Vyriausybė patvirtino Kultūros ministerijos parengtą Klaipėdos krašto metų minėjimo 2023 metais planą.
Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad kitąmet bus minimos Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos ir 1923 metų sukilimo 100-osios metinės, 2023-uosius paskelbė Klaipėdos krašto metais.
Plane numatytomis veiklomis ir projektais siekiama pažymėti 1923 metų istorinių įvykių svarbą bei ypatingą reikšmę Lietuvos ekonominei, kultūrinei ir politinei raidai.
Žadama sukurti atkuriamosios dokumentikos filmą apie 1923 m. sukilimą Klaipėdos krašte, surengti dviejų dienų tarptautinę konferenciją, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui paminėti, Vilniuje ir Klaipėdoje įgyvendinti kitus projektus.
Plane numatytos ženklinimo ir įamžinimo veiklos – paženklinti istorinį pastatą Šilutėje, kuriame buvo pasirašyta Klaipėdos krašto Seimo deklaracija; nustatyti asmenis, dalyvavusius Klaipėdos operacijoje ir paskelbti egodokumentinių liudijimų apie Klaipėdos operaciją rinkinį; išleisti pašto ženklą, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui; sukurti ir įrengti meninį paminklą, įprasminantį dviejų kultūrų – Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos – sandūrą „ant rubežiaus“.
Įgyvendinant projektą „1935–1940 m. Lietuvos karinio laivyno kardo sugrąžinimas“ bus atkurtas ir pristatytas visuomenei 1923 m. sukakčiai dedikuotas paradinis Lietuvos karo laivyno ginklas – jūrų karininko kardas.
Plane numatyta parengti ir eksponuoti parodą „1923 m. Klaipėda ir Lietuva: istorija, politika, diplomatija“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, taip pat dokumentinę parodą lietuvių ir anglų kalbomis (virtualią ir kilnojamą) apie Lietuvos atstovybes Klaipėdoje iki krašto prijungimo 1923 m. ir po atplėšimo 1939 m.
Baigiamasis Klaipėdos krašto metų renginys – konferencija ir koncertas „Etnografinio Mažosios Lietuvos regiono kultūrinis savitumas“ – numatomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Klaipėdos krašto metų minėjimo 2023 metais plane taip pat numatyta sukurti mobiliąją aplikaciją (videožaidimą), skirtą 1923-ųjų metų sausio 15-osios įvykiams, parengti metodinę priemonę ir paskaitų ciklą mokytojams su svarbiausiomis žiniomis apie 1923 metų įvykius, dokumentų rinkinį „Klaipėdos klausimas Lietuvos užsienio politikoje 1919–1939“, parengti ir išleisti knygą „Klaipėda, 1923“ bei grafinį romaną „Žygis į Klaipėdą“, įgyvendinti leidybos projektą „1923-ieji amžininkų akimis“ ir kitus sumanymus.
Šiai progai paminėti bus sukurtas Klaipėdos krašto metų logotipas ir vaizdo užsklanda, o žinia apie Klaipėdos krašto metų minėjimo renginius bus skleidžiama per Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos kanalus, taip pat LRT interneto svetainėje.
Vadinti Klaipėdos kraštą kaip 1923 metais “prijungtą” prie Lietuvos istoriškai nebūtų tikslu, kai Iš tikrųjų jis nuo amžių buvęs lietuvškas ir tuo pagrindu yra Lietuvos atsikovotas prieš 100 metų.
Antai, po Žalgirio pergalės Vytautas siekė jį susigrąžinti kaip esantį Lietuva, tačiau Lenkijos karalius Jogaila ir jos ponai, suprasdami ką reikštų Lenkijai Lietuvos sustiprėjimas atgavus Klaipėdą, šį kraštą paliko Ordino valdžioje. Tokiu veiksmu Lenkijos karalystė siekė užsitikrinti Ordino kaip jos vasalo karinę paramą Vytauto valdomos Lietuvos nepaklusnumo Lenkijos karaliui Jogailai atveju. Nutylima, o kaipgi dėl to buvo kalbėta sumanant ir rengusis Žalgirio mūšiui. Nejaugi Vytautas buvo toks žioplas, veikiau visgi, kad – ištikimas Lenkijos tarnas.
Kadangi Klaipėdos krašto etninė kilmė lietuviška (baltiška), todėl tokiu atveju, kalbant apie su jo istorija susijusius įvykius, vartoti veiksmažodį “prijungti” prie Lietuvos – nėra logiška. Dėl Klaipėdos krašto valdymo Lietuvos yra kovota su Ordinu ir Lenkija amžiais. Kaip žinoma, jis galutinai Lietuvos atsikovotas yra prieš 100 metų. Tokiu atveju šio istorinio fakto metinių minėjimus prasmiškai tikriau būtų vadinti Klaipėdos krašto atsikovojimo Lietuvai, o ne jo “prijungimo” prie Lietuvos, minėjimais.
Būtent – gal verta istorikams, politikams ir žurnalistams prieš skelbiant su terminologais pasitarti (jei dar tokių esama, jei ,,neištrinti”, kaipo nepažangi atgyvena)…
Čia ne terminologijos, o redaktorių kalbos jausmo ir savo šalies istorinių žinių problema. Sakytina tiesiai šviesiai, kad iš to matosi, jog iš Garbačiauskaitės surinktųjų dalis sakytume – “negramotni”, jau kalbos jausmą praradę, o istorija, matyt, apskritai nesidomėję redaktoriai – “amatininkai” ar kaip…
Kur Sąjūdžio laikų žurnalistinė dvasia, – jos nė kvapo nepasilikta. Per tą laiką viešasis transliuotojas verstas verslininku iš peties. Tai didžiulis demokratinės lietuvybės praradimas… Matyt, dėl to nemaža atsakomybės dalis tektų ir Garbačiauskaitės vadovavimams.
Puiku, kad šimtmetis jau praėjo. O paminklas kažkodėl nėra atstatytas, kurį sudaužė M. Jankus, o galutinai nugriovė sovietų okupantai. Kur kultūros m-jos pozicija šiuo atveju? Kodėl nutylima apie tai?
Paminklas -Borusija
Buvo Palangos prijungimo metinės, dabar Klaipėdos prijungimas, t.y. aneksija! Pagal tokius prirašymus Palanga, Klaipėda buvo lietuvių užkariautos ir prijungtos / aneksuotos prie Lietuvos teritorijos??? Kyla pagrįstas įtarimas, kad žodis prijungti vartojamas neatsitiktinai, kad būtent tokiais prirašinėjimais ateityje galimai pasinaudos priešiškos Lietuvai jėgos. Alkas tiems prijungimams pritaria, jei tai patalpina? Nusivylimas. Kaip galima tai skleisti?
Rašyk ne rašęs – niekas nekreipia dėmesio – savo neišmanymų nepataiso. Tas tik dar kartą patvirtintų, kad išrinkti Seiman, valdžion yra varnai…, o tokiu atveju, kaip sakoma, varnas varnui akies nekirs…