimas seniausiai įpratino jas ir prie troleibuso, ir prie valstybės vairo, joms vienoje rankoje vaikai, kitoje – pirkinių krepšiai, o galvoje – dainos, eilės ir gėlės, daržai ir knygos, universitetai, cechai, valgyklos, mokyklos, laboratorijos, ligoninės…

Tiek viešame, tiek privačiame gyvenime vyrams ir moterims nuo seno priimtinos tos pačios veiklos, o darbai ir vaidmenys pasiskirsto pagal jėgas ir gabumus kuo įvairiausiai. Nebekalbant apie tai, kad pagoniškoje pasąmonėje lietuviai yra išlaikę paklusnumą moteriai, nuo jos daugiausia priklauso veiklos pasiskirstymas ir organizavimas.

Taigi susipainiojau nuo pačios įžangos, nuo sąvokos apibrėžimo. Bet… tarkim, kažkuris vaidmuo visgi būtų tik moteriškas ir todėl išskirtinai saugotinas pagal konvenciją.

Prisimenu, po vestuvių mes su vyru pasiskirstėme kai kuriuos vaidmenis taip: jis skalbia, aš drabužius lyginu (skalbimas mano jaunystės laikais buvo fiziškai sunkesnis). Štai dabar įsivaizduokime, kad lyginti drabužius būtų moters socialinis vaidmuo.

Tokiu atveju, jei vyras panorėtų išsilyginti marškinius, jis būtų laikomas moterimi. Jeigu jis tada gautų, vaizdžiai tariant, kočėlu per galvą, tai smurtas to socialinio vaidmens atlikimo metu būtų baudžiamas griežčiau, negu kad jam vaikų vystyklus džiaustant?

Toliau dar keisčiau. Priemonės smurtui stabdyti labai primena tą žvėrių orkestrą, kai griežikai išmintingai kaitaliojo vietas, bet muzika – kaip neskamba, taip neskamba.

Žodžiu, kadangi kiekvienas iš mūsų socialiai yra moteris (ar bent jau teoriškai gali būti), konvencija turi rasti būdą, kaip apginti galimai visus nuo galimai visų. Ir randa. Ogi… sukeisti vietomis tradicinius vaidmenis!

Net jeigu po sukeitimo moteriai biologiškai būtų sunkiau ar net neįmanoma naujus vaidmenis atlikti – tai visgi išgelbėtų ją nuo smurto. Kaip? Neaišku. Bet užtat pavyktų išnaikinti senas tradicijas ir papročius – kad neliktų net prisiminimo, jog kadaise pasaulyje gyveno mūsų stipruoliai, narsuoliai vyrai, va! Taip jiems ir reikia! Kodėl? Susipainiojau dar labiau…  

Ne be priežasties į šitos konvencijos tekstą įtariai žiūrėjo prezidentė Grybauskaitė?

Gal tikrai ne be reikalo atsimetė Stambulas ir ruošiasi kai kurios kitos šalys? O mes? Ar tik dairysimės į kitus ir skaičiuosime, kieno pusėje galia ir valia, t.y. pinigai? Finansavimas. O, neabejotinai įkvepiantis kovai! Kad ir prieš save pačius, prieš savo kultūrą ir sociumą.

Kovotojų neveiks jokie argumentai, nes jų tikslas – įrodyti, kokie jie reikalingi. Nebūtų taip blogai, jeigu pinigai iš tikrųjų eitų šalies teisėtvarkos stiprinimui, bet juk ne, – milijardai skirti maitinti pasaulinei biurokratijai. Yra pažadas po konvencijos pasirašymo skirti milijonus valstybei, bet ir valstybė pati papildomai skirtų savo sunkiai uždirbtus milijardus (!). Kam?

Valstybė jau ir taip turi susikūrusi savo teisinę sistemą doriems piliečiams nuo nedorų smurtininkų apginti ir toliau ją tobulina. Naujai finansuoti reikėtų dubliuojančias globalias biurokratines institucijas ir perteklines jų funkcijas. Be to, nežinia, kiek kainuotų kišimasis į teismų darbą, ir kaip sistema iš viso atsilaikytų.

Tai pirmas absurdas. Toliau cituodama konvencijos tekstą pakomentuosiu porą akivaizdesnių samprotavimo klaidų – dvi tezių grupes, kuriose vieni teiginiai absurdiškai paneigia kitus.

Antras absurdas. Vienur (A) kalbama apie moters gynimą dėl lyties, bet kitur (B) jau reikalaujama į lytinę tapatybę nekreipti dėmesio.

3. I.3.d: /…/ Smurtas prieš moterį dėl lyties* (paryškinta mano – aut.) – tai smurtas, nukreiptas prieš moterį dėl to, kad ji yra moteris.

I.4.1: /Šalys turi siekti, kad/ būtų propaguojama ir apsaugoma visų asmenų, ypač moterų, teisė gyventi nepatiriant smurto tiek viešame, tiek privačiame gyvenime.

3. I.3.c: Lytis – /…/ tai socialiai susiformavę vaidmenys.  

       I.4.3: /Siekiama, kad šalys/ įgyvendintų /konvenciją/ be diskriminacijos dėl bet kokių priežasčių, pavyzdžiui, biologinės ar socialinės lyties, /…/ seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės /…/.

Trečias absurdas. Vienur (A) teigiama, kad lytį apsprendžia visuomenei tinkami socialiai susiformavę vaidmenys, o kitais teiginiais (B) numatomas tikslas tuos gi pačius socialiai susiformavusius modelius sugriauti.

3. I.3.c: Lytis /…/ tai socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams.
4. III.12.1: /Reikia, kad/ būtų skatinami socialinių ir kultūrinių moterų ir vyrų elgsenos modelių pokyčiai, siekiant panaikinti /…/ tradicijas, /…/, grindžiamas /…/ stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis.

       III.14.1: /Siekti, kad/ į oficialią visų švietimo lygių mokymo programą būtų įtraukta /…/ nestereotipinių lyčių vaidmenų /…/ mokymo medžiaga /…/.               

Aktyvistų šokis rimtais veidais aplink Stambulo konvenciją galėtų tik juokinti, jeigu ne bloga nuojauta, kad aniems įsismaginus laukia ne šiaip pagirios, o atsibudimas rūkstančiuose šeimos ir bet kokios žmonių bendrystės griuvėsiuose.