Kalba pasakyta balandžio 21 d. Nacionalinio susivienijimo surengtame pikete prie Ekonomikos ir inovacijų ministerijos prieš valstybinės kalbos išvalstybinimą
Seimo dauguma įgyvendina Laisvės partijos tikslą sužlugdyti valstybinės kalbos politiką
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen balandžio 15 d. Žinių radijo laidoje aršiai supeikė Kalbos inspekcijos viršininką už tai, kad kovo 16 d. jis priminė reikalavimą Lietuvoje rūpintis valstybinės kalbos vartojimu ir mokymu, už kurio įgyvendinimą Inspekcija ir yra atsakinga.
Bet taip liberalų vadė atskleidė tikrąją valdančiųjų politiką lietuvių kalbos atžvilgiu. Seimo pirmininkė nurodė du argumentus, dėl ko kilęs skandalas.
Pirmas jos argumentas, kad esą iš viso nereikalingas valstybinės kalbos mokymas, rodo, kad valdantieji apskritai valstybinės kalbos politiką laiko beprasme.
Antras argumentas – nebūtų Kalbos inspekcijos, niekas nekeltų tokios problemos, todėl Seimo pirmininkė mananti, jog nereikalinga pati Valstybinės kalbos inspekcija, cituoju: „Ir tokios institucijos kaip inspekcija atitikmens dar reikėtų paieškoti kitoje valstybėje.“
Tuo valdančiosios koalicijos narė patvirtino, kad ir toliau bus laikomasi Laisvės partijai duoto pažado panaikinti Kalbos inspekciją ir visiškai „nukenksminti“ Kalbos komisiją, pagrindines kalbos politiką strateguojančias ir vykdymą prižiūrinčias institucijas.
Būdai, kaip panaikinti nenaikinant
Tai įmanoma padaryti tiesiog prilyginus Kalbos komisiją nei finansiškai, nei juridiškai neįgaliai kalbos mylėtojų ir puoselėtojų draugijai.
Todėl nieko nelaukdamas Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Laisvės partijos atstovas Artūras Žukauskas jau įregistravo siūlymą Kalbos komisijos pirmininkui, turinčiam valstybės tarnautojo statusą, leisti dirbti visu etatu kitose pareigose.
Bet tada Kalbos komisijos pirmininkui, gavusiam Seimo vadovybės leidimą visu etatu įsidarbinti vienoje iš mokslo ar švietimo įstaigų, jau grės viešųjų ir privačių interesų konfliktas: jis gali būti labiau suinteresuotas, tarkim Lietuvių kalbos instituto nei Vilniaus ar Vytauto Didžiojo universitetų reikalais skirstant finansavimą ar vykdant konkursus.
Beje, galbūt siekiant išvengti tokio pobūdžio kolizijų lyg tyčia šiemet pristabdytas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) kuruojamų programų finansavimas. O kitąmet jau gal bus atnaujinamas visai kitais principais, dar labiau stekenant kalbos politiką ir dar mažiau galių paliekant VLKK?
Kol pati Komisija taps vienos kurios nors mokslo ar švietimo institucijos padaliniu?
Tikriausiai semiamasi patirties iš sovietmečio: nuo 1961 m. prie Lietuvos TSR Mokslų akademijos veikusią visuomeninę Lietuvių kalbos komisiją daug kartų (mažiausiai 6) valdžia įsakydavo tai išvaikyti, tai sudaryti – priklausydavo nuo to, ar Komisijos siūlomi sprendimai būdavo palankūs, ar nepalankūs tai valdžiai.
Iš pakitusios dabartinės Kalbos komisijos darbų dienotvarkės matyti, kad ji jau kreipiama popamokinių kalbos mylėtojų ir aikčiotojų dėl kalbos gražumo keliu, viešųjų pokalbių leitmotyvu kelianti klausimą „Kam man reikia lietuvių kalbos?“.
Nedalyvaudama kalbos politikos formavimo ir įgyvendinimo procese, nusiplevens ta Kalbos komisija pati, nereikės jos nė naikinti…
Premjerės Ingridos Šimonytės kamertonas trims ministerijoms
Savo raštą Inspekcijos viršininkas nusiuntė trims suinteresuotoms ministerijoms – Švietimo, mokslo ir sporto, Socialinės apsaugos ir darbo bei Ekonomikos ir inovacijų.
Kaip reikia laikytis ministerijoms, kokį duoti atsakymą, koalicijos susitarimų kamertonu žiniasklaidoje priminė premjerė Ingrida Šimonytė, cituoju:
„Kalbos inspekcijos vadovo pasisakymai ne laiku ir ne vietoje sukėlė įtampą ir yra nepagarbūs nuo karo pabėgusių žmonių atžvilgiu.“
Šia tonacija ir pragydo visos trys jos Vyriausybės ministrės.
Norėta parodyti spiečiumi dirbančias valstybines tarnybas, o atskleistas chaosas
Visišką fiasko patyrė šimtadarbė Seimo narė konservatorė Dalia Asanavičiūtė, balandžio 17 d. surengusi Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdį ukrainiečių mokymo klausimu.
Norėta parodyti, kiek daug valstybinės tarnybos dirba ir jau yra nuveikusios šiame darbo bare, o paaiškėjo, kad už tai atsakingos įstaigos ir institucijos veikia padrikai, paikai švaisto nemenką valstybinį finansavimą.
Buvo graudu klausyti, kaip logistika užsiimančios įstaigos kuria filmukus apie lietuvių kultūrą. Tragikomiškai nuskambėjo skirtingų ministerijų ir jų padalinių iniciatyvos savarankiškai ateityje sukurti lietuvių kalbos mokymo priemones.
Juk tiek Vytauto Didžiojo, tiek Vilniaus universitetai yra parengę daugybę net Lietuvos mokslo premijomis įvertintų lietuvių kalbos kaip negimtosios mokymo priemonių ir metodikų.
Bet Nacionalinės švietimo agentūros specialistai iki kitų metų birželio užsiplėšė sukurti tobulesnes, todėl kol kas mokymai pristabdyti.
O Kalbos komisija apskritai apsijuokė, „sensacingai“ pranešusi, kad kol kas įstengė finansuoti net 100 ukrainiečių mokymą!
Tikriausiai atplėšdama nuo savęs ir jausdamasi kaip dalyvaujanti radarų akcijoje. Kai tuo tarpu kalbama apie 68000 imigrantų mokymą, kuriam Vyriausybė jau yra skyrusi nemažą finansavimą. Bet bėda ta, kad didžioji jo dalis neįsisavinus jau grąžinta į iždą.
Dešinė nežino, ką daro kairė
Taigi pinigų yra, tik nėra kam jų koordinuoja. Ir pajėgų yra, bet jos dirba padrikai. Inspekcijos viršininkas Audrius Valotka kaip tik ir ragino į tai atkreipti dėmesį.
Bet trys ministrės eilinį kartą kruvinai įsižeidė ne be pagrindo apkaltintos nekompetencija. Juk šioje programoje už lietuvių kalbos mokymą numatytas tik 3 eurų valandinis atlygis dėstytojui, todėl Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojai nusprendė geriau savanoriauti nei žemintis.
Jie paneigė tvyrantį melą, kad ukrainiečiai nenori mokytis lietuvių kalbos, nes už universiteto durų nemokamų kursų išsirikiavusi jau laukia 4000 ukrainiečių eilė…
Reikia kursų – jų reikia tiek kontaktinių, tiek nuotolinių. Tiek rytais, tiek vakarais, tiek darbo dienomis, tiek per išeigines. Kursų reikia ne vien didžiuosiuose miestuose.
Gal būtų galima labiau įtraukti bendrojo lavinimo mokyklų mokytojus? Reikia žinoti, kur ko jau yra, o kur ir ko trūksta. Kaip paskirstyti darbus ir lėšas. Procesas naujas, savo dydžiu neturintis analogų Lietuvoje, todėl stinga patyrimo.
Reikia koordinavimo
Tai gal vis dėlto Kalbos komisija galėtų daugiau ir svariau prisidėti prie proceso koordinavimo, o ne rūpintis smulkių būrelių finansavimu?
Būtų daugiau naudos, nes reikia centro, kuriame būtų sutelkta informacija, o atskiras veiklos sritis galėtų kuruoti atitinkamos ministerijos, bet vykdydamos bendrą politiką, o ne kiekviena savarankiškai išrasdama dviratį.
Todėl sprendžiant šią netikėtai, kaip ir visos prakeikto karo pasekmės, Lietuvą užklupusią problemą, reikia žengti naujus ir galbūt netikėtus žingsnius.
Būtent Kalbos komisija galėtų imtis komutatoriaus, tiksliau – tinklo komutatoriaus (angl. network switch) – darbo valdant duomenų srautus taip, kad jie pasiektų reikiamą adresatą su mažiausiais praradimais ir maksimaliu greičiu.
Koordinuoti šiuo ypatingu metu valstybinės kalbos mokymo politikos įgyvendinimą. Beje, lietuvių kalbos komutatoriaus idėja dar pernai buvo argumentuota ir pasiūlyta Kultūros ministerijai.
Tyla. Kaip ir dėl visos keturių profesorių parengtos lietuvių kalbos politikos galimybių studijos, bet vietiniai ministerijos intelektualai nusprendė nei tos studijos, nei tuo labiau jokių pasiūlymų Vyriausybei neteikti – ir vėl priežastis aiški: į ministrus Simoną Kairį delegavo Laisvės partija.
Reikalavimai kaip Sąjūdžio mitinguose sovietmečiu
Man yra tekę sakyti kalbas Sąjūdžio mitinguose. Siaubinga, bet tenka vėl kartoti tuos pačius reikalavimus. Nes mes ir vėl, lyg nė nebūtų buvę tų trijų Nepriklausomybės dešimtmečių, reikalaujame dabartinės Seimo daugumos ir jos Vyriausybės atsakomybės dėl valstybinės lietuvių kalbos politikos žlugdymo.
Nes mes vis dar nenorime Lietuvos be lietuvių ir be lietuvių kalbos, todėl siekiame, kad visiems būtų užtikrinama teisė ir sudaromos galimybės vartoti lietuvių kalbą Lietuvoje.
Autorė yra kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė, Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ ir Nacionalinio susivienijimo tarybos narė
Kas valdo kalbą, tas valdo valstybę -berods taip rašė Prancūzijos kardinolas Rišelje ( Richelieu).
„Nes mes vis dar nenorime Lietuvos be lietuvių ir be lietuvių kalbos“ – kodėl „vis dar“? Tai klausimas straipsnio autorei. Siūlyčiau nesureikšminti mažos laisvės p. įtakos, ją minint. Ką laisvės p. galėtų be kitų ją smarkiai palaikančių partijų – sesių, ypač Tėvynės sąjungos, socdemų, liberalų ir kt.? Todėl kodėl laisvės p. palaikantieji nepaminėti? O kokia prezidento nuostata dėl valstybinės lietuvių kalbos padėties? Tai išmaniai apgauto rinkėjo klausimas.
Gal nieko blogo ,jei pacituosiu kadenciją baigusią Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę:
“Pasak prezidentės, Lietuva bus gyva tol, kol gyvuos lietuvių kalba.
„Esame maža tauta, bet turime unikalią kalbą. Ji – mūsų valstybingumo veidrodis ir tapatybės pagrindas. Lietuvių kalba mus vienija ir išskiria iš kitų tautų. Todėl jos išsaugojimas ir taisyklingas vartojimas yra kiekvieno asmeninė pareiga“, – teigė ji…”
lrt.lt/naujienos/kultura/12/29739/prezidente-ragina-telefonais-ir-internete-rasyti-lietuviskai
+++++++!!!
O dabar kodėl tyli? Koks tas rinkėjų – gerbėjų naivumas…
Nuo klaviatūrų.-
Kiekviena kalba vienus garsus(raides) dažniau vartoja, kitus rečiau. O žmogaus rankų pirštai nevienodo ilgio, nevienodai greiti ir lankstūs. Todėl rašomųjų mašinėlių klaviatūros būdavo gatavai paruoštos kalbai, kuria bus rašoma, kad dažniausiai naudojamos raidės būtų po lanksčiausiais spartuoliais pirštais, kad negaištume laiko, kol jas pasieksime.
Kompiuteriais dirbant nereikia jų kiekvienai kalbai atskirų – tame pačiame nuo vienos į kitą kalbą peršokama mygtukų paspaudimu. Tik reikia pasirūpinti, kad prekiautojai kompiuteriais (taip pat ir naudotais!) neturėtų teisės Lietuvoje prekiauti lietuvių kalbai neparuoštais kompiuteriais bei klaviatūromis. – Iš karto paruoštais, kad vartotojui nereiktų krapštytis ieškoti, kur tos mūsų raidės paslėptos. Ir kad lietuviškai rašant kompiuteris neįdėtų svetimkalbių kabučių, skliaustų, brūkšnių ir pan.! T.y., ne taip paruoštais, kaip jiems mažiau darbo, o taip, kaip reikalauja lietuviško raidyno standartas (kad ne tik raidės savo vietoje būtų, bet ir kabutės, ir brūkšneliai būtų, kaip dera!). Kompiuterių klaviatūra suteikia galimybių ir dar kelis patobulinimus įvesti (lyginant su rašom. mašinėle). Tas pat ir telefonų mygtukyne – raidės su lietuviškais diakritikais neturi būti paslėptos kuo giliausiai! Dabar tau nereikalingos raidės paviršiuje, o lietuviškai raidei pasiekti turi laiką gaišti!
Kitas apleistas dalykas – interneto adresai. Kažkodėl lenkų diakr. ženklai ten tinka, o lietuviški niekaip? Tai ar internetas netikėlis, ar mūsų valstybė tokia apsileidusi, kad per 30 m. to nesutvarko??? Ar prieš kitas ES šalis ne gėda? .
Žemyna. Visą tai , apie ką rašai, padaryti reikia pinigų. O pinigų nėra. Pinigai “baigėsi”!!!
Baigėsi, nes jų prireikė, pvz., mažų dozių reklamai bei eitynėms organizuoti?
1. Klaviatūrų klausimas buvo keliamas jau prieš du dešimtmečius ir Kalbos komisijoje, ir ŠMM, ir vartotojų teisėse, ir kompiuterininkų sąjungoje… – visur atsakymas vienas: nesikiškit, laisva rinka viską sutvarkys.
2. Interneto adresai jau gal prieš dešimtmetį visiškai sutvarkyti – galite juose naudoti visas lietuviškas raides. Kodėl nenaudojate? Arba tingite, arba nelabai suprantate.
Kaip tai nenaudojame? Kokį Gugle randu, į tokį pelyte ir bedu.
Net į seimą buvo kreiptasi – suteikite mokesčių lengvatas kompiuteriams su lietuviška klaviatūra. Tačiau ten buvo apskritai apsimesta, kad niekas nieko negirdėjo ir neklausė.
Na, bent jau Vilniaus mokyklose bus tvarka. Vilniuje mokys to, kas svarbiausia , nes švietimo reikalus į savo ranka Laisvės partija paėmė… Ir sau du mero pavaduotojo vietas paėmė – kaip ir du kart daugiau už juos vietų laimėję tariami konservatoriai.
Bet juk koks skirtumas: laisvės p., tėvynės sąjunga, liberalai, socdemai? Koks? Ir ne „paėmė“, o gavo.
Kiek supratau iš ankstesnių ž-sklaidos rašinių – būtent pa-ė-mė. Meras troško jų paramos (tskant, koalicijos, kad turėtų tvirtą lemiamą balsą, daugumą), bet iš pradžių jiems nelabai sekėsi susitarti. Galiausiai sutarė: merui – ūkio reikalai, jiems – Vilniaus vaikų švietimas ir t.t. Žodžiu, mūsų dūšios jų nešamai religijai. Taigi, V.B. tik vaidins merą, o iš tiesų…
Dienos klausimas
Ar pritariate, kad visi politikai turi mokėti kalbėti lietuviškai?
Taip, būtinai – 95%
Ne – 2%
Man nesvarbu – 3%
Atsakymai: 4970
Daugiau: – delfi.lt/#a_daily_poll_wrapper
Kodėl švietimo reformos įgyvendinamos per jėgą, o ne per sveiką protą?
– ziniuradijas.lt/laidos/ziniasklaidos-komentaras/kodel-svietimo-reformos-igyvendinamos-per-jega-o-ne-per-sveika-prota?soundtrack=1
„Fiasko. Šis žodis labiausiai atspindi ir tinka apibūdinti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pasiruošimą savo pačios reformų ir naujovių įgyvendinimui.”
(G. Sarafinas. Tekstas ir garsas)
O, italas Lietuvoje? Sveiki atvykę! Mes mėgstame pakramtyti picas. Kartais.
Judita Leitaitė:
„Prašiau dalyvių atsiųsti dvi giesmes ir vieną iš jų būtinai lietuvių kalba (mane žudo angliški žodžiai net mažamečių lūpose). Ir nieko, ir siuntė lietuviškas. [ … ] ”
– respublika.lt/lt/naujienos/kultura/interviu/judita-leitaite-man-priekaistavo-kam-as-dainuoju-banditams/
Viktorija Streiča-Jakštienė: Lietuva labiau prižiūri savo kalbą nei Latvija
– respublika.lt/lt/naujienos/ruosiamos_naujienos/tv_publika/viktorija-streica-jakstiene-lietuva-labiau-priziuri-savo-kalba-nei-latvija/
„Latvijoje net nėra kalbos komisijos. Tad lietuvių kalbos komisiją visokeriopai palaikau,nes matau, kas vyksta Latvijoje, kur to nėra. Ten tikrai kalba išsigimsta. [ … ]
Nes Latvijoje jau tikrai pastebima tendencija, kad vis mažiau žmonių taisyklingai kalba latviškai.”
Varbūt, varbūt, es nezinu.
O vis tik, pastebėjau, Latvijoje beveik visi skaitytojų komentarai būna parašyti naudojant latviškas raides, o lietuvių dauguma komentarų rašomi šveplai.
Nesinaudoju „išmaniakais”, patirties turiu tik su mygtukais (kompiuterio bei „mobiliako”).
Ko nuo gyvenimo kompiuterizacijos pradžios reikia lietuviui, kad jis, kaip ir kitos Vakarų tautos, taisyklingai SAVO raidėmis rašytų? – Kiekvieną mūsų kalbai būdingą raidę jam tenka kas kartą lyg archeologui iš po visų QWXų atkapstyti. O juk net ir viename žodyje tokių raidžių ne po vieną pasitaiko! Ir žmogus arba maigo be galo tuos mygtukus, kol jam reikalingas raides pasiekia, arba nusipjauna, ir rašo, kaip greičiau.
O kaip kompiuteriai? Nupirkus kompiuterį, visą jo lietuvinimo priedą tekdavo ATSKIRAI PIRKTI, o paskui dar kviestis kompiuterininką, kad jis viską į vietas sudėtų, suderintų, kad klaviatūros mygtukų raidės būtų tinkamai išdėstytos, be papildomų pastangų ir gaišimo pasiekiamos. Ar kiekvienas turėjo (arba negailėjo) tam pinigų??? (Juk daugelis pirko tik naudotus kompiuterius, nes naujų neįkando jų piniginės, o ką jau kalbėti apie papildomas išlaidas!).
Ir to tiek metų ramiausiai „nematė” tie, kieno KONSTITUCINĖ PAREIGA SAUGOTI VALSTYBINĘ KALBĄ, nedelsiant visus trukdžius jai nuo kelio pašalinti!!! „Nesuprato”, kokie bus to padariniai… 🙁 Ar tikrai tai ne tyčinis valdžių „aklumas”? Ne sąmoningas siekis atpratinti nuo „mužikų” kalbos ir rašto?
Tiesa, jau daugiau nei 10 m., kai nedirbu, tad aprašau čia ne šiandienos patirtį su dabartiniais kompiuteriais bei telefonu. Šiandien, deja, ir aš jau rašau tokiu, kur visos lietuviškos raidės į viršutinę eilutę išspirtos. Gal šiandien jau padėtis bent kiek pagerėjo? Gal turėti normalią klaviatūrą, kokybišką valstybinės kalbos ir rašybos tikrintuvą – nebe prabangos, o savaime suprantamas dalykas? Ir gal su „išmaniakais” lakstantys mažyliai nepratinami nuo kūdikystės bet kaip rašyti, nes lietuviškos raidės jau savaime suprantamas dalykas?
DĖL LATVIŲ. Reikėtų į jų klaviatūras pažiūrėti. Jei jose raidės išdėstytos laikantis tos pačios ergonominės tvarkos (t.y., kokia buvo mechaninėse rašomosiose mašinėlėse), vadinasi latvių valdžios įstaigos gudresnės už mūsų – jos pačioje pradžioje atliko savo darbą – sudarė sąlygas be papildomų pastangų ir laiko gaišaties spaudyti reikiamas raides. Tad dabar joms ir nereikia nuolat viešai šmėžuoti, skirti laiko gėdinimui. (O taip susidaro įspūdis, jog jie „ne tokie bjaurūs, kaip lietuviai, nesikiša, kasdien nekelia vėjų”.)
Jei latviai būtent taip susitvarkė, rašyti „civilizuota kalba” jiems reiktų daugiau darbo įdėti, tad labiau apsimoka sava rašyti 🙂 . O mums – priešingai – daugiau darbo reikia savo raidėms iš po kitų raidžių ištraukti. Tad mūsų skubantis jaunimas, savaime aišku, „civilizuotą rašybą” renkasi. Taip ir dardam žemyn kosminiu greičiu…
Bumblauskas jau ne tik per LRT, bet ir per LRyto TV ne tik istorijos, bet ir lietuviškos rašybos mokys – „Klausimėlio” laidoje. Mokys būtent tautininkus, nes jis anų laikų raštuose Vytauto Didžiojo vardą net su dviem W rašytą rado!
Jei jis dar dėsto, geriau studentai nebūt girdėję jį tai sakant.