Fotometraštininko Leonardo Surgailos sovietinio laikotarpio Karaliaučiaus krašto vaizdų paroda yra pavadinta „Niekieno žemė“. Jo nuotraukos rodo kuo virsta žydinti žemė, kai į ją ateina istorinį paveldą naikinantis Rusų pasaulis.
Tik ar tikrai, kai po sovietinio Mažosios Lietuvos gyventojų 1944-1948 m. genocido pagrindinėje Mažosios Lietuvos dalyje – Karaliaučiaus krašte neliko tikrųjų jos šeimininkų, ši žemė tapo niekieno?
Sprendžiant vienos ar kitos teritorijos statuso klausimą, tarptautinėje praktikoje paprastai (bet ne visada), stengiamasi atsiklausti vietos gyventojų nuomonės.
Karaliaučiaus krašte lietuvių, vadintų lietuvininkais, čia neliko, bet mes žinome, kad jie savo žemės neatsisakė. Prisiminkime dar nesenus Mažosios Lietuvos teritorijų paėmimus iš ją daugiau kaip 600 metų valdžiusių vokiečių valstybių.
Po I pasaulinio karo pagal Versalio taikos sutartį, nuo Vokietijos imperijos kaip „visada buvęs lietuviškas“ buvo atskirtas Klaipėdos kraštas, Mažosios Lietuvos šiaurinė dalis. O ką tuomet sakė lietuvininkai. Jie testamentiniu 1918 metų Tilžės Aktu ir kitais raštais reikalavo visą Mažąją Lietuvą „priglausti“, t.y. įjungti ją į atsikūrusią Lietuvos valstybę.
Nors Antantės ambasadorių konferencija ir neprieštaravo, kad Mažoji Lietuva tai lietuvių žemė, tačiau Klaipėdos kraštą 1920 m. vasarį perdavė administruoti ne Lietuvos valstybei, o Prancūzijai.
Šioji tuomet laikėsi nuostatos, kad Lietuva yra ta pati Lenkija, ir vertė ją susijungti su Lenkiją į vieną valstybę (kurioje Lietuva galėtų turėti tik kultūrinę autonomiją).
Klaipėdos kraštas turėjo virsti Lenkijos valdomu Freištatu (Laisvaja Memelio valstybe).
Lietuviams, netekus Vilniaus krašto, tam, kad neįsileidus Lenkijos ir į Klaipėdos kraštą, teko surengti jo išlaisvinimo operaciją – 1923 metų sukilimą. Tai buvo sąmoningiausių Mažosios Lietuvos ir Didžiosios Lietuvos lietuvių bendros kovos rezultatas, leidęs nors dalinai įvykdyti Tilžės Akto siekį – įjungti Mažąją Lietuvą į Lietuvos valstybės sudėtį.
Lietuva tapo jūrine valstybe ir stipresnė priešpriešoje su to meto agresyviąja Lenkija. Beje, dabar šis istorinis įvykis dažnokai pavadinamas netiksliu „Klaipėdos krašto prijungimo“ terminu, o reikėtų vadinti „prisijungimu“, nes Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto (kuriam vadovavo Martynas Jankus) 1923 metų sausio 19 d. sukviesto Klaipėdos krašto Seimo Deklaracijoje lietuvininkai pasakė aiškiai: „Vienbalsiai nutarėme prisijungti prie Lietuvos respublikos“.
Vokiečių užkariautų teritorijų eliminavimo istorija pasikartojo po beveik 30-ties metų. II pasaulinio karo nugalėtojos Didžioji Britanija, Sovietų Sąjunga ir JAV, susitarė atimti Vokietijos turėtus Rytprūsius.
Britų premjero Vinstono Čerčilio iniciatyva jo proteguotai Lenkijai Potsdamo susitarimu kaip kompensacija (!) už po I pasaulinio karo užgrobtas, o dabar Sovietų Sąjungos pasiimtas Vilniaus ir Lvovo teritorijas buvo padovanota 2/3 Rytprūsių (buvusios prūsų žemės).
Sovietų Sąjungos administravimui atiteko 1/3 – Karaliaučiaus kraštas (pagrindinė Mažosios Lietuvos dalis). Lenkijai Rytprūsiai buvo atiduoti besąlygiškai, o Sovietų Sąjungai Karaliaučiaus kraštas iki „galutinio teritorinių klausimų sprendimo taikos sutartimi … per būsimą taikos konferenciją“.
Ar tuomet kaip nors buvo įsiklausyta į lietuvininkų nuomonę? Ir vėl ne! Nors Vokietijoje atsikūrusi Mažosios Lietuvos taryba Fuldos Aktais ir reikalavo Karaliaučiaus kraštą prijungti prie Lietuvos, tuomet sovietinės.
Jos „šeimininkas“ Antanas Sniečkus atsisakė šio krašto ir jis 1946 metais buvo pavestas Rusijos federacijai.
Toji tęsė Raudonosios armijos pradėtą Karaliaučiaus krašto gyventojų genocido praktiką kol vietos gyventojų nebeliko visai.
Dabar čia turime beveik per milijoną kolonistų ir labiausiai militarizuotą teritoriją Europoje. Karinio turinio nuotraukų L.Surgailos parodoje nepastebėjau, tačiau apie krašto militarizavimą pakalbėti dera.
1995 metais JAV Kongreso narys Karlas Kristoferis Koksas pateikė Kongresui rezoliucijos „HCR-51“ projektą dėl visiško Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo.
Juo reikalauta, kad Kaliningrado/Karaliaučiaus regionas būtų paverstas demilitarizuota zona ir Rusijos Federacija iš šio regiono išvestų visas savo karines pajėgas nes: „Kaliningrado karinis forpostas kelia grėsmę taikai ir saugumui Baltijos regione ir Europoje, ypač Lietuvai“.
Deja griežto turinio rezoliucija nebuvo priimta. Nesulaukėme ir jokios suinteresuotos oficialios reakcijos iš Lietuvos pusės (tuomet prezidentu buvo Mykolas Brazauskas).
Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo klausimą ne kartą kėlė visuomeninė Mažosios Lietuvos reikalų taryba. Antai, 2000 m. rugpjūčio mėnesį ši Taryba nusiuntė prezidentui Valdui Adamkui, Seimo pirmininkui Vytautui Landsbergiui ir Vyriausybės vadovui Andriui Kubiliui Kreipimąsi dėl Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo klausimo iškėlimo Europos organizacijose.
Jį, be pačios Tarybos narių, pasirašė 29 įvairioms partijoms priklausantys LR Seimo nariai, 85 Lietuvos mokslo ir kultūros veikėjai. Deja, ir prezidentas V. Adamkus ir kiti Lietuvos vadovai šį Kreipimąsi ignoravo.
Potsdamo susitarimo signatarai amerikiečiai ir britai, iš pradžių ketinę sukviesti taikos konferenciją, kuri nuspręstų dėl tolimesnio Karaliaučiaus kraštą valdymo, apie tai greitai nustojo kalbėti.
Matyt, vadovautasi ydinga nuostata „nereikia erzinti rusų“. Tokios pozicijos iki šiol laikėsi ir Lietuvos vadovai.
Prie ko privedė toks vakarų nuolaidžiavimas iš prigimties imperialistinei Rusijai rodo dabartinis jos karas Ukrainoje.
Lyg nujausdamas galimų agresyvių įvykių eigą iš Rusijos pusės, kandidatas į Lietuvos Respublikos prezidento postą diplomatas Stasys Lozoraitis prieš mirtį 1994 m pasakė: ,,Saugokite Lietuvą iš Kaliningrado pusės”.
Turime istorinį kuriozą: kraštas kuris mums davė lietuvišką raštą, gelbėjo Lietuvą nuo visiško surusinimo ir sulenkinimo virto rusynu.
Pakalbėkime ir apie Karaliaučiaus krašto vietovardžius. Gražu, kad fotografijų autorius savo darbus pateikia su autentiškais vietovardžiais. Paprastai senieji vietovardžiai yra iš kartos į kartą perduodamas dvasinis paveldas ir mažai keičiasi net kintant tautinei gyventojų sudėčiai.
Deja, užkariautojai dažnai griebiasi falsifikacijų tam, kad vietovardžiai nerodytų jų esant ateiviais. Pirmieji to ėmėsi naciai – gauleiterio E. Kocho pastangomis į vokiškus buvo pakeisti per 60% Karaliaučiaus krašto senųjų lietuviškų vietovardžių.
Na o į Karaliaučiaus kraštą atėję bolševikai, naikino ne tik vietovardžius, bet ir vandenvardžius. Iki sovietinės Karaliaučiaus krašto kolonizacijos ši žemė neturėjo nė vieno slaviško toponimo, o dabar jame nebeliko nė vieno lietuviško ar prūsiško.
Nesėkmingai baigėsi Gorbačiovo „Perestroikos“ metais Lietuvos rašytojų ir kultūrininkų pastangos atstatyti nors K. Donelaičio gyventai vietovei, pervadintai Čistųjų Prūdų vardu, Tolminkiemio vardą.
O iš dabartinės Lietuvos valdžios pusės dar niekas autentiškųjų Karaliaučiaus krašto toponimų atstatymo klausimo nekėlė…
Istoriniai vietovardžiai egzistuoja nepriklausomai nuo to ar juos kas nors pripažįsta ar ne. Labai svarbu, kad jie būtų vartojami, kad Mažoji Lietuva nebūtų trinama iš mūsų tautos atminties, kad apie ją žinotų pasaulis.
Tuo rūpintis turėtų ne tik Lietuvos istorikai, bet ir Lietuvos politikai.
Šiemet minime sėkmingos Klaipėdos krašto sukilimo ir Klaipėdos krašto įsijungimo į Lietuvos valstybę 100-metį!
Ta istorinė patirtis diktuoja mums, kad nesidairydami į didžiąsias valstybes ir į istorijos primestus kaimynus, nelaukdami iš jų kokių nors malonių, savo problemas spręskime patys!
Išmokime Versalio, Potsdamo ir Klaipėdos krašto sukilimo pamoką!
Autorius yra Mažosios Lietuvos tyrėjas, žurnalistas, inžinierius, esperantininkas, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas
Kadangi užgrobtų žemių okupantas niekada negrąžins ir nors bus prirašyta kalnai popierių . Su prašymais, reikalavimais, aktais, faktais ir dar … tai ginčas turėtų būti išspręstas karo lauke. O MES KARO nenorim!!!.
Yra viltis. Kad ir miglotai tolima . Bet. Reikia ruoštis kolonijinės imperijos griūčiai ir atstatyti istorinį teisingumą.
Pagal kunigaikštį Vytautą . Pataisykit jei ne taip. Jis ordino magistrui pasakė, paklausė; mano tėvonija baigiasi Priegliaus upe, o tavo kur ?
Vytauto Didžiojo žodžiai: „Prūsų kraštas – taip pat mano tėvų ir protėvių žemė, ir aš jos reikalausiu iki pat Uosos, nes čia yra mano tėvų palikimas! O kur gi yra Ordino tėvų palikimas?“
Uosa yra upė tekanti tarp Pamedės ir Kulmo žemių ir įtekanti į Vyslą prie Graudenco (Grudziondzo) miesto. Priegliaus Vytautas Didysis neminėjo, Prieglius – ne mūsų protėvių žemių riba, o viena iš vidinių upių.
Rusija nėra kolonijinė imperija. Blogai gaudasi, o kalbi labai skambiai.
Ir tada sąjungininkai karo nenorėjo. Negi su sąjungininku pyksiesi? Tai apdovanojo didįjį karvedį Karaliaučiaus kraštu, tartum kokiu medaliu. Negi suksi čia sau galvą dėl „nykstančios tautos mikroskopinio žemės lopinėlio”?.. Negi savų rūpesčių nėra? O rezultatas priešingas – užkišę Kremliui gerklę, karo nebaigė, o tik atidėjo. (Kol vėl Kremliaus alkis pabus, ir kitos tautos žemės užsimanys, ar gal sumanys visą Lietuvą Kaliningradska oblastimi paskelbti.) T.y., savo proanūkiams paliko šį klausimą spręsti. O tada gal būtų pakakę tik liepti jam rinktis: gerai, „trofėjus” tavo. Bet už tai mes tavęs, tavo imperijos nei doleriais, nei maistu, nei apranga, nei technika nešelpsime. Kapstykitės patys, kaip išmanote – juk ne mes tau liepėme gešeftą su Adolfu susukti. .
Negaliu žiūrėti į vietovardžius žemėlapyje. Vietovardžiai aisčių, o šeimininkauja…
Tarpukariu dėdė su bendraklasiais lankėsi Karaliaučiaus krašte. Kadangi augo kruopštus, darbštus, tvarkingas ir kraštovaizdžio grožį vertinantis, susižavėjęs pasakojo, kaip gražiai, protingai sutvarkytas buvo tas kraštas. Gal pokariniam SSSR įpusėjus vėl apsilankė tose pačiose vietovėse, ir grįžo pasibaisėjęs – kaip galima taip suniokoti tą grožį ir netgi tą naudą, kuria galėjo naudotis, o ne naikinti.
„kuo virsta žydinti žemė, kai į ją ateina istorinį paveldą naikinantis Rusų pasaulis”
Pasaulis tobulėja, Rusija – taip pat. Pavaizdumo priemone pasirinkusi Ukrainą, šiandien Rusija įtikinamiau parodo, kuo Kremliaus valia virsta žydinti žemė… Ar dar ilgai galios Kremliaus rulezzzz ? Gal laikas jam pailsėti?
.
Ar su vietovardžiais yra kitaip į pietus nuo taip vadinamos Karaliaučiaus srities? Kętrzyn, Braniewo?
Mane labiausiai jaudina vietovė su pavadinimu: BARTAI.
Barta – Bartenstein – Barsztyn- Bartoszyce ?
“deja” . manau , kad tai nusivylimas? O aš būčiau atsargesnis. Nieks nežino , kiek tas nusivylimas tęsis. Baigsis III pasaulinis karas. Sutikite visi, kad taip. Vėl už stalo susės nugalėtojai su su paišiukais rankose. Gal ant gaublio, gal ant Europos žemėlapio , pradės paišyti sienas . Ir jeigu mus ,valdantys garukai, nesugebės įsisprausti tarp naujų sienų paišytojų, tada pasakysim – “deja”. Lauksime IV karo.
O kaip aš tamstai jo pavydžiu!
🙂
Gal Maskva imtis karo veiksmų iš Karaliaučiaus žemės ir privengia, kad JAV su JK neiškeltų klausimo dėl jo valdymo teisių peržiūrėjimo.
Tiksliau reikėtų vadinti susijungimu.
Į pietus nuo žalios ir raudonos punktyrinių linijų ( nuo Mauro ir Dargainio ežerų) , žyminčių lietuvių ( lietuvininkų) gyventą plotą randame Perkūnavą ( Perkunowo) Perkūno ragą (Rog Perkunowski),Geibutus, Kroklankius ( Kruklanki),Gailuvą ( Gajlowka) Vydminus, Ragainius ( Rogojny), į pietus nuo Kentšyno ( Raistpilio, Rastenburgo) randame Šykštinius ( Szyksztiny), Veidykius ( Wejdyki), į pietus nuo Dobre Miasto( Guttstadt) – Kabikiemį ( Kabikiejmy Dolne), Varkalius ( Warkalki) ir daugybę kitų lietuviškos ar prūsiškos kilmės pavadinimų, kurie dar nepakeisti lenkiškais. Kas čia gyveno žemėlapio sudarytojų manymu – lietuviai ( lietuvininkai) ar prūsai?
Oi, kokie buvo gražūs baltiški pavadinimai!
O ir pats Guttstadt, manoma, kad yra nuo prūsiško žodžio gudē – krūmynas, krūmai, arba baltų *guda- „sulinkęs, išsilankstęs“. Netoli Varnių yra upelis Gudupis, o Guttstadt Lietuvoje būtų Gudmiestis.
Arba, nuo vokiško Gutt ,,dvaras”.
Dzūkai, regis, apvalios formos krūvą (krūmą) vadina kapčiumi, šieno krūvą – kupeta. Tokiu atveju Kapčiamiestis gali reikšti tą patį, ką – Gudmiestis.
O kai kurie mūsų “kalbininkai” aiškino, kad už sienos su Baltarusia esančio Gudagojo ( Gudagaj) pavadinimas neva kilo nuo žodžio gudas (baltarusis). Galbūt tai jotvingiškos kilmės ( kaip ir Leipalingis) pavadinimas, reiškiantis krūmokšniais ( guda) apaugusią vietą. Jotvingių kalba priskiriama Vakarų baltų kalboms, kaip ir prūsų, bet joje daugiau žodžių, bendrų su lietuvių kalba. Varnių upelio Guda vardas galėjo kilti iš kuršiško žodžio, panašaus į prūsišką gude. Kuršių kalba taip pat priskiriama Vakarų baltų kalboms. Kita vertus, gal žodis gude yra giminingas lietuviškam žodžiui guotas?
Šaknies gud- žodžio senoviškumas akivaizdus, taigi ir jos lietuviškumas bei giminystė su lietuvių žodžiais guotas, kuodas, netgi sodas, sodžius neabejotinas. Matyt, ir Ptolomėjo minimos genties pavadinimas “sudinai” giminiuotinas su žodžio šaknimi gud-. Kaimai, kurių namai buvo išsidėstę guoto, kuodo, kupetos pavidalo būriu ( o tai buvo etniškumo požymis), pagal tai galėjo būti imti vadinti Gudomis, Gudojais, Gudkaimiais, o iš jų kilę žmonės vadinti iš gud- pagal tarmes pasidarytų žodžių pavardėmis.
O kur yra toks kaimas – Gudkaimis ?
vle.lt/straipsnis/gudkaimis/
Straipsnis Lietuvių enciklopedijoj klaidingas. Tas ,,kaimas” iki sovietų buvo dvaras ir vadinosi jis Gutkaimis. Valdė jį vokietis grafas Baldamas. Prieškariniuose žemėlapiuose greta yra ir daugiau panašių vietovardžių. Vardą ,,sugudino” tik XX a. gale.
Vargu, ar yra koks pagrindas laikyti esant sovietų atliktą pavadinimo Gudkaimis “sugudinimą” iš Gutkaimis. Kiek žinoma, ten gyvenę suvalkiečiai nuo seno bei ir po pat karo tą dvarą (kaimą) vadino Gudkaimiu.
Klausėte, kur yra toks kaimas- Gutkaimis, neklausėte nei apie jo istoriją, nei apie pavadinimo kilmę. Visuotinės lietuvių enciklopedijos straipsnyje nurodoma, kur yra tas kaimas, neminima nei kaimo istorija , nei pavadinimo kilmė- kur tamsta radote klaidas?
Mikabailiui, skaitytojui vietiniai žmonės jį visada ir vadino Gutkaimiu.
Istorikas Kasparavičius apie Rytprūsius kalbėjo taip. Esą Stalinas norėjo, kad JAV ir D.Britanija pripažintų Estiją ir Latviją Sovietų teritoriją, tokiu atveju Rytprūsiai (dabartinė Kaliningrado sritis) būtų prijungta prie Lietuvos, o pati Lietuva būtų ne Sovietų Sąjungos sudėtyje, o jos satelitinė, bet atskira valstybė, kaip Lenkija, VDR, ir kt.
Bet JAV ir D.Britanija nesutiko ir įvyko kas įvyko.
Nejaugi, būtų įdomu išgirsti! Kur?