Jau netrukus vilniečių pamėgta erdvė šalia Karaliaus Mindaugo paminklo įgaus naujų spalvų – čia pradedami laikinosios parodos „Paviljonas: Vilnius prieš 200 metų“ įrengimo darbai.
Didesnių nepatogumų praeiviams šie darbai nesukels, o rezultatas nudžiugins:
iki pat rudens tai taps vieta, siūlančia prasmingą ir turiningą laisvalaikį, daugybę nemokamų renginių, koncertų ir pasirodymų, tačiau svarbiausia – išskirtinę pažintį su Vilniumi prieš 200 metų.
Atsirasiantis paviljonas skirtas naujausiam Lietuvos nacionalinio muziejaus projektui „Vilnius prieš 200 metų“.
Įprastai ypač daug dėmesio ne tik parodų turiniui, bet ir architektūrai skiriantis muziejus šį kartą pasirinko naują formatą – ne tik išeiti iš tradicinių muziejaus erdvių, bet ir įsilieti į miesto audinį.
„Lietuvos nacionalinis muziejus nuolat ieško naujų būtų užmegzti glaudų ryšį su lankytojais.
Šį kartą pasirinkome išeiti už muziejus ribų ir sutikti lankytojus vienoje iš viešųjų miestų erdvių.
Tikimės, kad laikinojo statinio architektūra padės dialogui tarp eksponatų ir jų istorijų bei lankytojų.
Paviljone pristatysime išskirtinį muziejaus tyrimą apie XIX a. Vilnių bei jo rezultatą – atkurtą to laiko Vilniaus maketą.
Kurdami šią parodą miesto viešoje erdvėje norime pakviesti lankytoją ne tik susipažinti su pristatoma medžiaga, bet ir savaip ją interpretuoti, diskutuoti – sukurti savitą tyrimų lauką“, – pasakoja muziejaus vadovė dr. Rūta Kačkutė.
Jau netrukus iškilsiančios parodos architektūrinį projektą parengė architektai Dalia Puodžiūtė Seniūnienė ir Julius Seniūnas.
Jų architektūrinis sumanymas „Atlasas“ laimėjo atvirose varžytuvėse, kurias prieš metus surengė Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Architektūros fondas.
Anot muziejaus architektės, vienos iš projekto rengėjų Sandros Šlepikaitės, atvirųjų architektūrinių varžytuvių kelias pasiteisino.
Pasiūlytasis architektūrinis paviljono sprendimas jau pats savaime yra šiuolaikinė projekto apie Vilniaus miestą interpretacija:
„Projekte pristatydami XIX a. Vilnių kalbame ne tik apie urbanistinį audinį, bet ir apie žmones.
Miestas yra apie santykius tarp šių dalykų, todėl architektai pasiūlė neįprastą paviljono struktūrą – tai nėra vienas statinys, o veikiau demokratiška erdvė, sudaryta iš skirtingų statinių, kuriuos tarpusavyje jungia viena tyrimo tema ir per skirtingas veiklas kuriami nauji ryšiai.
Paviljonas veikia kaip tinklas, kuriame skirtingus statinius ir erdves galima naudoti pagal poreikį; tai – ne tik paviljonas mieste, bet ir miestas paviljone“.
Laikinosios parodos įrengimo darbai prasidės ankstyvą gegužės 4 d. rytą – į skverą bus atgabentos parodos sudedamosios dalys, o teritorija, kurioje vyks darbai, bus aptverta (paliekant patogų praėjimą pėstiesiems).
Ko tikėtis vilniečiui ir miesto svečiui?
Parodą skvere prieš Lietuvos nacionalinio muziejaus Naująjį arsenalą sudarys 16 laikinų architektūrinių pastatų, turinčių skirtingą paskirtį.
„Mums buvo svarbu, kad paroda ir jos architektūriniai bruožai praturtintų vilniečių ir miesto svečių pamėgtą erdvę naujomis žiniomis, kokybiška architektūra ir dinamiškomis paskirtimis.
Svarbiausias pastatas paviljone – amfiteatras, kuriame bus rodomas iš brėžinių atkurtas XIX a. Vilniaus maketas.
Visa paroda aplink jį pamažu peraugs į atvirą tinklą, aprėpiantį skirtingus Gedimino kalno papėdės bruožus bei įtraukiantį miestiečius ir miesto svečius“, – sako architektai Dalia Puodžiūtė Seniūnienė ir Julius Seniūnas.
Paviljone lankytojai ir praeiviai taip pat ras uždengtą erdvę renginiams ir pamokoms, erdvę su lauko baldais laisvalaikiui:
čia galės vykti skaitymai, diskusijos, piknikai, žaidimai.
Vieną skvero takų sankirtą paženklins rotonda.
Joje bus rodomas XIX a. Vilniaus planas ir rašytiniuose šaltiniuose įregistruotos žinios apie to meto Vilniaus pastatų savininkus, jų profesijas.
Parodų stenduose bus galima išvysti XIX a. Vilniaus panoramas, sukurtas remiantis projekto medžiaga.
Visa paroda, išskyrus amfiteatrą su maketu, bus laisvai prieinama visą parą.
Paviljonas, suformuotas iš įvairaus mastelio pastatų, kvies dialogui – kiekvieną savaitę čia vyks nemokami renginiai, pamokos, bus rengiamos ekskursijos po miestą.
Šis projektas ir šiemet minimas Vilniaus 700 metų gimtadienis – puiki proga visiems vilniečiams ir miesto svečiams atgaivinti ryšį su šiuo miestu.
Paviljono patirtis bus visapusiškai pritaikyta ir užsieniečiams, kuriuos visų pirma turėtų nustebinti skirtumai tarp Vilniaus dabar ir prieš 200 metų.
Paviljono atidarymas įvyks gegužės 13 d., besibaigiant Muziejų nakčiai, nuo 22 val. 30 min., lankytojai galės stebėti specialiai šiam projektui sukurtą audiovizualinę projekciją ant Naujojo arsenalo fasado.
Visos naujienos, ekskursijų ir renginių dienotvarkė bus skelbiama adresu lnm.lt/paviljonas.
Projektas „Paviljonas: Vilnius prieš 200 metų“ yra Vilniaus 700 metų gimtadienio programos dalis.
Šventės sumanytojas – Vilniaus miesto savivaldybė, programos kuratorius – Vilniaus turizmo ir verslo plėtros agentūra „Go Vilnius“.
Programos įgyvendinimą finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija.
Daugiau apie gimtadieniui skirtą programą skaitykite www.700vilnius.lt.
Paviljoną taip pat globoja Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Nieko kapitalaus – tai regis kažkoks pramoginis pigus cirkelis vaikučiams. Panašu, kad nieko tikro apie Lietuvą, Vilnių neturima pasakyti, vaizdžiai parodyti Tautai apie sostinę, kaip atrodė atskiros dabartinio Vilniaus dalys, vietos, koks ryšys buvo tarp jų iki Gedimino, kas pasikeitė jo valdymo metu. Jogailai valdant ar pan. – nepasirengta.
Pliažas su anglišku pavadinimu, kaip Lukiškių aikštėje (vietoje Vyties), būtų daug kartų geriau. Taip vadinama vizualizacija įdomi, jei atidžiai į ją įsižiūrėti. Vienu žodžiu, ko tik nesugalvosi, kad užgožti Mindaugą. Hau muč?
ne muč, o mač: hau mač?
Užuot organizavus tautinio padainavimo Mindaugui šeštadienio popietes dainininkų iš visos Lietuvos, numatomi kažkokie bedvasiai piknikai. Tas 200 metų pabrėžimas minint 700 metų Vilnių yra patyčios iš Tautos kaip ir kišant statyti paminklą Smetonai Vilniuje…
”kišant statyti paminklą Smetonai Vilniuje”? Ir su tokiu mąstymu ”tautiniai padainavimai”?
O kas čia pačiam yra ne taip, juk tautinių padainavimų Vilniuje laisvė yra ne Smetonos, o Tautos, be Vilniaus nerimusios, jį atlietuvinusios nuopelnas. Dargi, – tie padainavimai, tai tarsi liežuvio rodymas Vilniaus nevadavusiam Smetonai…
Minėtas paviljonas ,tai tipiškas liberalmarksistinis kultūrinis projektas.Deja. Jeigu šiuometinė Vykdomoji valdžia, sostinės valdantieji ir Nacionalinio muziejaus sorošinė vadovė yra nuožmūs globalistai,tad tokiems kosmopolitiniams renginiams pinigų atsiranda,juos visokeriopai remiama. O dėl Smetonos paminklo Vilniuje būtina pasakyti tai,jog šis lietuvių politinis ir kultrinis veikėjas visiškai jo nusipelno / čia komentuotojas P.Skutas neteisus/.
Pirmiausiai yra ištirtinas galimas Smetonos vasalavimas Lenkijai (Žečpospolitos atkūrėjams), nevaduojant Vilniaus, nuvesta valstybė į visišką pražūtį. Partizanai ne už Smetoną kovojo, Birželio 23-osios sukilimas ne jį į valdžią grąžinti siekė.
Į atkurtos valstybės pamatus Smetona nėra tinkamas dėti. Kam jis tarnavo, sėdėdamas Lietuvos prezidento kėdėje, nėra objektyviai ištirta. Juo labiau statyti jam paminklą Vilniuje, kurio jis nevadavo, o 1938 m. Lenkijos ultimatumo priėmimu galima sakyti jį net ir išdavė.
Šiandien laisva ir nepriklausoma žiniasklaida visiškai tyli apie du Lenkijos apdovanojimus dviems žmonėms iš Lietuvos.
ir vėl cenzūra. Visiškas dugnas.
Atrodo, kad detalesnės istorijos nežinote. Nežinote ir, kad Lietuvos Konstitucijoje Vilnius buvo Lietuvos sostinė, nežinote kokia diplomatinė kova vyko dėl Vilniaus, net nežinote, kad ginklu mes nebūtumėm pajėgę atsiimti Vilniaus, mes dar būtumėm praradę ir visą Lietuvą. Su lenkais mes neturėjom diplomatinių santykìų, sienos nepripažinom TAČIAU EUROPOS LYDERIAI PRIPAŽINO VILNIŲ LENKIJAI. Tai pabūčiuok jiems dabar į užpakalį ir toliau vapėk nesąmones. Tamsūs tie lietuviai – Bumblausko ir kitokių profesorių prisiklausę. Yra tokia plona Šapokos knygutė apie Vilnių paskaityk ir pamąstyk, ką galėjo padaryti prezidentas…
Matyt, Rasa yra iš įtakingų lenkiškos kultūros “tamsiesiems lietuviams” nešėjų, kad jau gal 3-ią kartą šį komentarą Alke ištrina, nepaisant, kad taip yra pažeidžiama Konstitucija (25 str.).
Vilna
Your comment is awaiting moderation
1 sekundė ago
Labai vertingų istorinių duomenų pateikta. Akivaizdu, kad prie lietuvių tautinės savimonės atgimimo, išsilaisvinimo iš lenkybinės priespaudos dėjosi ir dvasininkija, tai matyti vyskupo Masalskio asmenyje, iš jo rengtos švietimo reformos, kurioje numatomas mokymas mokyklose lietuvių kalba. Iš Vilniaus (J.Jasinskis) ir Varšuvos 1794 m. sukilimo vadovybių aktų matosi, kad tikslai buvo skirtingi. Visam sukilimui vadovavęs Kosciuška įsakė J.Jasinskiui išvykti iš Lietuvos, o vysk. Masalskis jo įsakymu 1794 m. buvo pakartas Varšuvoje. Taigi nederėtų lietuvių tautinės savimonės stiprinime nematyti ir vyskupo valdžioje buvusios dvasininkijos indėlio. Kosciuška lietuvybei, lietuvio laisvei niekuo nėra nusipelnęs, netgi atvirkščiai – laikytinas to priešu. Tad laikas Kosciuškos gatvę pervadinti vysk. Masalskio vardu. Akivaizdu, kad Žečpospolitą ardė ir suardė Lenkijos karalystės tautinis nevienalytiškumas, tautinių savimonių stiprėjimas. Egzistavusias tautinio nevienalytiškumo grėsmes suirti Lenkijos karalystei jau siekta išspręsti Liublino uniją, pagal kurią Lenkija imta valdyti vienodų teisių tautos (obojgos) – respublikos – principu. Tačiau Liublino unija siektų rezultatų nedavė. Tautinė lietuvių ir kitų karalystėje gyvenusių tautų savimonė XVIII a. pabaigoje pasiekė revoliucinį pobūdį. Matyt, Lenkijos iš suirimo išsisukti dar bandyta Gegužės 3-sios konstitucijos kūrimu ir jos įvedimu. Bet veikiau ją kuriant jau galvota, kad tai bus tastamentas istorinei ateičiai, kada nors atkuriant buvusią Lenkiją. Ką ir regime tos Konstitucijos reikšmingumo kėlime tolesnėje jos politikoje iki šiol.
Nesu, Rasa, tavo būdo, kad į užpakalius bučiuočiau, o gal tai Smetonos būdas, nes pasak jo aplinkos asmenų prisiminimų – neva, perbridęs tą upelį – atsisuko į Lietuvą ir pasakė “pabučiuokite dabar man į…”.
Kas dėl Lietuvos diplomatinės kovos dėl Vilniaus, tai ji, regis, aršiausiai vyko iki Smetonos perversmo. Dargi – po perversmo būtent šauliai, kurie bene aktyviausiai rengėsi vaduoti Vilnių, buvo Smetonos nusodinti. O kur dar karininkijos, kuri nerimo, kad nevaduojamas Vilnius, sudorojimas 4-o dešimtmečio pradžioje. Apskritai, ar galima tokį 13-os metų Smetonos sėdėjimą Prezidento kėdėje laikyti valstybės interesais. Perversmą padarei, jeigu esi supratingas žmogus, tai 2-3 metai ir perduok demokratiškai išrinktai ir gebėjimų valstybę valdyti turinčiai valdžiai. Bet kur tau sėdėta sėdėta – lyg ne Lietuvai tarnaujant.
Taigi gal ne lietuviai šiuo atveju tamsūs, o tamsios – Rasos akys …