Birželio 19 dieną Palūšės bibliotekos kiemelyje įvyko totorių kultūrai skirtas renginys ir projekto „Totorių istorija žadina vaizduotę“ pristatymas.
2021-ieji Seimo yra paskelbti Totorių istorijos ir kultūros metais. Atsiliepdama į tai, Ignalinos viešoji biblioteka sumanė labiau pasigilinti į šios tautos gyvenimą ir paieškoti jos pėdsakų mūsų krašte ir Utenos regione.
Šiltai buvo sutikti ir smagiai koncertavo Visagino totorių bendruomenės ansamblio „Miras“ (vad. Irina Zacharenko) nariai. Vestuvių, darbo ir paprotines dainas dainavo vyresnieji bei mažieji atlikėjai, renginio dalyvius stebinę puikiais balsais, artistiškumu bei spalvingais drabužiais.
Projektą „Totorių istorija žadina vaizduotę“ finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Ignalinos rajono savivaldybė. Kaip sakė projekto vadovė Laima Banienė, iki rudens dar laukia keletas įdomių šventinių susibūrimų, susitikimų, paskaitų. Totorių kultūros paveldo pažinimą skatinantys renginiai vyks ir Visagine, Utenoje, Molėtų, Zarasų rajonuose.
Projektu ir pirmuoju renginiu pasidžiaugė Ignalinos rajono savivaldybės meras Justas Rasikas, dėkojęs rengėjams, svečiams, visus kvietęs ir toliau aktyviai dalyvauti, domėtis paveldu. Renginyje taip pat dalyvavo savivaldybės administracijos direktorė Jūratė Balinskienė.
Palūšės renginio vedėja, Aukštaitijos nacionalinio parko kultūrologė Sigutė Mudinienė priminė totorių istoriją. Lietuvoje totoriai gyvena jau daugiau nei 600 metų. Masiškiausiai į mūsų šalį jie kėlėsi Vytauto Didžiojo laikais, nes buvo kviečiami čia apsigyventi.
Atvykėliai apgyvendinti Pietryčių Lietuvoje, tuomet atsirado Keturiasdešimties totorių, Kolnolarų, Kozaklarų kaimai. Totoriams Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo užtikrinta visiška religijos ir papročių laisvė.
Jie buvo puikūs kariai, saugojo pilis, pasienį, kartu su Vytautu kovėsi Žalgirio mūšyje. Už karinę tarnybą Vytautas ištikimiesiems totoriams atsidėkojo turtais ir įvairiais garbės vardais, o šie labai gerbė kunigaikštį.
Totoriai dalyvavo 1794 m., 1831 m. ir 1863 m. sukilimuose bei Sąjūdžio laikotarpio judėjimuose. Už priešinimąsi okupaciniam režimui Lietuvos totoriai patyrė represijų. Jie turėjo tris musulmonų parapijas Kaune, Raižiuose ir Vinkšniukuose.
Gavę valstybės paramą, totoriai 1930 m. laikinojoje sostinėje pastatė pirmąją Lietuvoje mūrinę mečetę. Totorių išpažįstama religija – islamas. Religiją, kalbą ir kultūrą jiems padeda išsaugoti buvimas bendruomenėse.
Renginyje Palūšėje dalyvavo Vilniaus apskrities totorių bendrijos pirmininkė, humanitarinių mokslų daktarė Galina Miškinienė. Moteris gimė ir augo Ignalinoje. Viešnia pasidžiaugė bibliotekos sumanymu ir susidomėjimu totorių kultūra. Liepos 10 dieną Visagine vyks antrasis projekto renginys, kuriame bus pristatyta G. Miškinienės knyga apie totorių gyvenimą.
Visagino totorių bendrija įkurta 1997 m., tais pačiais metais suburtas ir ansamblis „Miras“ (liet. „Palikimas“). Bendruomenė siekia išsaugoti gimtąją kalbą, kultūrą, religinius papročius ir visa tai perduoti ateities kartoms. Visagine rengiamos Totorių dienos, švenčiamos tradicinės šventės.
Ignalinoje yra labai miela Totorių gatvelė, tarybiniais laikais vadinta Komjaunimo skersgatviu, kurioje gyveno keletas totorių šeimų. Jos puikiai prisitaikė ir paliko savo pėdsaką. Palūšės bibliotekininkė Rita Ramanauskienė pasakojo apie šiame kaime gyvenusius totorius, minėjo pavardes, nurodė ir dabar dar išlikusius jų namus.
Pagrindinis Palūšės totorių užsiėmimas buvo kailių raugimas ir išdirbimas – sunkus ir sveikatai kenksmingas amatas. Etnokultūrologė Sigutė Mudinienė priminė legendą apie Kimboriškės kaimą ir jame Vytauto laikais apsigyvenusį totorių, kuris kartą sekmadienį arė lauką, o jo dukrą verpetas įtraukė į ežerą.
Sako, dar ir dabar per pilnatį iš to ežero išplaukiąs auksinis laivas… O apie vieną totorių gamintos odos dirbinį tymą užsimename net lietuvių liaudies dainose: „risti žirgeliai, tymo balneliai…“.
Lietuviai naudoja ir totorišką žodį „sabantujus“, kuris mums reiškia kokį tai smagų sambūrį, susiėjimą, o totorių kultūroje taip vadinama pavasario darbų pabaigos šventė, kai pjaunama avis, verdama šurpa, daug linksminamasi.
Renginyje Palūšėje buvo pristatytas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą įtrauktas patiekalas – totoriškas „čak-čak“ pyragas, gaminamas iš tešlos rutuliukų ir medaus.
Lietuviams, kurie dažniau skanauja totorišką aguoninį šimtalapį, šis pyragas mažiau žinomas, tačiau totoriams jis svarbiausias saldus patiekalas, kurį ypatingomis progomis galėję pasigaminti ir neturtingai gyvenantys, nes receptas yra gana paprastas.
Pyragas su geriausiais linkėjimais perduotas projekto vadovei L. Banienei. Na, o svečiams įteiktos bibliotekos ir savivaldybės atminimo dovanėlės, dėkota už puikius įspūdžius ir geros nuotaikos popietę.
