Valdovų rūmų muziejuje iki sekmadienio dar buvo galima pasigėrėti europinės tapybos kūriniais, kurie papuoštų bet kurį pasaulio muziejų.
Tarptautinė paroda „Lvivas sveikina Vilnių. Europos tapybos šedevrai iš Lvovo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos“ – taip pat ir dar nepažintus Lietuvos istorijos bei jos paveldo klodus atskleidžiantis paveikslų rinkinys, kurį muziejuje buvo galima pamatyti iki savaitės galo.
Neįtikėtiną kariaujančios Ukrainos dovaną Vilniui, švenčiančiam 700 metų gimtadienį, atvežęs Valdovų rūmų muziejus keletui mėnesių lankytojams suteikė galimybę pamatyti tai, kuo didžiuojasi visa Ukraina, nes šiuo metu Vilniuje eksponuojami europinės tapybos darbai vadinami Lvovo muziejaus vizitine kortele, šis rinkinys laikomas vertingiausiu visoje šalyje.
Parodoje buvo pristatomi bendro europinio paveldo kūrimo kontekstai, o Lietuvai jie svarbūs dar ir tuo, kad atskleidžia ir mūsų istoriją, primena Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų, didikų rūmuose buvusias meno vertybes.
Vykstant karui atsivežti meno kūrinius iš kasdien apšaudymus tolimojo nuotolio raketomis patiriančios Ukrainos buvo didelis iššūkis.
Muziejinio rinkinio evakuacijos iš karo siaubiamos šalies sąnaudas finansavo Getės (Goethe) institutas ir Vokietijos užsienio reikalų ministerijos fondas „Stabilisation Fund for Culture and Education 2022“.
Kad ir kaip žiauriai tai skambėtų, bet, jei ne karas, tokia vertinga kolekcija iš Lvovo į Vilnių nebūtų buvusi atvežta, nes Lvovo muziejai būtų netekę savo svarbiausių nuolatinių parodų bruožų.
Dailininkai, kurių paveikslai puošė ir Lietuvos valdovų, didikų rūmus
Tarp 33 pristatomų XV–XX a. dailės darbų, ištisos vertingiausių Lvivo muziejaus kūrinių retrospekcijos, nemažai yra vienaip ar kitaip susijusių ir su Lietuva.
Martino Šongauerio (Martin Schongauer) graviūros buvo žinomos visoje Europoje, jaunystėje net Mikelandželas kopijavo jo darbą.
M. Šongauerio kūriniai tapo pavyzdžiu ir menininkams Lietuvoje bei Lenkijoje – pagal juos vietiniai meistrai kūrė paveikslus, miniatiūras maldynuose.
Vokietijoje, Miunchene, saugomas Lietuvos kanclerio ir Vilniaus vaivados grafo Alberto Goštauto maldynas, kuriame yra net kelios miniatiūros, sukurtos M. Šongauerio grafikos darbų pagrindu.
Šį maldyną prieš metus buvo galima išvysti ir Vilniuje, Valdovų rūmų muziejuje.
Piterio Kukės van Alsto (Pieter Coecke van Aelst) mokiniai ir sekėjai tapė svarbiausių Žygimanto Augusto gobelenų kartonus, o vėliau – audė ir pačius gobelenus (pvz., kai kuriuos „Nojaus istorijos“ audinius).
Tai reta proga, kai lankytojas gali palyginti dailininko piešinį ir čia pat, Valdovų rūmų muziejaus II maršrute rodomus panašius Žygimanto Augusto rinkinio audinius, kuriuose – piešiniai, įgiję milžinišką mastelį ir perkelti į audimą, neprarado įtaigaus paveikslo įspūdžio.
Lukas Kranachas Vyresnysis (Lucas Cranach der Ältere), jo sūnus ir kiti užsiėmimų dailininkai dirbo dekoruodami Vavelio karališkąją pilį Krokuvoje, tapė Jogailaičių dinastijos atstovų portretus.
Bent keli tokie portretai XVI a. viduryje tikrai yra buvę ir Žygimanto Augusto rinkinyje Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje.
Vienas tokių L. Kranacho mokinių buvo Volfgangas Krodelis Vyresnysis (Wolfgang Krodel der Ältere).
Su šių autorių tapybos darbais taip pat galima susipažinti iš Ukrainos atvežtoje parodoje.
Jogailaičių bei Vazų dinastijų valdovų rinkiniuose buvo daug Leonardo da Vinčio (Leonardo da Vinci), Ticiano (Tiziano Vecelli), Karavadžo (Caravaggio) ir jo sekėjų, Sasoferato (Sassoferrato), Pjetro dela Vekijos (Pietro della Vecchia), kitų Renesanso ir ankstyvojo Baroko italų, taip pat garsių olandų, flamandų, vokiečių, ispanų dailininkų kūrinių, kurie, Lenkijos ir Lietuvos valdovams reziduojant Lietuvos sostinėje, dažnai puošė ir Valdovų rūmų menes.
Daugelio šių, taip pat kitų, vėlesnio laikotarpio, dailininkų (pvz., Lukos Džordano (Luca Giordano), Johano Baptisto Lampio (Johann Baptist von Lampi) ir kt.) darbų būta Lietuvos didikų (kunigaikščių Čartoriskių, Radvilų, Sanguškų, Sapiegų, grafų Tiškevičių, Tyzenhauzų, Pšezdzeckių ir kt.) tapybos rinkinyje.
Dar vienas pristatomos parodos dailininkas, nutapęs itin svarbų Lietuvai paveikslą, – florentietis Karlas Dolčis (Carlo Dolci).
Iš Lvivo atvežtas jo tapybos darbas „Šv. Marija Magdalietė“, bet apie 1670 m. Toskanos didžiojo kunigaikščio užsakymu dailininkas nutapė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šventojo globėjo Kazimiero atvaizdą, kuris šiandien saugomas Florencijos Pičių rūmuose (Palazzo Pitti).
Kaip teigia parodos kuratorė Daiva Mitrulevičiūtė, ši paroda svarbi ne tik meno gurmanams, ji yra svarbi visiems žmonėms – kaip Lietuvos istorinio identiteto dalis, visam pasauliui liudijanti europietišką regiono civilizacinę orientaciją ir šimtmečius siekiančią jos paprotį.
Kitoks Janas Mateika
Dailininkas Janas Mateika (Jan Matejko) žinomas kaip labai jautrus ir dokumentaliai objektyvus istorinio ir batalinio žanro tapytojas.
Didelėse drobėse jis daug dėmesio skyrė Lietuvos istorijos temoms (pvz., Vytauto Didžiojo vaidmuo Žalgirio mūšyje, Liublino unijos prasmė Lietuvos ir Lenkijos santykiuose).
Net keli J. Mateikos paveikslai skirti romantinei Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istorijai (pvz., „Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė Vilniaus rūmų sode“).
Iš Lvovo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos atkeliavo šio dailininko nutapytas keturių jo vaikų kompozicinis portretas, kuriame taikliai atskleidžiami psichologiniai veikėjų paveikslai.
Parodoje galima pasigėrėti ir įstabiu Ukrainoje, prie Charkovo gimusio genealaus romantizmo epochos dailininko Henryko Semiradzkio (Henryk Siemiradzki) paveikslu, vaizduojančiu Kristų su samariete prie vandens šaltinio.
Niekas už H. Semiradzkį nemokėjo subtiliau nupiešti saulės spindulių ir šešėlių.
O Vilniuje rodomas darbas ir šiuo požiūriu yra bene pats įspūdingiausias.
Neįtikėtina Sapiegų istorija
Chronologiškai paskutinis parodos paveikslas pasakoja tik šimto metų istoriją.
Tai Voiceko Kosako (Wojciech Kossak) – garsios Lenkijos menininkų ir rašytojų Kosakų giminės atstovo, žymaus tapytojo – sukurtas kunigaikštienės Teresės Izabelės Sapiegienės portretas.
Didikės gyvenimas atskleidžia jau Naujųjų laikų istoriją, XX a. pradžią. T. I. Sapiegienė, kilusi iš garsios Liubomirskių giminės, ištekėjo už kunigaikščio Eustachijaus Kajetono Sapiegos.
Istorinėje atmintyje sklando legenda, kad kunigaikštienės vyras E. K. Sapiega apie 1918 m. yra siūlęs Lietuvos valstybės tarybai savo paslaugas tarnauti Lietuvai, bet jam buvo atsakyta neigiamai, nes jis nemokėjęs lietuvių kalbos.
Iš Ružanų lietuviškosios Sapiegų giminės linijos kilęs jos sutuoktinis vėliau tapo įtakingu Lenkijos visuomenės ir politikos veikėju, diplomatu, Lenkijos užsienio reikalų ministru, vadovavusiu deryboms su Lietuva dėl sienų nustatymo.
1939 m. Sovietų Sąjungai okupavus dalį tuometinės Lenkijos, E. K. Sapiega buvo suimtas, kalintas Lubiankos kalėjime Maskvoje, ten – nuteistas mirties bausme, bet vėliau, sovietams ir lenkų emigracinei vyriausybei užmezgus ryšius, iš kalėjimo paleistas.
E. K. Sapiega išvyko į Iraną, vėliau – į Keniją, kur su sutuoktine gyveno iki mirties. Kunigaikščiai Sapiegos mirė ir buvo palaidoti Nairobyje.
Europos dailės raidą pristatantį, unikalų, daug nepažintų Lietuvos istorijos ir paveldo klodų atskleidžiantį paveikslų rinkinį iš Lvovo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos buvo galima pamatyti iki sekmadienio.
