Troškimą rašyti iki tol mažai vartota protėvių kalba sukelia pabudęs nacionalinis sąmoningumas. Lietuvių kalbos vartojimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės viešajame gyvenime ypač padažnėjo XVIII a. pabaigoje. Tuomet plačiai plito lietuviškoji raštija, daug kas išmėgino jėgas eiliavimo gimtąja kalba mene.
„Raštų kalba priklauso nuo autorių ir visuomenės, jos įvairių sluoksnių, klasių pažiūros į kalbą, nuo tos kalbos vartojimo viešajame gyvenime, nuo kalbos idealo, kalbinio skonio, nuo raštų paskirties, adresato, reikalavimų, kuriuos autorius ar visuomenė kelia. Tai bendroji atmosfera, kuri padeda mums suprasti, kurią reikia turėti prieš akis, vertinant atskirą knygą ar autorių.“ [Jurgis Lebedys]
XVIII a. pabaigoje lietuvių kalbos buvo mokoma žemesniojo tipo mokyklose, bet visiškai nesirūpinta mokytojų kultūra, vadovėlių ruošimu. Todėl nenuostabu, kad tada sunku buvo lietuviškai raštu dėstyti savo mintis.
Tarpusavyje lenkiškai susirašinėjo net tie, kuriems vien lenkų kalba buvo sunku išsiversti. Kaip tik taip galima paaiškinti J. Lebedžio archyvuose surastus laiškus, tarp jų ir rašytą į Varšuvą, kuriuose apsčiai yra ne tik atskirų lietuviškų žodžių, posakių, bet ir ištisų sakinių. Laiškai yra tarsi dvikalbiai.
Jų autoriai, atrodo, geriau mokėjo lietuvių kalbą negu lenkų. Jiems pritrūkdavo žodžių subtilesniems pasakymams. Tačiau viešoji nuomonė orientavo juos į lenkų kalbą. Be to, nebuvo aiškių lietuvių kalbos rašybos normų.
Dėl tos priežasties įvairiuose to meto valstybiniuose raštuose pasitaikydavo lietuviškų pasakymų, terminų. Tai rodo, kad jų autoriai nepajėgė kai kurių lietuviškų posakių ir daiktų pavadinimų išversti į lenkų kalbą. Vadinasi, ir įvairiose administracinėse institucijose kartu su lenkų kalba buvo vartojama ir lietuvių. Be jos neišsiversta ir teismuose.
Jablonskis, išanalizavęs XVII a. teismų kalbą, padarė išvadą: „Lietuvoje teisėjai negalėjo nemokėti lietuviškai, nes Lietuvoje teismas ėjo be vertėjų, lietuviškai sakomų kalbų niekas neversdavo į rašto kalbą.“
Verti dėmesio ir kulto įstaigose sakyti pamokslai. J. Lebedžio nustatyta, kad lietuviškai pamokslai sakyti teritorijoje nuo Žemaitijos iki Ašmenos dekanato, prie tų parapijų veikusiose mokyklose poterių mokyta taip pat lietuviškai.
Be abejo, valstiečių prisirišimas prie protėvių kalbos buvo intuityvus, socialiai neįprasmintas. Tačiau kalba buvo svarbus bruožas, išryškinęs skirtumą tarp lietuvių ir lenkų katalikų.
***
Lietuvio savimonė nebuvo išnykusi. Ji tik atrofavosi. Šie negalavimai daugiausia palietė feodalinius sluoksnius, kurie, siekdami suartėti su Lenkijos didikais, nors dar ir neatsisakė visko, kas juos rišo su Lietuvos praeitimi, vartojo lenkų kalbą. Jie nesuprato, kad kalbos atsisakymas lemia ir kitų savimonės atributų sunykimą.
Tačiau ir jie vis dažniau būdavo priversti prisiminti ir lietuvių kalbą. Tai ypač išryškėdavo politinių suiručių metu, kai įvairios grupuotės, norėdamos patraukti į savo pusę kuo platesnius gyventojų sluoksnius, imdavo spekuliuoti populiariais tautiniais lozungais.
Kreipimasis į liaudį gimtąja kalba, jos interesų pabrėžimas rodo, kad nacionalinio jausmo būta ir anksčiau, tik valdantieji sluoksniai, vadovaudamiesi vidiniu egoizmu, jį slopino.
Ypač audringi buvo paskutinieji XVIII a. dešimtmečiai. Tada posėdžiavo Ketverių metų seimas, pasibaigęs 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos priėmimu. Konstitucija bei kiti seimo dokumentai buvo išversti į lietuvių kalbą.
Tiesa, vertimai liko rankraščiuose. Gegužės Trečiosios konstitucijos vertėjas nežinomas. Tačiau neabejotinai aišku, kad kasdienė vertėjo kalba buvusi ne lietuvių, o lenkų. Vadinasi, net sulenkėję valdantieji sluoksniai suprato, jog be lietuvių kalbos neįmanoma apsieiti, nors jie į vertimo dalykus žiūrėjo atmestinai, nes nesirūpino surasti gero vertėjo.
***
Lietuviai nebuvo praradę ir valstybinės mąstysenos. Net Targovicos konfederatai dėjosi senųjų lietuvių papročių gynėjais. Lietuviškumo problema iškilo ir per 1794 m. sukilimą. „Gyventojai, naudodamiesi trumpa atgautąja laisve, kurią jiems aukščiausioji Apvaizda stebuklingu būdu suteikė, visi, kas buvo Vilniuje, tą pačią valandą pasirašė lietuvių tautos sukilimo aktą ir, susirinkę viešojoje aikštėje, patvirtino jį iškilmingiausiąja priesaika. […] tuo pačiu metu įsteigta Tautos taryba, deputacija ir baudžiamasis teismas tvarkai palaikyti“, – pareiškė sukilėliai, užėmę 1794 m. balandžio 24 d. Vilnių. Sukilimo vadovybė gegužės 2 d. išleido atsišaukimą lietuvių kalba į valstiečius.
Lenkų sukilimo vadovybė Varšuvoje sunerimo dėl Lietuvos sukilėlių vadovybės, vadovaujamos J. Jasinskio, veiksmų. Ji įžvelgė separatizmą ir apkaltino lietuvius vienybės ardymu. Varšuviečiai reagavo labai operatyviai.
1794 m. gegužės 8 d. Varšuvos miesto prezidentas įspėjo Vilniaus prezidentą: „Vilniaus aktas, nors ir tikrai patriotiška dvasia apipavidalintas, atrodo siekiąs atskiros vyresnybės, tatai gi neatitinka politinių sąjungų, vienam tik Kosciuškai žinomų…“
T. Kosciuška tuoj pat paleido Lietuvių sukilėlių vadovybę, o J. Jasinskiui įsakė išvykti iš Lietuvos. Vadovauti sukilėlių pajėgoms į Vilnių buvo atsiųstas lenkų generolas.
Jasinskis apgailestavo, kad lenkų sukilėlių vadovai veliasi į intrigas tuo metu, kai šalis stovi ant bedugnės krašto. 1794 m. birželio 13 d. laiške T. Kosciuškai jis rašė: „Lietuvos revoliucija tau tikriausiai pavaizduota kaip įkarščio, veiklumo padarinys ir daugiau nieko, bet laikas tau parodys, kad ji ilgai buvo apgalvota ir tinkamai vykdyta.
Pagaliau, kas jau bebūtų, visgi aišku, kad tie, kurie nori pražūties mūsų kraštui, […] stengiasi tave paveikti mūsų paniekinimui ir mus pačius suerzinti […], kad nebūtų savitarpio pasitikėjimo. […] Jeigu mes dabar vienas už kitą neišsižadėsime asmeniškos savimylos, tai visi tikriausiai žūsime.“
Taigi lietuvių tautinė savimonė kėlė lenkams baimę. Jie net mirtino pavojaus abiem tautoms metu neatsisakė pretenzijų į Lietuvą, siekė apriboti bet kokį jos autonomiškumą. Lietuviai darė nuolaidų, bet jos turi ribas.
Šį lietuvių savarankiškumo troškimą įžvelgė ir carinės Rusijos pareigūnai. Juo pasinaudodami, jie stengėsi kiršinti nesantaiką tarp lietuvių ir lenkų.
***
Savimonė artino įvairių luomų atstovus, ypač tuos, kuriems rūpėjo tėvynės ateitis. Antai A. Klemento namuose svečiuodavosi įvairaus rango asmenys, tarp jų kunigaikštis G. Giedraitis. Poetas palaikė ryšius ir su kunigaikščiu J. Giedraičiu, kuris pradėjo reikštis kaip aktyvus lietuvių raštijos darbininkas. Su juo lietuviškai susirašinėjo D. Poška.
Taip formavosi lietuviška kultūrinė aplinka, kurioje gimė pirmieji lietuviškos pasaulietinės literatūros daigai. Ne vienas, pradėjęs rašyti lenkiškai, vėliau susiorientuodavo ir kurdavo gimtąja kalba. Taip atsitiko ir su A. Klementu. Per T. Kosciuškos sukilimą jis ragino ginti šalies laisvę. Nors A. Klementas ir buvo unijinių pažiūrų, tačiau jis aiškiai pabrėždavo Lietuvos savitumą. Sukilimo metu pradėjo rašyti lietuviškai.
Klementas apgailestavo, kad yra žmonių, kurie gėdijasi savo gimtosios kalbos. Jam kėlė nerimą lietuvių literatūrinės kalbos silpnos tradicijos, gerų žodynų stoka. Poetas šaipėsi iš šlėktų, pabrėžiančių savo „intelektualumą“ polonizmais. Pasak jo, lietuvių kalbą turėtų vartoti visų luomų žmonės. Jis ragino vaikus mokyti lietuviškai, atsisakyti tarmybių.
Šiuo laikotarpiu mėginta lietuviškai rašyti ir socialiniais klausimais. Tačiau tokie raštai dar neturėjo auditorijos, todėl ne vienas toks rankraštis skaitytoją pasiekė po šimtmečių, o yra ir tokių, kurie iki šiol tebeguli archyvuose.
Tokio likimo susilaukė K. Lukausko „Pamokslai“, parašyti 1797 m., jų autoriui kelbonaujant Troškūnuose. K. Lukauskas kuopščiai juos suredagavo ir perrašė gana taisyklinga lietuvių kalba. Matyt, rengė spaudai, tačiau leidėjo nesurado.
„Pamokalų“ turinys – pasaulietinis. K. Lukauskas į lietuvių raštiją įvedė abstrakčius terminus, žyminčius socialines realijas, pavyzdžiui, tėvainis, valdžionis, valdžia, vyresnybė, įstatymas, prigimtosios tiesos [teisės], lietuviška konstitucija.
Veikiant Renesanso idėjoms, Lietuvoje įsigalėjo paprotys aiškinti tarp žmonių susiklosčiusius santykius romėnų teise. K. Lukauskas, aptardamas romėnų kodeksą, daro išvadą, kad Lietuvos baudžiauninkų ir senovės romos vergų kilmė yra skirtinga, todėl jų santykiai su ponais negali būti aiškinami romėnų teise.
Lietuvos baudžiauninkai, pasak K. Lukausko, yra kilę iš laisvųjų žmonių (jie tik ponams pasisamdė), todėl santykiai tarp Lietuvos gyventojų turi būti grindžiami įstatymais, taikomais laisviems žmonėms.
„Pamokslų“ kontekstas rodo, kad Lietuvą jis laiko savarankiška šalimi (niekur neužsimenama apie unijinius ryšius su Lenkija). Šis rankraštis patvirtina tezę, kad XVIII a. pabaigoje unijinės nuotaikos nebuvo tokios visuotinės, kaip jas vaizduoja vėlesniųjų laikų istoriografija.
XVIII a. pabaigoje egzistavo visi lietuvių savimonės atributai, tik kaimynai nenorėjo jų pripažinti ir dėl to juos slopino. Todėl lietuvių kalba taip sunkiai skynėsi kelią į viešąjį gyvenimą. Lietuvių nacionalinės savimonės buvimas XVIII a. – akivaizdus faktas.
O išvedžiojimai, kad lietuvių tauta tuo metu esą buvo sunykusi, neturėjo savimonės, atsirado XIX a., kai plačiai vyko polonizacija ir germanizacija. Visa tai, žinoma, paliko pėdsaką – sumažėjo lietuvių gyvenamoji teritorija. Bet keisčiausia, kad pagrindiniai šių prasimanymų skleidėjai buvo nutautę lietuviai.
*********
Ištraukos iš to paties pavadinimo straipsnio knygoje: Būtis ir laikas: Filosofijos istorijos baruose.Sudarė Antanas Rybelis. Vilnius: Mintis, 1983, p. 87–97.
Parengė Dainius Razauskas
Labai vertingų istorinių duomenų pateikta. Akivaizdu, kad prie lietuvių tautinės savimonės atgimimo, išsilaisvinimo iš lenkybinės priespaudos dėjosi ir dvasininkija, tai matyti vyskupo Masalskio asmenyje, iš jo rengtos švietimo reformos, kurioje numatomas mokymas mokyklose lietuvių kalba. Iš Vilniaus (J.Jasinskis) ir Varšuvos 1794 m. sukilimo vadovybių aktų matosi, kad tikslai buvo skirtingi. Visam sukilimui vadovavęs Kosciuška įsakė J.Jasinskiui išvykti iš Lietuvos, o vysk. Masalskis jo įsakymu 1794 m. buvo pakartas Varšuvoje. Taigi nederėtų lietuvių tautinės savimonės stiprinime nematyti ir vyskupo valdžioje buvusios dvasininkijos indėlio. Kosciuška lietuvybei, lietuvio laisvei niekuo nėra nusipelnęs, netgi atvirkščiai – laikytinas to priešu. Tad laikas Kosciuškos gatvę pervadinti vysk. Masalskio vardu.
Akivaizdu, kad Žečpospolitą ardė ir suardė Lenkijos karalystės tautinis nevienalytiškumas, tautinių savimonių stiprėjimas. Egzistavusias tautinio nevienalytiškumo grėsmes suirti Lenkijos karalystei jau siekta išspręsti Liublino uniją, pagal kurią Lenkija imta valdyti vienodų teisių tautos (obojgos) – respublikos – principu. Tačiau Liublino unija siektų rezultatų nedavė. Tautinė lietuvių ir kitų karalystėje gyvenusių tautų savimonė XVIII a. pabaigoje pasiekė revoliucinį pobūdį. Matyt, Lenkijos iš suirimo išsisukti dar bandyta Gegužės 3-sios konstitucijos kūrimu ir jos įvedimu. Bet veikiau ją kuriant jau galvota, kad tai bus tastamentas istorinei ateičiai, kada nors atkuriant buvusią Lenkiją. Ką ir regime tos Konstitucijos reikšmingumo kėlime tolesnėje jos politikoje iki šiol.
Ačiū už straipsnį. Taip pat manau, verta prisiminti, kad jau XVI amžiuje ne tik M.Mažvydas lietuviškai parašė katekizmą, bet ir Stanislovas Rapolionis,kurio apleistas paminklas stūksto Šalčininkų rajone , netoli Eišiškių, pradėjo versti Bibliją į lietuvių kalbą, ir tik ankstyva mirtis, manau, sutrukdė baigti vertimą. Manau, kad ir vadinamieji Vilniaus “šubravcai” ( veikė 1817-1822 m.) – M.Balinskis ( slapyvardžiai Auszlawis ( prūsų ir lietuvių dievaitis), Mokitinis, Usztaritois (Užtarytojas), L. Borovskis ( slapyvardis Pergrubius ( lietuvių dievaitis Pergrubis)).I. Chodzko ( slap. Wirszaitos (Viršaitis),J.Chodzko ( slapyvardis Wajžgantos (Vaižgantas), A.Goreckis ( slapyvardis Lituanis, Wapru- veprys, šernas), A.Sniadeckis, slap. Sotwaros (lietuvių dievaitis Sutvaras), K. Kontrimas ( slapyvardis Poklus ( lietivių, prūsų dievaitis Poklius, Pikulis) buvo daugiausia lietuvių kilmės, mokėjo lietuviškai, įterpdavo lietuviškų posakių ar žodžių į savo raštus. Matyt. K.Kontrimo gimtoji kalba buvo lietuvių-jis dėjo pastangas, deja nesėkmingas, 1822 m. Vilniaus universitete įkurti lietuvių kalbos katedrą.