Į Nacionalinį muziejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus su ypatinga apsauga iš Akropolio muziejaus (Atėnai, Graikija) atkeliavo autentiškas antikinis didžiojo filosofo Aristotelio marmurinis biustas, rastas per 2005 m. archeologinius kasinėjimus šalia Akropolio muziejaus buvusioje Antikos laikotarpio viloje. Integruota į Valdovų rūmų atkurtų istorinių interjerų ekspoziciją, ši 1 mln. eurų įkainota unikali vertybė bus pristatyta tarptautinėje parodoje „Aristotelis iš Akropolio. Antikos mąstytojo skulptūra“, kuri bus atidaryta jau šį penktadienį, lapkričio 16 dieną.
„Ši tarptautinė paroda – tai Graikijos Respublikos dovana valstybingumo atkūrimo šimtmetį švenčiančiai Lietuvai, o kartu – neeilinis įvykis, prie kurio vyksmo daug prisidėjo Graikijos Respublikos ambasada Vilniuje. Už šią gražią iniciatyvą ir dovaną nuoširdžiai dėkojame Graikijos ambasadorei Lietuvoje dr. Vassiliki Dicopoulou. Džiaugiamės, kad mūsų lankytojai turės išskirtinę galimybę pamatyti didžio Antikos filosofo, vieno garsiausių Vakarų pasaulio mąstytojų ir svarbiausių europinės civilizacijos ir filosofinės sistemos kūrėjų, Aleksandro Makedoniečio mokytojo atvaizdą ir priartėti prie antikinės kultūros ištakų. Ji padarė lemtingą įtaką ir krikščioniškosios Europos, ir mūsų valstybės bei visuomenės gyvenimui, kultūros raidai, mokslui ir švietimui“, – teigia Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas.
Vos prieš keliolika metų rastas marmurinis didžiojo filosofo Aristotelio biustas buvo aptiktas šalia Partenono, prie pagrindinio įėjimo į prabangią vėlyvosios Antikos laikotarpio vilą. Iš viso yra žinoma keliolika marmurinių Aristotelio biustų, tačiau šis yra geriausiai išlikęs jo atvaizdas, vienintelis rastas neaptrupėjęs ir su nenuskelta nosimi. Jis datuojamas I a. po Kr., yra hermos formos (keturkampis, į apačią siaurėjantis akmeninis postamentas su skulptūriniu portretu). Archeologinių kasinėjimų vietoje kartu su šiuo buvo rasti dar du marmuriniai biustai, vienas jų, kaip manoma, vaizduoja romėnų imperatorių Adrianą.
Iki šiol šis Aristotelio biustas nebuvo išvežtas už Graikijos Respublikos ribų ir paties Akropolio muziejaus lankytojams pirmą kartą parodytas vos prieš ketverius metus per 2014 m. rugsėjo 26-28 d. vykusius renginius, skirtus paminėti Europos paveldo dienas ir Pasaulio turizmo dieną. Dabar ši skulptūra laikoma viena vertingiausių Akropolio muziejuje, kuris kitais metais – kaip ir Valdovų rūmų muziejus – minės savo veiklos dešimtmetį.
„Šia tarptautine paroda Graikijos Respublika sveikina Lietuvos Respubliką šimtmečio proga, taip pat žymi reikšmingą kultūrinio bendradarbiavimo pradžią, kurią vainikuoja ir tarp dviejų svarbiausių abiejų valstybių muziejinių institucijų užsimezgusi draugystė. Pirmą kartą istorijoje antikinis eksponatas iš Graikijos bus eksponuojamas Lietuvoje, ir mes didžiuojamės turėdami garbės prisidėti prie šio ypatingo istorinio įvykio“, – sako Graikijos Respublikos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė dr. Vasiliki Dikopulu (Vassiliki Dicopoulou).
Šią tarptautinę parodą lydės ir plati mokslinė bei kultūrinė programa, ją pradės Akropolio muziejaus direktorius prof. dr. Dimitrios Pandermalis, per 2018 m. lapkričio 16 d. vyksiantį parodos atidarymą skaitysiantis pranešimą anglų kalba „Akropolio muziejus. Po dešimties metų“.
Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.) gimė mažame Stageiros mieste, esančiame Chalkidikės pusiasalyje (Šiaurės Graikija). Būdamas septyniolikos metų atvyko į Atėnus, ten studijavo Platono akademijoje. Po mokytojo mirties jis paliko miestą ir po kurio laiko Makedonijoje įsikūrusiuose karališkuosiuose Pilypo II rūmuose ėmė mokyti jaunąjį Aleksandrą Didįjį. 335 m. pr. Kr. Aristotelis grįžo į Atėnus ir viename iš miesto viešųjų gimnasijų (pastatas su didžiuliu kiemu, salėmis ir maudyklėmis, kur lavinosi gimnasijo mokiniai) įkūrė savo filosofijos mokyklą – Likėjų (arba peripatetinę mokyklą). Jo darbai sulaukė neblėstančios pasaulinės šlovės. Didžiojo intelektualo pasiekimai filosofijos ir mokslo srityje tapo Vakarų pasaulio mokslo pamatu.
Aristotelio filosofija Lietuvoje plito iš pradžių bažnytinėse ir vienuolijų mokyklose. Svarbus impulsas jos sklaidai buvo Renesanso humanistinė kultūra. Šios kultūros židiniai buvo ir valdovo bei diduomenės dvarai. Kaip žinoma, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas (1529/1530/1544/1548-1572) buvo aistringas bibliofilas, jo knygų kolekcijoje būta apie 4 000 tomų įvairių sričių veikalų, tarp jų ir Aristotelio darbų originalo (graikų) kalba bei lotyniškų vertimų. Didžiojo mąstytojo kūriniais buvo papildyti ir didikų, pavyzdžiui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Alberto Goštauto, knygų rinkiniai.
Iš Aristotelio darbų logikos, gamtos ir antgamtinių dėsnių pažinimo, psichologijos, etikos, politikos ir ekonomikos žinių buvo semiamasi ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros veikėjo Abraomo Kulviečio apie 1540 m. Vilniuje įsteigtoje vidurinio tipo protestantiškoje mokykloje. Su garsių Antikos mąstytojų, tarp jų ir Aristotelio, veikalais Lietuvos diduomenė susipažindavo ir studijuodama užsienio universitetuose. Štai Leipcige mokęsis būsimasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Leonas Sapiega Trečiajame Lietuvos Statute (1588) įrašytoje dedikacijoje, skirtoje Lietuvos ir Lenkijos valdovui Žygimantui Vazai (1587/1588-1632), taip pat citavo „išmintingąjį graikų filosofą“.
Antikinės kultūros mokymas buvo itin svarbus ir jėzuitų švietimo sistemoje, paremtoje humanistiniu metodu. 1579 m. įsteigtas Vilniaus universitetas buvo organizuotas pagal Vakarų Europos trikalbių humanitarinių gimnazijų (kolegijų) modelį, todėl greta dėstomosios lotynų kalbos daug vietos skirta ir graikų, o iš dalies – ir hebrajų kalbų studijoms. Trejus metus skaitomą filosofijos kursą sudarė Tomo Akviniečio komentarais pagrįstas Aristotelio aiškinimas, studijos buvo skaidomos pagal atitinkamus Aristotelio veikalus (logika, fizika, metafizika ir etika). Vienas ryškiausių grecistų Vilniaus universiteto istorijoje – teologas, filosofas, retorikos ir muzikos teoretikas Žygimantas Liauksminas. Dėstydamas retoriką, jis rėmėsi Aristotelio estetikos teiginiais apie meną kaip pasaulio atspindėjimą, aukštino blaivų protą, minties aiškumą, sklandžią kalbą.
Pamatyti, kaip atrodė visų laikų žymiausias filosofas, tarptautinėje parodoje „Aristotelis iš Akropolio. Antikos mąstytojo skulptūra“ nuo lapkričio 17 d. galės visi muziejaus lankytojai, įsigiję bilietą į II muziejaus maršrutą. Paroda veiks iki 2019 m. vasario 17 dienos.
Įdomu kaip sužinojo, kad tai Aristotelis? Gal tai kitas veikėjas , užrašo juk nėra?
apgailėtina. Nerado nieko, kas būtų susiję su Lietuva, tai nusprendė pasipuikuoti savo istorija ir kultūra ir, reikia manyti, priešpastatyti jos amžių su Lietuvos atkūrimo šimtmečiu? Klausimas tik, ar iš viso ieškojo, ir ar žino, kad Lietuvai irgi ne pirmas metų šimtukas “stuktelėjo”. Iš tiesų belieka tik apsimesti laimingais ir pradėti “labai nuoširdžiai ir džiaugsmingai” dėkoti bei liaupsinti dovanotojus – tiek labai, kad jie net patys sunerimtų, nesupratę, ar mes iš tiesų esame dar didesni mulkiai, negu jie įsivaizdavo, ar kokią ypač piktą klastą rezgame.
Gerbiamieji, labai nesolidu IŠKILIAUSIŲJŲ LIETUVOS ŽMONIŲ galeriją ( Lietuvos Krivių Krivaičius – Vandenorių, Didonį, Baisonį, Metonį, Girdonį, Sielmokšį ir kt.), pradėti ne nuo LIETUVOS IŠMINČIŲ, kurių apstu yra paminėta vieno iš iškiliausių mūsų proistoriko – poligloto Česlovo Gedgaudo knygoje “Mūsų Praeities Bejėškant”?! Juo lab, kad graikų kultūrą pagimdė būtent LIETUVIŲ PROTĖVIAI!!! Dar daugiau, – nuo kada sieliai ir nuošliaužos nuo kalnų (Aleksandras Mekedonietis) tapo herojais?! Kada mes pažinsime LIETUVOS GARBINGIAUSIĄJĄ ir SENIAUSIĄJĄ PRAEITĮ?!
“Žiniavaldo kroniką suradus, staiga paaiškėja, jog lietuviškų rašytų tekstų buvo kiek ankščiau už Mažvydo bibliją. Tos kronikos didžiausia svarba yra ta, jog jinai atskleidžia mūsų Krivių Krivaičių “paslaptingą” praeitį ligi 1200 metų pr.m.e.
Tasai seniausias mūsų dokumentas įgalina mus atstatyti nepertraukiamą mūsų Krivių Krivaičių dinastijų raidą, kurią, be tegalima buvo atsekti ti iki Arkonos. Dabar gi Krivių Krivaičių grandies tęstinumas, pilnai paaiškina ne tik mūsų , o ir visos Europos proistorės raidą. Žinoma.
Štai Arijų Krivių Krivaičių (popiežių) sostinių chronologija;
iki 1179 metų pr.m.e. – Troja, Antalijoje;
iki 436 ‘” “” Sikambrė, Panonijoje (prie Dunojaus! – R.Z)'”:
iki 499 ” m.e.m. Genčia, Liauduose;
iki 785 m. Rikaičiai, Vok. Prūsuose;
iki 1168 m. Arkona, Rugijos saloje.
Vėliau, kryžiuočiams besiveržiant, sostinė buvo perkeliama vis toliau rytuosna: Rugija – Meklenburge, keletas Ramovių Rytprūsiuose, Vilnius ligi 1387 gėdingų metų, ir pagaliau, Baisogalos miškynas, kame dar Daukantas atsimena “baltuosius drevių žynius”.
Va čia tai tikras graikiškas pagoniškas palikimas, o pas mus nuvažiavus į Palangą matau tik keletą kažkokių medinių strypų įkaltų į žemę.
labai apsirinki manydamas, kad tie “strypai” Šventojoje yra tikras paveldas, o ne jo imitacija. Šiandien mes žiūrime į aplinkinį pasaulį ir bandome atpažinti įvairius jo reiškinius ar objektus per tas sąvokas ir tą supratimą, kuris pradėjo vystytis krikščioniškoje aplinkoje, todėl mes dažniausiai neatpažįstame to, kas netelpa į taip mūsų užsiduotus pažinimo rėmus. Daugelis neatpažįsta ir mūsų pagoniškosios kultūros paveldo. Skulptūra ar tapyba turi atrodyti kaip realistiniai įvairių dievybių ir kitų “šventenybių” atvaizdai bažnytiniame mene, tiesa? Ne, netiesa – kaip tada būtų su įvairiomis modernistinėmis 20 a. dailės kryptimis? Vis tik, kad ir kokios skirtingos bebūtų, jos visos turi vieną bendrą dalyką – jie vaizduoja statiškus, negyvus objektus, perteikia jų atvaizdą ar išreiškia kažkokią emociją ar idėją. Visiškai kitaip yra su tuo menu, kuriam įtakos nedarė nei krikščioniška, nei graikų ir romėnų tradicija. Kaip vertinti tokius kūrinius, kurie yra gyvi – kintantys, priklausomai nuo šviesos ir šešėlių žaismo vėjuje, nuo atstumo, iš kurio žiūri, nuo krypties, iš kurios žiūri, kur ir aplinkinės kalvos, kloniai, ežerai, Saulė, Mėnuo ir net žvaigždynai (atskirais metų laikais) įsipina į vieną didingą vaizdą? Kiekvienas sugebės išdrožti kažkokią skulptūrėlę iš medžio, o koks menininkas turi būti, kad jis patį medį išaugintų kaip skulptūrą (yra išlikę ir tokių), ir kiek tam laiko prireikė? Mes pratę prie paveikslų, tapytų ant drobės, o koks įgudęs meninkas turėtų būti, kad, pasitelkęs akmenų mozaikas, paveikslą “ištapytų” ant tekančio vandens paviršiaus raibulių? Kokios kitos kultūros dar formavo kalvas, upių rėvas, upių ir ežerų krantų linijas pagal savo įsivaizdavimą? Kažkada tas nepastebimumas (dėl kultūrinio aklumo) padėjo šiam paveldui išlikti, bet dabar, manau, jam jau kelia grėsmę, nes gali būti sunaikintas nebe iš piktos valios, o iš paprasčiausio visumos nematymo. Kartą pastebėjus, atradus tą “langą” ar “duris” į jį, mūsų palikimas pribloškia savo didybe, sudėtingumu ir visišku savitumu. Pribloškia visų pirma tuo, kad to net nesitikėjome ir nieko apie tai nežinojome – tie dalykai atrodo tokie svetimi, ir kartu širdimi suvokiame, kad yra tikrai savi.
Ištrauka iš Česlovo Gedgaudo knygos “Mūsų praeities beieškant”. psl. 255.
Tomai, turiu Tamstą nuvilti! Ne GRAIKAI PAGIMDĖ LIETUVIŲ KULTŪRĄ BET atvirkščiai- LIETUVIAI – GRAIKŲ!!! Rekomenduoju skaityti Romualdo Zubino knygą “PERKŪNAS” !!! Arba – Krivių Krivaičio epus “Iliada” ir “ODISĖJA”!
Atmintis turi didelę galią. Lietuvos ryšys su Antika ryškus nuo Palemono atsikėlimo. XIX a. pradžioje Antikos išminties populiarinimu lietuvių tautos kultūros ir pasaulėjautos senumą grindė ištakose susietą su antikine Graikija, o potekstėje kėlė laisvos Lietuvos idėją. „Ar ant Pegaso šauniojo užsėdus, / Kalnop Olimpo lipkit per akmenis, / Kraukit ant galvų vainikus ir žiedus, / Gerkit kiek norint Kastilijaus vandenis“.
2000-ji m.pr.m.e. sprogo Atlanto – Šventojo Tero – Santarini ugnikalnis, Egėjo jūroje! 1650; 1365, 1179 m.pr.m.e. šis ugnikalnis sprogo dar ir dar kartą. Tai aprašyta arijų- baltų Krivių Krivaičio Vandenoriaus epuose “Iliada” ir “Odisėja”.
Po kiekvieno sprogimo, Balkanų pusiasalyje nelikdavo nei augmenijos, nei gyvūnijos. Šiam regionui tekdavo laukti kelis šimtmečius, kol vėl atsigaudavo gamta. Po kiekvienos tokios katastrofos pagalba (anot šaltinių) ateidavo iš šiaurės. Po 2000 – jų sprogimo iš šiaurės atėjo pelazgai; po 1650 – trakai; po 1365 – achajai, po 1179-jų- dorėnai!
Būtent mūsų protėviai dorėnai ir pagimdė graikų kultūrą Balkanų pusiasalyje. O epus “Iliadą” ir “Odisėją” parašė Panonijoje (šiaurėje) gyvenęs ir ilgą laiką ugnikalnio veiklą stebėjęs mūsų protėvis Krivių Krivaitis Vandenorius!!!
Beje, Krivių Krivaitis, kaip ir kitų analogiškų kultūrų ŽYNIAI, nuolat stebėdavo gamtoje vykusius fizinius procesus ir šią informaciją, iš lupų į lupas, perduodavo sekančioms kartos, Geriausiai tam tinkami žmonės, turėdavo atmintinai išmokti visą epą. Anot šaltinių, už menkiausią klaidą jie “atsakydavo prieš dievą”! Tad Krivių Krivaičiui Vandenoriui, mes privalome būti dėkingi už sukurtus ir organizuotai, PASAULIUI perteiktus epus. O Homerui ir jo porininkui, kurio vardas neišliko, – už vieną iš šių epų!