Mes kiekviename žingsnyje pabrėžiame, kad esame krepšinio tauta. Rodo mūsų televizijos vietines ir tarptautines krepšinio batalijas žydruosiuose ekranuose, o mes prilipę prie jų, stebime, sergame, žiūrime ir klausome, ką mums porina mūsų šaunieji komentatoriai.
Jų besiklausant, susidaro įspūdis, kad žaidėjai aikštelėje pikenrolina, rokenrolina, slipina, svilina, zulina ir dar kažką veikia, gal net ir nelegalaus, vietoje to, kad žaistų krepšinį.
Komentavimas perkrautas visokiomis techninėmis detalėmis su krepšinio žargonu, kurios daugumai žiūrovų yra visiškai neįdomios.
Krepšinis, kaip ir kitas sportas, yra pirmiausia jausmai ir sirgaliams nelabai svarbu, kad žaidėjas pastatė kažkur koją, pakėlė rankas ar nuleido blakstienas.
O jei taip žaidėjai atliktų trenerių paruoštus derinius, mestų į krepšį ne baudas, metimus, taškus, o kamuolį, tada taškai vietoje makalavimosi krepšyje būtų tvarkingai įrašyti į rungtynių protokolą ir švieslentę, o žaidimas galėtų tęstis toliau.
Jei aplink baudos aikštelę neskraidytų visokie metimai, niekas nemėtytų šūvių, tai, žiūrėk, ir rezultatai būtų geresni.
O kur dar šansai vietoje galimybių, kažkokios opcijos vietoje pasirinkimų, visų „perliukų“ ir neišvardinsi.
O jei rimtai, tai toks kalbos darkymas televizijos eteryje yra nesuvokiamas. Dar galima suprasti ir kažkiek pateisinti krepšinio specialistus, kuriuos komentatorius pasikviečia į pagalbą, bet kai pats komentatorius nemoka gimtosios kalbos ar ją ignoruoja, yra nepateisinama.
Mūsų kalba yra sena, graži ir turtinga, joje yra pakankamai žodžių išreikšti ar apibūdinti bet ką, tik reikia noro ir truputį pastangų.
Dar reikia prisiminti, kad kalba yra valstybės pagrindas ir nereikia mums nei slavizmų, nei anglizmų.
***
Taip pat skaitykite:
