Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui paminėti pateikiu keletą įdomesnių pasakojimų, užrašytų 1988–1996 m. Lietuvos istorijos instituto ekspedicijose.
Pateikėjos iš Vyžių parapijos teigimu, vandenį Velykų antrą dieną pildavo ant juoko merginoms [merginas laistydavo], tai darė dėl jumoro tik Velykų antrą dieną, kaip balandžio pirmoji dabar. Per Jonines vainiką pynė iš devynių gėlių rūšių po devynias. Iš kelių laukų, nesvarbu. Vainikas turėjo būti nupintas iki vakaro, iki saulei nusileidžiant.
Vainiką mesdavo į medį, kiek sykių iškrisdavo, tiek metų reikėdavo dar laukti, kol apsiženysi (ištekėsi – Ž.Š.). Kieme augo liepa, į ją metė.
Vainiką padėdavo kažkokiems vaistams. Kartais mergaitės trumpam užsidėdavo ir ant galvos. Juokais sakydavo, kad įžegnotuvių (konfirmacijos – Ž.Š.) mirtą (kurią turėjai įsisegęs) turi įsodinti ir kada išaugs – galėsi ženytis (tuoktis – Ž.Š.).
Pateikėjos iš Kaukėnų (Kaukehmen) liudijimu, vandenį sėmė Velykų pirmos dienos ryte iš upės. Jis negenda, prausėsi, kavą darė. Jei kojos, rankos skauda, juo pasitrindavo.
Pateikėjos iš Kintų parapijos teigimu, sekmadienį nedirbo net jei galėjo šieną sulyti. Net siūti negalima. Kalbėdama apie jaunimą pabrėžė, kad tikras kavalierius turi būti su skrybėle ir turėti auksinį dantį.
Nuotraukoje: Mažosios Lietuvos merginos XIX a. pabaigoje. Vydūnas. Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen. Tilsit, 1932.
Projektas Svarbiausi tautinės tapatybės dėmenys – kalba ir etninė kultūra, 3 tūkst.
