Likus vos mažiau, nei 3 mėn. iki Sąjūdžio 35 metų gimimo sukakties, apie kurią iki šiol Lietuvoje neprisimenama, netikėtai kilo klausimas, kaip reikia vertinti tuos žmones, kurie Sąjūdžio gimimo išvakarėse nusprendė stoti į Lietuvos komunistų partiją arba tiksliau į Sovietų komunistų partijos padalinį Lietuvoje.
Jeigu atitolsime nuo šių dienų Lietuvos vidaus politikos aktualijų, tai, matyt, mes sąjūdininkai, įskaitant Sąjūdžio kūrėjus, turėtume pripažinti, kad pirmais Sąjūdžio metais, o juo labiau Sąjūdžio gimimo išvakarėse takoskyra buvo ne tiek tarp komunistų ir nekomunistų, kiek tarp reakcingų komunistų ir visų kitų.
Neretai kai kurie Sąjūdyje dalyvavę komunistai ( R. Ozolas, B. Genzelis, B. Kuzmickas, J. Marcinkevičius, K. Prunskienė, R. Gudaitis, K. Motieka) pasisakė daug stipriau už aktyvius Sąjūdžio veiksmus, už Lietuvos savarankiškumą ir Nepriklausomybę, nei kai kurie Sąjūdyje dalyvavę nekomunistai.
O reakcingi komunistai vadovavo vietos komunistų partijos padaliniui Lietuvoje, jos ideologinis instrumentas buvo Aukštoji partinė mokykla, kuri net savo ženkliukus gamino su rusiškais rašmenimis (nekeista, kad per 1991 m. sausio įvykius šios mokyklos vadovybė tapo reakcingos Burokevičiaus partijos atrama ir ideologiniu sparnu), labai reakcinga buvo ir vadovaujančių partijos veikėjų grupelė įvairiuose Lietuvos rajonuose, kurių pavardes galėtų išvardinti sąjūdininkai iš visų rajonų.
Tuo tarpu Sąjūdžio vadovybėje iš 35 narių buvo 17 komunistų, įskaitant kai kurių kūrybinių organizacijų, Mokslų Akademijos institutų partinius vadovus. Visi šie žmonės kartu su sąjūdininkais nekomunistais siekė iš pradžių nuversti reakcionierius komunistus Vilniuje, o taip pat ir kitose Lietuvos vietose, vėliau Lietuvos savarankiškumo, dar vėliau Nepriklausomybės.
Tiesa, Iniciatyvinėje buvo ir labai artimų sovietinei valdžiai žmonių, kaip paaiškėjo vėliau, ir bendradarbiavusių su KGB.
Kaip vienas iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės kūrėjų, nepriklausęs komunistų partijai ir KGB parengtame ,, Metelicos” plane įvardintas, kaip tas, kurį reikia Maskvai neutralizuoti, turiu pasakyti, kad labai apgailestauju, jog Lietuvoje vėliau neįvyko nei dekomunizacijos procesas, nei de-KGBizacijos procesas, o taip pat, kad visuomenė abejingai žiūrėjo, kai Lietuvos institucijose, atsakingose už užsienio ir saugumo politiką, atsidūrė KGB rezervistai, o į aukščiausią valdžią pateko žmogus iš Aukštosios partinės mokyklos vadovybės.
Bet toks buvo žmonių bei aukščiausių vadovų pasirinkimas, kurį demokratijos sąlygomis turi tiesiog priimti. Kita vertus, iš dalies suprantu, kodėl neįvyko dekomunizacijos procesas.
Nežinau, sąmoningai ar ne jis buvo pradėtas, kaip procesas prieš visus komunistus, o ne prieš komunistų partijos viršūnę Lietuvos mastu ir rajonuose bei, aišku, ideologinį reakcingų komunistų ramstį. Esant šiai situacijai, nesunku buvo užvilkinti, tvirtinant, kad Sąjūdyje buvo už Nepriklausomybę pasisakiusių, progresyvių komunistų ir klausta tada, ar visi komunistai buvo blogiečiai.
Todėl komunistų partijos ideologija ir atskirų reakcingų komunistų veikla taip ir nebuvo Lietuvoje pasmerkta, išskyrus Burokevičiaus ir keleto jo šalininkų nuteisimą. Artėjant 1990 m. kovo 11-ąjai, atsirado takoskyra tarp Sąjūdžio ir LDDP (Brazausko komunistų). Beje, net ir atsiradus šiai takoskyrai, komunistai buvę Sąjūdyje ėjo už Nepriklausomybę su Sąjūdžiu, bet ne su komunistais iš LDDP už taip vadinamą Lietuvos suverenitetą.
Diskutuojant kovo 11-os išvakarėse skelbti ar ne kitą dieną Nepriklausomybę kai kurie sąjūdininkai komunistai stovėjo vienoje gretoje siekdami įtikinti kai kuriuos įtakingus Sąjūdžio nekomunistus Nepriklausomybę skelbti.
Vadinasi, tvirtinti, kad kuris nors asmuo Sąjūdžio išvakarėse pareiškęs norą stoti į komunistų partiją padarė veiksmą, prieš Lietuvos Nepriklausomybę – neteisinga.
Klaida buvo tik nesuvokti, kad net ir Sąjūdžio išvakarėse tai buvo ne Lietuvos partija, o Sovietų komunistų partijos padalinys. Bet, kaip parodė Sąjūdžio istorija, žmonės net ir šiame padalinyje esantys drąsiai ėmė kelti Lietuvos Nepriklausomybės klausimą, nemažiau drąsiai, nei Sąjūdžio nekomunistai.
Prisimenant tų metų situaciją, reikia pasakyti, kad dar likus porai savaičių iki Sąjūdžio gimimo teko ne tik man, bet ir mūsų visai jaunai komandai, atsakingai už birželio 3 d. renginio organizavimą, įtikinėti visą eilę vėliau jau Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje atsidūrusių žmonių, jog reikia nedelsti ir kurti Liaudies frontą ar Sąjūdį, todėl tvirtinti, kad 1988 m. gegužės viduryje jau kas nors žinojo, kad tai yra Sąjūdžio išvakarių metas, irgi nėra, manyčiau, visiškai istoriškai teisinga.
Beje, ir laikotarpyje tarp gegužės vidurio bei birželio vidurio vargu ar ir aktyviausi Sąjūdžio bičiuliai galėjo ,,Sąjūdžio žinias” nešioti. Taip jau atsitiko, kad teko prisidėti prie ,,Sąjūdžio žinių” gimimo, nors jų iniciatorius yra mano bičiulis dizaineris Jonas Malinauskas.
Bet mūsų abiejų parašai stovi ant pirmojo ,, Sąjūdžio žinių” numerio, kuris masiškai išvydo dienos šviesą apie 1988 m. birželio 14 ar 15 d.
Bet reikėjo dar po to šią laikraščio leidimo idėją ir parengtą pavyzdį pristatyti Sąjūdžio iniciatyvinei grupei, gauti palaiminimą, o po to reikėjo mums dar visiems organizuoti ir jo masinį išleidimą bei platinimą, ką atsišaukė daryti labai daug Sąjūdžio bendražygių.
Žinau, kad faktų išdėstymas apie Sąjūdžio veiklos įvairius momentus ne visiems patinka. Yra žmonių, kurie žvelgia į tuos metus per prizmę patinka koks to meto veikėjas, ar ne. Ir taip kuriama Sąjūdžio istorija, ją iškreipiant.
Nemanau, kad viskas patiks tai ką čia surašiau. Bet čia yra tik faktai. Dėl faktų galime diskutuoti, jeigu tai darysime be emocijų. Bent jau aš parašiau šį tekstą, pasistengęs nustumti į šoną bet kurias simpatijas ar antipatijas. Kaip tai pavyko, spręsti palieku tik Jums patiems.
Sąjūdis ir jo išvakarės tai ne tik kalba apie žmones, kurie vėliau tapo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais, miestų ir rajonų grupių nariais, tiesiog aktyviais sąjūdininkais. Be visų šių žmonių pasišventimo nebūtų ir kovo 11-osios. Negali nesistebėti, kai metai iš metų matai abejingumą šių žmonių likimui.
Bet Sąjūdis tai ir procesai aplink Sąjūdžio gimimą, įskaitant ir tuos, apie kuriuos taip aktyviai šiandien imta pas mus diskutuoti. Todėl negalėjau neparašyti ir nepriminti to laikotarpio įvykių ir bendros atmosferos.
Būčiau žinojęs, būčiau už jį nebalsavęs. Gudrumas nėra protas. Išmanumas nėra dorovingumas. Nėra blogiau, kai koks nors politikas ar politikė yra pažeidžiami.
Geriau nesileisk apmulkinamas tokių veikėjų kaip Čmilytė, Šimonytė, Armonaitė – tai yra žymiai blogiau, nes jau tos straskūrės tai pačios nėra pažeidžiamos, jos pačios ką nori pažeisti gali.
vienodi, nereikia lia lia 😊
Sakot, Šimonytė ar Skvernelis būtų geriau?
Vienintelis dalykas, kas mane per tuos rinkimus trikdė, tai vieta, kur G.N. stiklo rūmai išdygo…
Oi oi koks būtų nuostolis, keista kuomet labai daug matai perverstos istorijos, daugybė komunistu dalyvavo sajudyje ir niekam neuzkliuvo, nes visi turėjo bendra tiksla, o dabar norėdami” isgarseti” pradeda raganu medziojima.Negi jau nėra ką veikti , tik pastoviai rietis, kovoti dėl valdzios, tik net neabejoju, visa tai atsilieps , juolab, kad lietuviai kantrus, bet ar tokie bus kitatauciai? Abejoju.Geru Švenčių!
tarp tų kpSS veikėjų tikrų Lietuvos patriotų, o kiek staigiai suskubusių prie naujo lovio, link naujų postų, kiek iš jų praturtėjo, privatizavo, gavo sklypus, skubiai atgavo turtą, gavo geras pensijas ir t.t.? Kiek buvo prisitaikėlių? O kiek Sąjūdžio vadovybėje buvo sėdėjusių kalėjimuose ir buvusių tremtyje? Ar tik natūralioji atranka nenustūmė į šoną, į pakraščius sąžiningus, nuoširdžius, tikrus patriotus, ne prisitaikėlius partinius?
LKP nebuvo reakcinga. Rekacingiausias to meto judėjimas buvo sąjūdis – Medalinskai, Vaišvilos, Lansbergiai, Oželytės ir t. t.
Medalinskas gina Nausėda taip pigiai, klausimas kiek daukanto raštinė sumokėjo Malinskui už tokią pigią demagogiją.
Yra du esminiai dalykai.
1. Didžiausia bėda ne tame, kad stojo, bet tame, kad nepaviešino fakto prieš kandidatuodamas tolygu melavo tautai, bandė nuslėpti biografinį faktą.
2. Prasidėjus persitvarkymui, visi jautė, o ypač 1988 m. kad jau vėjo kryptis keičiasi o įžvalgūs (Nausėda tokiu dedasi, visiems komentuodavo finansines bankų prognozes, kada dėti indėlius) tuo labiau suprato, kad neverta skubėti, geriau palaukti ir stebėti kur link viskas pasisuks, todėl tokia pigi Medalinsko apologetika eilinį kartą patvirtina, kad netapo jis protingesnis nuo pakso laikų, kuomet pigiai bandydavo išsukti paksą.
Klausimas “Ar gali melžėja (t.y. Nausėda, Paksas, Medalinskas) valdyti valstybę?” Lenino atsakymas – ne negali, tam reikia išminties, kurios melžėja neturi.
pirmas punktas – taip, antras punktas – taip. Populiacijai būtina būtiniausia kažką garbinti. Vieni garbina ją, kiti jį, treti Azijos tautosakos personažus. Einant į prezidentus nuslėpti tokį faktą, mano nuomone, yra baisiai nesąžininga. Ir iki šiol neatsiprašė. O juk jau galėjo. Tai kuo politikai laiko eilinius mirtinguosius – rinkėjus? Kuo?
Pirmiausiai atkreipkime dėmesį, kad Nausėda puolamas labai pigiai. Ir dar kas tokie jį puola!! Šimonė, Čmilė – kas jos pačios yra? Tikros želigovskinės ir sovietinės okupacijos išperos, kurios, atrodo, nuo vaikystės buvo sąmoningai ugdomos aplinkoje, kurioje Lietuvos idėja ir lietuvių tauta buvo svetima, kurioje buvo neapkenčiamas lietuvių „nacionalizmas“. Ir tai labai jaučiasi šių personų dabartinėje veikloje, tavo minima vėjo kryptis (multikultūr alizmas, left-libera lizmo ir homos eksualizmo „vertybės“) šių įžvalgių personų tikrai labai gerai suprasta ir puikiai pritaikyta ankstesnei kompartijos „denacifikavimo“ ir internacionalizmo politikai tęsti. Ar šitie dalykai yra neesminiai? Ar pats jau palaukei ir pastebėjai, kad „viskas“ tokia kryptimi pasisuko, todėl jautiesi protingas remdamas tokią kryptį?
man išgirsti, kad jis būtų gynęs lietuvių kalbą. O jo nuostatą dėl dvigubos pilietybės prisimenu gerai. Kiek prisimenu, kai nelegalai pradėjo plūsti šimtais, tyla buvo ilgokai. Su dviguba pilietybe bus atneštas koks gėris, kokią partiją sustiprins ta dviguba triguba pilietybė? O su užsienio politika kaip?
Dėl lietuvių kalbos – taip. ŠIUO metu prezidentas nuvylė.
Tačiau, kai prieš ~20 m. pradėta jį kviesti į TVR laidas kaipo finansų patarėją, jis asmeniniais pinigais rėmė Lietuvos istorijai vertingų leidinių rengimą spaudai ir jų leidybą. Tada dar naiviai įsivaizdavau, kokio dydžio bus mano pensija, kad galėsiu sau leisti savanoriauti, tad ketinau išėjus į pensiją pasisiūlyti jam šiame reikale į pagalbą. Deja, pensija buvo ne tokia, tad teko ir toliau dirbti.
Per rinkimus prisiminiau tų laikų G.N. veiklą ir balsavau už jį tikėdamasi, jog bent Valstybinės kalbos įstatymas bus saugus… 🙁
Vakar gal matėte spaudoje kaip piktai sureagavo Šimonytė, Čmilytė, Armonaitė, kultūros ministras Kairys į Lietuvių kalbos inspekcijos viršininko A.Valotkos priminimą, kad po metų baigsis 24 mėnėsių atidėjimas dirbantiems ukrainiečių pabėgėliams mokėti lietuvių kalbą? Visų šių valdovų reakcijos buvo vieningai irzlios ir piktos, atrodo, valstybinė lietuvių kalba jiems kelia nuoširdų įniršį. Analogiškas įniršis juntamas, kai Rusijos propagandistai ar politikai kalba apie Ukrainoje privalomą ukrainiečių valstybinę kalbą. Taigi, nors Nausėda neparodė stuburo, kai jo reikėjo, bet Nausėda bent jau nerodo įniršio ir iniciatyvos kovoti prieš lietuvių kalbą. Todėl vis dar nesinori kartu su minėtais denacifikatoriais spardyti Nausėdą dėl mažiau reikšmingų dalykų.
Ir radijas visur pateikia šią žinią beveik taip: ilgai būdoje tūnojusi inspekcija nutrūko nuo grandinės ir dabar puola pabėgėlius. Varykit ją atgal į būdą! Vienoje iš laidų tai ypač pagiežingai skambėjo. Kai kalbama tokiu tonu, kyla įtarimas, jog priekaištais dėl nejautrumo tik dangstomasi.
O juk ne visai taip? Juk dėmesys atkreiptas į tai, kiek kad ir tas pats verslas padeda savo darbuotojams pramokti valstybinės kalbos (juk visą laiką reikalavo netrukdyti įsivežti darbo imigrantų). Ypač tas verslas, kur susijęs su nuolatiniu bendravimu su klientais. Gal ir jis galėtų bendromis pastangomis sukurti savo LK mokyklėles? Tai ne tik šiandienos aplinkybėmis, tai ir ateityje jam pravers!
Jei per 1 dieną būtų išmokta po 1 lietuvišką žodį, kiek jų būtų išmokta per 1 metus? Tai kur pagarba, dėkingumas valstybei, kuri priglaudė? Ne apie visus, aišku, kalbu, bet problema yra. Lietuvos rusifikacija, penktos kolonos stiprinimas, žmonių kiršinimas ypatingai naudingas rusijai. Todėl klausimas: kam dirba kai kurie politikuojantys, kas juos finansuoja, ar jie pažeidžiami?
man išgirsti, kad jis būtų gynęs lietuvių kalbą. O jo nuostatą dėl dvigubos pilietybės prisimenu gerai. Kiek prisimenu, kai nelegalai pradėjo plūsti šimtais, tyla buvo ilgokai. Su dviguba pilietybe bus atneštas koks gėris, kokią partiją sustiprins ta dviguba triguba pilietybė? O su užsienio politika kaip?
Matau, kad tamstelė nė per nago juodimą negalite prilygti Medalinskui. Esat pilnas pagiežos ir neapykantos, kad žlugo sssr sistema. Kenčiate iki šiol. Daktarai nebepadės.
Neturėjau “garbės” priklausyti kompartijai, priešingai, dar teko gauti nuo jos funkcionierių “grūšių” per galvą. Tačiau esu linkęs tuos buvusius partiečius vertinti pagal jų darbus. Prisiminkime kelių metų senumo įvykius, kai stebėjome baltarusių masinį pasipriešinimą valdančiai klikai. Visi (ir jie, ir mes) laukėme, kada prie protestuotojų prisidės kas nors iš valdančiųjų “elito”, milicijos saugumo… Skaičiavome tuos negausius drąsuolius … Deja, tikros paramos nebuvo sulaukta, rezultatai liūdnoki. O štai patirtis Baltijos šalyse (visose trijose) paliudijo svarbią tiesą – bendraminčių (rėmėjų) reikia ieškoti visuose visuomenės sluoksniuose.
pas mus kgb, milicijos represijos buvo? Kiek kpSS nusipelnusių poetų, rašytojų, teisininkų, ekonomistų sąjūdiečių tada nuteisė, pasodino, išvežė į Igarką gyvuliniais vagonais? Kurį? Todėl taip vadinamas to meto elitas drąsus gal ir buvo? Buvo leista iš viršaus ar nebuvo?
To meto Kremliuje tarpusavyje aršiai kovojo „jastrebai” (senieji stalinistai) ir „golubiai” (užsieniuose pasiganęs, Vakarų reklamas ir prašmatnias vitrinas matęs „liberalusis partinio „elito” jaunimas). Jaunimas rengė perversmą prieš senius ir ruošėsi jam – grobė tai, kas ypatingai vertinga (pvz. iškasenas – brangakmenius, brangiuosius metalus, dolerius) ir diplomatiniu paštu slapčia vežė bei skraidino į Vakarus. Jie tam pasitelkė ir sov. respublikų komjaunimo vadus bei KP CK „pažangius” bei „mokančius gyventi” ir „suktis”.
Visa tai truko gal net ~10 m. Rusijos spaudoje pasirodė nemažai kritinių straipsnių, humoristai nuo scenos šaipėsi iš sov. biurokratijos (Rajkinas, „Armianskoje radijo”, Odesos anekdotai, ir kt.). Be to, bolševikams valdant buvo galima tam tikromis temomis peikti carą (tuo ir mūsų mokytojai per pamokas naudojosi – dangstėsi caro kritika). Taigi, beliko sugebėti pasinaudoti savotiškos sumaišties sov. imperijoje proga. Tada ir mūsų kūrėjai ėmė drąsiau „kaišioti snapus” tai vienas, tai kitas – žiūrėti, ar pavyks. Bet tai buvo visgi rizikinga. Kremliaus senimas pasirūpindavo autoavarijomis (BY CK sekretorius) ir įv. kt. mirties priežastimis. Pvz., kažkuris š Varšuvos bloko šalių partijos vadų, iškviestas pasiaiškinti į Kremlių. grįždamas iš Maskvos, kur neparodė pakankamo paklusnumo, „netikėtai mirė” skrydžio namo metu.
Taigi tie, kas sėkmingai rizikavo, buvo tiesiog buvo gimę po laiminga žvaigžde. Ir mūsų TV tada vis labiau darėsi MŪSŲ TV. Liepta demaskuoti Terlecką – J. Baužytė sukūrė dok. filmą apie A.T. Bet sugebėjo jį taip susukti, kad filmas buvo, zadanija, atseit, įvykdyta, bet juo nieko nebuvo pasakyta.
Tiesa ir tai, kad susidariusia padėtimi naudojosi, rizikavo ne tik tyrų jausmų vedami asmenys. Kitiems Kremliaus vidaus kova buvo proga užgrobti kad ir jų jų valdytas gamyklas, didžiules prekių bazes, tiekimo sandėlius ar ktk. Komunistų „elito” padėtis tam buvo itin tam palanki – juk visas valstybės ūkis buvo jų rankose, ir visa informacija, visos inventorinės knygos (kur, ko, kiek yra, kas ten vadovauja, visi ryšiai (tiek su SSSR pramonės vadais).
Žinai seni, kai žmogus pradeda pirštu badyti į užsienio interventų finansuotą penktosios kolonos riaušes Baltarusijoje šiandien rodau tau pirštu į Prancūzijos “demokratiją” kur policija protestuotojus kojomis per galvas trypia. Prancūzijos protestų masiškumas nepalyginamai didesnis už Baltarusijos, Prancūzijos protestai neišprovokuoti iš išorės, prancūzai reikalauja pagrįsto ir teisingo dalyko – atšaukti pensijų reformą.
Dabar tie, kas nebuvo LKP nariai ar gimė vėliau, džiūgauja, kad jų nepalietė sovietija ir deda ant anų, kad tie galvojo, kaip geriau gyventi, išmaitinti šeimas, užsitikrinti rytdieną. Idėjinių komunistų arba iš idėjos stojančių į SSKP buvo tik vienas kitas… Tad nereikia kaltės krauti ant Prezidento, kuris ten prabuvo kaip statistinis vienetas ir tik iki LKP išvirtimo į LDDP. “Neteisk ir nebūsi teisiamas” (Šv. Raštas).
ir tai yra labai blogai. Neblogai gyvenau, būdamas nepartiniu. Žinau tuos laikus labai gerai, nes gimiau labai seniai. Tas nutylėjjimas yra apgavystė, mano nuomone. Nereikia teisinti ir dar garbinti. O kaip su skrydžiu į Seulą buvo? Nežinau jokio šv. rašto. Visi raštai yra tik raštai.
Negerai kai žmonės nesugeba teisingų išvadų padaryti. Ne TSKP buvo blogis. Blogis buvo į partiją sulindusi miesčionija kaip Nausėda, Linkevičius, Lansbergis, Oželytė ir eilė kitų, kurie norėjo iš socializmo padaryti gyvulių ūkį ir būti to ūkio kiaulėmis, kurios naudojasi išskirtinėmis privilegijomis. Rašai išmaitinti šeimas. Nebuvo bedarbystės TSRS. Apie kokią išmaitinimo problemą rašai jeigu nebuvo maisto trūkumo. Nebuvo tokios problemos, čia dabar reikalingas maisto bankas, caritas ir t. t. O tai kad teisini Nausėdos melą ir menkini jo nusikaltimo sunkumą, parodo paties abejotiną moralę ir vertybes, t.y. 1988 pats būtum stojęs į TSKP ne dėl idėjos, o dėl ilgesnio rublio savo kišenėje. Tau pasisekė, turi savęs vertą prezidentą.
Kas dėl Nausėdos, tai manau čia svarbus faktas yra tai, kad jo kaip LKP nario nesimatė tarp tų komunistų, kurie 1989 m. pabaigoje atsiskyrė nuo TSKP ir pasivadino LDDP. Taip pat nėra patvirtinimų, kad jis būtų padėjęs TSKP nario bilietą 1989 m atsiskiriant LKP nuo Maskvos, Tokiu atveju išeitų, kad formaliai gal jis pasiliko galimybę, jeigu kas, tai galėtų skaitytis TSKP komunistu arba net LKP ant TSKP platformos nariu.
Kam patinka ar nepatinka, bet Iš tikrųjų Sąjūdis buvo tautos vieningas sujudimas siekiant laisvės ir valstybinės nepriklausomybės.
Gal Sąjūdžio susikūrimo 35-ųjų metinių proga rastųsi lėšų išleisti nors pirmąjį “Sąjūdžio žinių” numerį ir organizuoti jo išdalijimą žmonėms, taip gaivinant atmintį, kas iš tikrųjų vyko tuo metu.
Nemanau, kad tie 17 Sąjūdžio komunistų būtų 1988 m. paprašę juos priimti į TSRS KP gretas. Jiems išeiti iš komforto zonos buvo gal šiek tiek dar sunkiau nei kitiems Sąjūdžio kūrėjams. Todėl tuo metu būsimo prezidento poelgis tikrai dabar nepuošia jo. Tačiau ir žurnalisto dabar paviešintas “tyrimas” kelia daug klaustukų.
iš šios dienos lryto, perskaitykite neskubėdami: „Pats prezidentas sako manęs, kad anketoje svarbu nurodyti, kokiai partijai priklausė nuo nepriklausomybės pradžios. Seimo pirmininkės teigimu, valstybės vadovui svarbu nurodyti visą politinę veiklą.“
labai ačiū autoriui už pasidalinimą. žmogus dalyvavęs gimstant gali daug papasakoti. ir su autoriaus mintimis galima tik sutikti, kaip pats sako ‘tai tik faktai’. žiūrint be prisirišimų ir bereikalingų jausmų, belieka pripažinti kad tikrai buvo visokių komunistų (kaip ir bet kurioje visuomenės grupėje)… apie ką straipsnyje užuominos daromos ir kas paskatino autorių jį parašyti nesunku suprasti. ir gaunasi liūdnas vaizdelis… vėl eilinės neminėsim kieno intrigos
Formalūs skirtumai ( takoskyros ) yra tik tarp Krikščioniškųjų globalistų, Komunistimių globalistų ir Kapitalistinių globalistų. Esmėje jie vienodi. Siekia to paties tikslo, tik kitokiais būdais. Mūsų laikas ypatingas tuo, kad jie visi susiliejo.
Medalinsku kaip Nausėda nepasitikėčiau niekada, kas kryžiumi stojo už R.Paksą per jo apkaltą, palaikė ryšius su kremliaus Borysovu ar ne uolusis Melaginskas? Nausėda prezidentu nebūtų jei nenuslėpęs būtų ‘tėvynės išdavystės’ laisvės priešaušryje.
Ji manęs neapgavo, nes žinojau, kas ji, nors ir ne viską. Nebalsavau už ją. Jis mane apgavo, nes nuslėpė. Už nieką per rinkimus nebūčiau balsavęs, jei būčiau žinojęs, kad jis buvo (?) kpSS. Ir dar dabar šneka, kad tai neturėjo poveikio rinkimų rezultatams. Dėl ko nuslėpė, gal pamiršo, kad buvo narys? Dėl rinkimų rezultatų nuslėpė. Aišku, kad nuslėpimas turėjo poveikį. Visi, visi, kas tik netingi, mausto, pučia burbulus, nes laiko tautą gyvulių banda. Gal tokie ir esame? Bet ne mus jie visi menkina, ne, o tik save.
ir vėl, net ir per Velykas. Gėda!!!
Balsavau už Nausėdą ir iki šiol manau kad pasirinkau teisingai, nors priekabių galima visada rasti, jeigu ieškosi krislo akyje, tai būtinai rasi, o tie kas dabar puola jį parodo savo tikrus veidus, kaip sako Biblija, ‘saugokitės šunų”
TSKP Lietuvos skyrius persivadino į LDDP, vėliau prijungęs prie savęs socdemus dar kartą keitė pavadinimą.
Dabar jie LSDP.
TSKP Lietuvos skyrius nesunaikintas. Revoliucija neįvyko, okupacijos metais valdžiusi politinė jėga nebuvo nustumta nuo valdžios. TSKPistai kaip valdė iki 1990 taip ir liko valdyti – niekas nesirūpino ir nesiekė, kad komunistams būtų uždrausta valdyti. 1988 m. bemastant apie Sąjūdžio Seimo Tarybos sudėtį man galvoje vis sukosi mintis: juk joje kas antras – TSKP narys – ar gali tokie padaryti revoliuciją?! Deja, mano baimės išsipildė: Sąjūdis revoliucijos nepadarė. Ir tauta tebesimaudo šūde, teisingumo ir materialinės gerovės NĖRA: emigracija, savižudybės, nedarbas, net dirbantys žmonės gyvena žemiau skurdo ribos. Kodėl? Nes REVOLIUCIJA NEBUVO PADARYTA, kolaborantai nebuvo nukenksminti.
Kas valdė šalį po Nepriklausomybės paskelbimo?
Net praėjus nemažai metų po 1990 – valdžioje daug prezidentų, premjerų – TSKP narių: Brazauskas, Alg.Butkevičius, R.Paksas, G.Kirkilas, Grybauskaitė, L.M.Stankevičius, A.Šleževičius, K.Prunskienė, G.Nausėda.
Ministrai TSKP nariai:
J.Bernatonis, R.Šadžius, R.Šalaševičiūtė, A.Vinkus, Č.V.Stankevičius, Rimantas Sinkevičius, P.Kūris, V.Knašys, M.Misiukonis, B.Bradauskas, J.Prapiestis, Artūras Paulauskas, P.Gylys, A.Matulevičius, V.Domarkas, V.Einoris, V.Žiemelis, Algirdas Monkevičius, Sigitas Kaktys, Baguška, Brėdikis, A.Valionis, P.Papovas, Balčytis, R.Karazija, E.Gustas, Linas Linkevičius, Aleksandras Vasiliauskas ir daugybė kitų. Išvardinau tik dalį.
Generalinei Prokuratūrai vadovavo TSKPistas Artūras Paulauskas.
Konstituciniam Teismui – TSKPistas Egidijus Kūris.
VRK 20 metų vadovavo TSKPistas Z.Vaigauskas.
Ar šie kolaborantai galėjo sukurti teisingą Lietuvą?!
KGB struktūrų steigėjas buvo TSKP, struktūros – tik tarnas, Ožys Muzikantas – vienas iš tų tarnų… kgbistus pavardėm vardint sunku – įrodymų nėra, užslaptino SEIMAS. Man svarbesni atrodo šeimininkai, o ne tarnai.
Mano panieka visiems priešo (okupanto) partijos aktyvistams. Kodėl TSKPistai yra blogis? Todėl, kad tai bailiai kolaborantai, sunkiais tėvynei okupacijos metais tarnavę PRIEŠUI. Bailys nėra kūrėjas. Kolaborantiškos prigimties žmogus visada ieško kam laižyti batus, o ne Tėvyne rūpinasi.
Valdas VIŽINIS: Kokio smūgio labiausiai bijo konservatoriai
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/valdas-vizinis-kokio-smugio-labiausiai-bijo-konservatoriai/
Naujoji partijos narė juos apsaugos, ir nieks nebevadins jos pasibaigusio galiojimo pagedusiais konservais … 🙂
Vienas iš 2K jau kviečiamas į TV ir R pokalbius –
I. Šimonytė: G. Kirkilas galėtų moderuoti partijų susitarimą dėl užsienio politikos
– vz.lt/verslo-aplinka/2023/04/18/i-simonyte-g-kirkilas-galetu-moderuoti-partiju-susitarima-del-uzsienio-politikos#ixzz7zLlHCQq0
…………………
• Aiškus veiksmų planas – vienintelis būdas išvengti klaidų patyrus asmens duomenų pažeidimą ar kibernetinę ataką
– vz.lt/kibersaugus-verslas/2023/04/18/aiskus-veiksmu-planas–vienintelis-budas-isvengti-klaidu-patyrus-asmens-duomenu-pazeidima-ar-kibernetine-ataka#ixzz7zLhnUsQK
• Skaitmeninis auksas: bitkoinas nebe ruletė, o saugi užuovėja
– vz.lt/rinkos/2023/04/18/skaitmeninis-auksas-bitkoinas-nebe-rulete-o-saugi-uzuoveja#ixzz7zLhJoFUm