G. Skamaročius. Dėl istorinės tiesos – senųjų vardų, vietovardžių ir vandenvardžių vartojimo

Lenkijos sprendimas Karaliaučių (dab.rus. Kaliningrad) vadinti lenkiškaja jo forma, kai kam buvo netikėtas žingsnis. Jis paskatino ir Latviją priimti atitinkamus sprendimus.

Savo paveldą, tapatybę gerbiantiems lietuviams – tai ne naujiena, nes kalbama apie Mažają Lietuvą.

Verta priminti vieną iš savo straipsnių, kurį rašiau 2020 metais (spausdinta žurnale „Donelaičio žemė” (2020 / 1), plačiau http://donelaitis.info/file/Dzeme230in.pdf ). Šioje situacijoje jis dar aktualesnis.

Tuo metu šis straipsnis buvo kaip atviras laiškas – atsakas į Karaliaučiaus krašto rusiškos bendruomenės priekaištus, kad lietuviška bendruomenė viešoje erdvėje neprieštarauja „fašistinių” (1938-1945) šio krašto vardų ir pavadinimų vartojimui dabartiniais laikais. Taigi, …

Vardo savitumo, vertingumo bei išsaugojimo prasmės supratimas eina greta su išsilavinimu, bendražmogiškųjų vertybių ugdymusi, darnos supratimu bei dorove. Norint geriau suprasti, reikia augti patiems kartu su jais.

Karaliaučiaus krašto lietuviškas paveldas – lietuviški senieji pirminiai vardai, vietovardžiai ir vandenvardžiai (toliau minėsime trumpesniu apibendrinamuoju – „vardas”) brutalumą ir naikinimą pirmiau patyrė iš germanizatorių (kryžiuočių ordino).

Jis prasidėjęs prieš maždaug aštuonis šimtus metų, ypač suintensyvėjęs prieš maždaug tris šimtų metų.

Nors kraštas tiesiogiai ir nėra Vokietijos administruojamas, bet germanizavimas iš jos struktūrų vis dar tebesitęsia.

Senųjų laikų germanizavimas platokai aprašytas ir nagrinėtas, tačiau jų duomenų patikimumo bei atnaujinimo klausimas ir dabartinių laikų detalesnis germanizavimo nagrinėjimas bus kitų straipsnių temomis.

Svetimas kraštas – ne kompensacija

Neįprastoje bei sudėtingesnėje pozicijoje esame pradėdami diskusiją su vardų rusinimo pusės atstovais. Pirmiausiai „antriesiems atėjusiems” (dažnai rusakalbiams) ir jų palikuonims turime įrodinėti, kad jie atėjo ar prievarta buvo atvežti, ar gimė ne „fašistų vokiečių” krašte ir šis kraštas negalėjo ir negali būti kaip kompensacija „fašistų vokiečių” sukelto karo nuostoliams padengti.

Negalėjo ir negali, nes šis kraštas keletą tūkstančių metų buvo, o giliai širdyse vis dar yra lietuviškos dvasios ir kultūros židiniu, naikintas „kryžiuočių” ar vėlesnių tokių pačių „fašistų vokiečių”. Lietuvių tauta jų nekentė taip, kaip ir taikūs rusai, čekai, suomiai ar kitos tautos.

Vardų keitimo pradžios istorija

Prieš tęsiant diskusiją, būtina prisiminti istorijos pradžią. Kodėl yra vartotini senieji Mažosios Lietuvos (Karaliaučiaus krašto) lietuviški / baltiški vardai, vietovardžiai ir vandenvardžiai? Ar buvo kada kitaip?

Daugiau nei prieš aštuonis šimtus metų, į tuomečius lietuvių (prūsų) – Lietuvos vakarinius kraštus pradėjo atvykinėti ne tik prekeiviai, bet ir iš Palestinos pabėgę Kryžiuočių (vokiečių) ordino kareiviai. Jų kronikose rašoma, kaip „ten” buvusios atitinkamo vardo gyvenvietės ir jų pilys buvo sudegintos ar sugriautos ir jų vietoje ar greta pastatytos kitos jau su jiems „nauju” vardu.

Dažnai kitataučiai, nesugebėdami tiksliai ištarti ir atkartoti pavadinimo, kartais jį užrašydavo pakeisdami vieną kitą raidę arba dažniausiai – tik galūnę.

Taip vokiečių kareivių ir vienuolių lūpose bei raštuose Stalupėnai (pavadinimas kilo nuo lietuviško žodžio „stalas”, kuris kitomis kalbomis vadinamas taip: vokiškai – tish, rusiškai – stol / стол) tapo Stallupönen; Lazdynai (nuo lietuviško „lazdynas”: vok. – hazel, rus. – oreshnik / орешник) – Lazdennen, Ragainė – (nuo „ragana”: vok. – hexe, rus. – vedma / ведьма) – Ragnit; Gumbinė (nuo „gumbas”: vok. – klumpen, rus. – glib / глыб) – Gumbinnen ir pan..

Užpuolikai ar praeiviai visa vietovę pradėdavo vadinti „savo” vardu, tuo tarpu senieji krašto gyventojai ir toliau gyvenvietę vadindavo senuoju jos istoriniu vardu.

Panašiai vardų vartojimo istorijos kurdavosi ir kaimyninių šalių ar kraštų vietovių pavadinimų atžvilgiu. Istorijos tęsiasi šimtmečiais.

Vardo gynimas – savigarba ir pareiga

Savųjų vardų vartojimas ir saugojimas – tai šią šalį šimtmečiais kūrusių bei auginusių žmonių, tautos ir paties krašto lietuviškos tapatybės dalis, mūsų kultūros vertybė, savastis, dorovė. Jų atsisakymas – tai dorovės ir vertybių žlugimo pirmoji dalis.

Savų vardų atminties saugojimo ir vartosenos neturėtų keisti net ir tai, ar trečiosios bei kitos šalys vartoja ir platina vardų formas, pasiimtas iš antrųjų šaltinių (pirmųjų užkariautojų ar keliautojų-praeivių).

Laikomės nuostatų oficialiuose susirašinėjimuose bei žodinėje informacijoje lietuvių kalba vartoti tik lietuviškus / baltiškus Mažosios Lietuvos vietovardžius, vandenvardžius bei šio krašto lietuvių veikėjų vardus ir pavardes, jų atitikmenis rusų kalba nurodant skliausteliuose (pvz. Stalupėnai (dab. rus. – Nesterov)); atsisakant ir jokia forma nevartojant „hitlerinių“ pavadinimų (sukurtų po 1937-1938 m.) formos vokiečių ar kita kalba.

Teisės aktai kalbinio paveldo apsaugai

Šiuo klausimu jau yra priimti ir keli teisės aktai (tik kartais jie nevykdomi pačių Lietuvos pareigūnų, tad 2023 m. LRS narių papildoma iniciatyva sveikintina).

Lietuvos Respublikos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos statuso įstatymo 1 straipsnio papildymo įstatymas (1998 m. lapkričio 12 d. Nr. VIII-922) įtvirtino, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija tvirtina lietuvių, prūsų ir kitų baltų etninių žemių lietuviškų tradicinių vietovardžių sąrašą ir savo nutarimu nustato, kokia tvarka įgyvendinamas šių vietovardžių vartojimas Lietuvos Respublikoje.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1999 m. rugsėjo 30 d. nutarimas Nr. 3 (72) „Dėl kitų šalių vietovardžių pateikimo mokykliniuose leidiniuose“ bei 1999 m. rugsėjo 30 d. nutarimas Nr. 4 (73) „Dėl tradicinių vietovardžių vartojimo transporto informacijoje“ sukūrė teisinės aplinkos pagrindus, kaip turėtų būti vartojami lietuviški tradiciniai baltų etninių žemių vietovardžiai, pažymint, kad greta jų arba prieduose gali būti pateikiami dabartiniai atitinkamos šalies oficialieji vietovardžiai vartojami tos šalies kalbos forma.

Teisiškai, Rusijos Federacijos konstitucijoje numatytos vienodos teisės įvairių tautų šios šalies piliečiams, tarp jų ir lietuviams bei rusams. Tuo remiantis, etnografiškai istoriškai lietuviško paveldo krašte turėtų būti teisiškai ir bendražmogiškai gerbiama lietuviška kultūra, jos paveldas, šios tautybės žmonės norintys geriau pažinti ir kartu su kitais dalintis savo tautinės kultūros grožiu.

Vokietintojus rezultatai šokiravo

Išskiriame klausimą dėl krašto vadinamųjų fašistinių pavadinimų. Vokietijos imperijos valdytojai, berlyniečiai neturėjo supratimo apie šio krašto išskirtinumą. Jų pačių propaganda smegenis plovė ne tik kitiems, bet ir jiems patiems. Meluodavo, o kartais ir patys tuo įtikėdavo. Buvo teigiama, kad šalis yra visiškai vokiška.

Nevisavertiškumu užsikrėtę ir nutautėję, bet mokantys lietuviškai pasidarė grynesni už „grynus” vokiečius. Tarp jų – ir brolis bei sesuo Mortensonai, rašę pažymas Hitleriui. Juos neramino vardai, pavardės, vietovardžiai, vandenvardžiai, jų lietuviškumas.

Vokietijos saugumas 1936 m. atliko tyrimą, krašto gyventojų apklausas, siekiant nustatyti, kokios yra šio krašto gyventojų nuotaikos ir prielankumas, kiek jie konflikto atveju yra patikimi Vokietijai.

Gauti rezultatai juos šokiravo. Jie rodė, kad šiaurinė ir rytinė „Rytprūsių” dalys, nuo Labguvos (d. rus. Polesk) ir Vėluvos (d. rus. Znamensk) į rytus ir šiaurę yra vis dar „per daug” lietuviškos. Suvokietintos galūnės nepajėgė paslėpti žodžių šaknyse bei priesagose esančios lietuvių kalbos.

Tad buvo nuspręsta sunaikinti ir klastoti šimtmečių, o kai kada ir tūkstantmečių senumo istorinius pavadinimus – ir lietuvių, ir pasauliniu laikytiną vietovardžių ir vandenvardžių paveldą. Siekė sunaikinti, kad netrukdytų „vokiečiams” jaustis vokiečiais „vokiškoje” aplinkoje.

1938 m. buvo spėta pakeisti per 60 procentų vietovardžių. Vandenvardžiams matyt pritrūko laiko – jie „kalbinio” smurto patyrė gerokai mažiau.

Ryprūsių dalis – Lietuvos TSR

Sovietų Sąjungos nuostata pavadinimų lietuviškumui iki karo ir jo metu buvo pilnai palanki. 1944 m. buvo duota komanda mokslininkams paruošti krašto žemėlapį su lietuviškais pavadinimais, žadant visą Mažosios Lietuvos kraštą grąžinti lietuviams, perduodant tuometei Lietuvai.

Krašto lietuviško paveldo, tikėtina, ir 1918 m. Mažosios Lietuvos (Tilžės) Akto argumentai, tikėtina, ne tik Rusijos pusės, buvo naudoti ir Jaltos bei Potsdamo taikos konferencijose. Jų dalyvių sprendimu Rytprūsiai buvo padalinti į „lietuvišką” (žadant perduoti LTSR / SSSR) ir „nelietuvišką” (perduota Lenkijai) dalis.

Tai davė rezultatą – Mažosios Lietuvos kraštas bei dabartinė srities pietvakarinė dalelė (nelaikyta Mažosios Lietuvos dalimi, matyt dėl geografinio sienos tiesumo iki jūros) buvo perduoti tuometei Sovietų Sąjungai, į kurios sudėtį jau buvo įjungta ir Lietuva. Taigi, po konferencijos turėjo įvykti tik Sovietinės šalies „vidaus” reikalai.

Istorija rodo, kad „grąžinimo-perdavimo” procesas turėjo ir rėmėjų, ir priešininkų, nes nuostatos dėl perdavimo kaitaliojosi. Pavyzdžiui, prieš Klaipėdos puolimą (1944 m. pab.) Raudonosios armijos kariams buvo oficialiai aiškinama, kad jie turi išvaduoti lietuvių ir Lietuvos kraštą.

Po Jaltos konferencijos, t.y. po poros mėnesių, prieš puolant piečiau Nemuno esančią (Tilžės Aktu neatsiimtą Mažosios Lietuvos) krašto dalį, Rusijos propaganda kareiviams teigė, kad: „jie turi sunaikinti fašistinį žvėrį jo paties urve”. Po karo nuomonės vėl kaitaliojosi.

Istorija rodo, kad formaliai buvo apsiribota tik Klaipėdos krašto pilnu grąžinimu Lietuvai.

Karaliaučiaus kraštas valdytas iš Vilniaus

Likusioji Mažosios Lietuvos dalis – Karaliaučiaus kraštas iki 1965 m. ūkiškai valdytas iš Vilniaus, tuometės Lietuvos (liaudies) ūkio tarybos. Karaliaučiaus krašto/srities aplinkosauginių klausimų sprendimas iš Vilniaus (per Lietuvos TSR Aplinkosaugos ministerijos Karaliaučiaus padalinį) buvo valdomas iki pat Atgimimo, 1989 metų.

Kodėl likusios Mažosios Lietuvos – visos ar jos dalies perdavimas Lietuvos TS Respublikai neįvyko, ar bandymų perdavimo procesas sustojo 1965 m.? Manau, buvo keletas priežasčių, kurios iš jų esminės – kitų diskusijų tema.

Vis gi reikia pripažinti, kad, matyt, paminėtos planuoto formalaus „perdavimo Lietuvos TSR” aplinkybės įtakojo sąlyginai palankesnę situaciją vietovardžių oficialiam įvardinimui 1945-1946 m. atvejus. Tuo metu oficialiai, rusiškomis raidėmis buvo rašomi „iki fašistiniai” (iki 1938 m.) pavadinimai, t.y. su išlaikytomis jų šaknų lietuviškosiomis formomis. Ši nuostata vyravo praktiškai iki dabartinių (G.Sk. pastaba – rašyta 2020) metų.

Smerkiame fašistinius-nacistinius pavadinimus

Rusijos Federacijoje, net ir valdžios struktūrų kontroliuojamoje erdvėje, tarp jų ir žiniasklaidoje vis dažniau rodomi bei vartojami fašistiniai pavadinimai. Nepateisinama, kad vartodami šias pavadinimų formas, toje propagandinėje žiniasklaidoje valdžios remiamos struktūros bei visuomenininkai metė kaltinimus lietuviams, kad atseit, lietuviai, keldami klausimą apie senųjų istorinių lietuviškų/baltiškų pavadinimų grąžinimą, neprieštarauja fašistinių vartojimui.

2019 metais lietuviams ypač brangiame Tolminkiemyje, ant buvusios geležinkelio stoties pastato buvo „restauruotas” vietovės pavadinimo fašistinis variantas (1938 m. – Tollmingen). Jį palaikius pora dienų, vėl uždažė.

Fašistinių kūrinių ir nuostatų, tarp jų ir sukurtų „1938-ųjų” pavadinimų propagavimas leidžia priskirti šiuos veikėjus ne tik praeities, bet ir šių dienų fašistams. Atskiras klausimas, ar dalis žmonių tokius pavadinimus vartoja ir vėl proteguoja iš kvailumo ir nežinojimo, ar sąmoningai – garbindami nacistinį fašizmą, siekdami kiršinti tautinę nesantaiką ir iš to toliau uždarbiauti.

Atsakydami į „jų” atliktą provokaciją ir vėlesnį klausimo-kaltinimo kėlimą viešoje erdvėje teigiame, kad nei vienos, nei kitos šalies fašistų netoleruojame, 1938 m. sukurtų fašistinių-nacistinių pavadinimų ir kitų jų sukurtų produktų vartojimą smerkiame.

Tuo pačiu atkreipiame dėmesį, kad 1946 m. rusų kalba taip pat dirbtinai sukurti vietovardžiai ir vandenvardžiai (pavadinimai) ateityje taip pat turėtų būti grąžinti į istorinius pirminius, atitinkamai lietuviškus ar naujai, nelietuviškų vardų gyvenviečių bazėse įkurtų atvejais – į kitų kalbų kalbines formas.

Sovietmečiu sukurtų, visiškai naujų vietovių/gyvenviečių rusiški pavadinimai (jeigu jie nesusiję su nusikaltimus žmogiškumui padariusiais) galėtų išlikti naujais – rusiškos formos.

Rašytojai – Tolminkiemis 1988 m. – susitaikymas

Primename, kad 1988 metų rugsėjį Lietuvos ir Karaliaučiaus srities žymiausi rašytojai laikraštyje „Literaturnaja gazeta” išspausdino bendrą viešą prašymą Tolminkiemio gyvenvietei oficialiai grąžinti senąjį pavadinimą – lietuviškąja jo forma.

Nauja šio krašto gyventojų karta/os nebus smerkiama ar kaltinama, jeigu augdama su 1946 m. primestais vardais netoleruos smurto apraiškų prieš senųjų lietuviškų vardų vartojimą, ypač tekstuose lietuvių kalba. Nauja karta, gerbdama bendražmogiškąsias vertybes ir krašto kultūrą bei ūkį kūrusius ir čia gyvenusius civilius žmones, galėtų su(si)grąžinti tebesančias, bet prislopintai mūsų vartojamas ir vardinamas vertybes – vardus, vietovardžius, vandenvardžius. Tai būtų svarus žingsnis istorinio teisingumo atstatymui, lietuvių ir rusų tautų santykių gerinimui.

Artimesnis pirmas jūsų, rusiškos pusės galimas žingsnis – netoleruokite ir patys nepersekiokite kitų už lietuviško istorinio paveldo – krašto vietovardžių ir vandenvardžių vartojimą, ypač lietuvių kalba leidžiamuose leidiniuose ir svetainėse.

Artimesnis antras žingsnis – rusiškuose (ypatingai istoriniuose) tekstuose greta senojo suvokietinto naudokite ir pirminę senąją lietuviškąją formą – nepripažindami „1938 m. fašizmo”, neproteguokime ir ankstesnio germanizavimo, vartojant vien tik vokiškąsias jo formas.

O ar žinote, kad pasaulio mokslininkai, taip pat ir rusų tautybės, yra ištyrę ir patvirtinę lietuvišką kilmę šimtams lietuviškų vietovardžių ir vandenvardžių netgi ryčiau ir šiauriau nei Maskva. Jie vartojami ir šiandien. Kaip matote, ieškant randame ir turime daug bendrų vertybių. Manau, jos turi didesnę prasmę.

P.S. Pabaigai – 2023 mintis.

Nors straipsnis rašytas 2020 ir dabartiniu metu tarsi nereikėtų kai ko kalbėti ar rašyti, nes „šiuo metu vyksta karas”, nors jau keliamas klausimas dėl šio krašto grąžinimo – perdavimo Lietuvai su krašto autonomijos ar kitomis teisėmis, bet susitarimas vietovardžių ir kitais klausimais tarp lietuvių ir šio krašto pažangių rusų bendruomenių yra ir bus būtinas bet kuriuo atveju. O iki tol, vadinkime savus vardus lietuviškais vardais, bent Lietuvos pusėje.

Autorius yra Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkas