Gruodžio 30 d. savo garbingą 90 metų gyvenimo sukaktį minėjo ses. Gerarda Elena Šiuliauskaitė SJE – viena iš pagrindinių „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidėjų, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos sesuo.
Elena gimė 1932 m. gruodžio 30 d. Marijampolės aps. Šilavoto vls. Stuomenų kaime. Mokėsi netoli tėviškės esančioje Mikališkio pradinėje mokykloje, po to – Kazlų Rūdos vidurinėje mokykloje.
1953–1956 m. Vilniaus švietimo institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.
Po 1956 m. Vengrijos sukilimo prieš sovietų valdžią ji Vilniuje, per Vėlines dalyvavo mitinge Rasų kapinėse ir po to vykusioje antisovietinėje studentų demonstracijoje.
Dėl to, 1956 m. lapkritį Vilniaus švietimo instituto direktoriaus, Lietuvos komunistų partijos nario nuo 1930 m., Juozo Mickevičiaus įsakymu buvo pašalinta iš trečiojo kurso kaip „nepateisinusi tarybinio studento vardo”.
1958 m. pogrindyje tapo vienuole, įstojo į Kristaus Karaliaus seserų kongregaciją.
Neturėdama galimybių baigti aukštąjį mokslą dieniniame skyriuje, Elena 1961 m. pradėjo neakivaizdines lituanistikos studijas Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete.
1968 m. baigė šias studijas ir įgijo lietuvių kalbos bei literatūros specialybę. Po to penkerius metus dirbo šio universiteto Istorijos-filologijos fakulteto laborante.
Tuo pat metu įsitraukė ir į religinę pogrindžio veiklą. Kartu su kunigais rengė jaunimo katalikiškąjį ugdymą, katekizmo mokymą.
1972 m. E. Šiuliauskaitė perėjo į kitą seserų vienuolių kongregaciją, tapo Eucharistinio Jėzaus seserų vienuole Gerarda.
1973 m. gegužės mėnesį už nelegalią religinę veiklą tarp jaunimo buvo pašalinta iš Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto vyr. laborantės pareigų.
Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto prorektorius Bronius Sudavičius jai pranešė, kad mokytojos darbo dirbti negalinti, nes yra vienuolė.
Vėliau ji dirbo LSSR valstybinėje respublikinėje bibliotekoje vyr. redaktore.
Dar dirbdama šioje bibliotekoje, 1975 m. sausio–vasario mėnesiais buvo du kartus KGB darbuotojų po 6 valandas tardoma, jai grasino kalėjimu dėl Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos (toliau – LKB kronika) platinimo. Tardomoji visus kaltinimus paneigė.
1975 m. vasarą savo kongregacijos vyresniosios prašymu išėjo iš darbo Respublikinėje bibliotekoje ir apsigyveno Simne (Alytaus r.), kur nuo tų metų rugpjūčio dirbo leidžiant LKB kroniką.
Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius savo prisiminimuose rašė:
„Darbas su Kronika labai palengvėjo, kai į talką atėjo ses. Elena Šiuliauskaitė.
Per ilgus metus ant jos pečių gulė didžioji darbų našta. Žinojau, koks pavojus jai grėsė, suprato ir jinai, bet pasitikėjome Dievu ir dirbome.”
Sesuo Gerarda savo prisiminimuose antrina:
„Apsidžiaugiau galėdama prisidėti prie LKB kronikos leidimo, nes dar nuo partizanų laikų mano vaikystės svajonė buvo padėti Bažnyčiai ir Tėvynei.”
Šiuliauskaitė pati rašydavo LKB kronikai reportažus, redaguodavo kitą gautą medžiagą (patikslindavo vietoves, patikrindavo faktus ir pan.), baigdavo ruošti naują numerį, paruošdavo galutinį variantą ir rašomąja mašinėle atspausdindavo pirminį 20 egzempliorių kiekį.
Prieš numerio išleidimą ji kartu su LKB kronikos vyriausiuoju redaktoriumi kun. S. Tamkevičiumi atrinkdavo medžiagą, aptardavo, koks bus naujas Kronikos numeris.
Po kelis egzempliorius nuveždavo į Vilnių ir Kauną.
Kadangi buvo pavojinga vežioti Kronikos egzempliorius iš Simno į Kybartus, nuo 1977 m. birželio visas pogrindžio leidinio redagavimas ir spausdinimas persikėlė į Kybartus (Vilkaviškio r.), kur klebonu nuo 1975 m. gruodžio dirbo kun. S. Tamkevičius.
Be to, sesuo Gerarda du kartus vežė LKB kronikos mikrofilmus į Maskvą ir juos perduodavo Rusijos disidentams.
Sesuo Gerarda dalyvavo protesto akcijose, rinkdavo parašus prie bažnyčių, rengdavo nelegalius jaunimo susitikimus, rengdavo žygius į Šiluvą ir Kryžių kalną.
Ji sakė, jog tam, kad „persekiojamas tikintis jaunimas įgautų drąsos ir mylėtų Tėvynę“.
1983 m. gegužę, suėmus ir po to įkalinus kun. S. Tamkevičių, sesuo Gerarda Elena Šiuliauskaitė su bendradarbėmis seserimis Bernadeta Mališkaite, Birute Briliūte ir iš kalinimo dėl Kronikos platinimo grįžusia ses. Genovaite Navickaite parengė 53-ąjį šio pogrindžio leidinio numerį.
1983 m. pabaigoje LKB kronikos vyriausiuoju redaktoriumi tapus kun. Jonui Borutai, sesuo Gerarda ir toliau dirbo šio pogrindžio leidinio redaktore, su kun. J. Boruta kartu aptardavo numerio rengimą, rinko medžiagą apie tikinčiųjų persekiojimus.
Be ses. Gerarda rinkdavo protesto parašus prieš sovietų valdžios veiksmus, pati pasirašė, protestuodama dėl Mečislovo Jurevičiaus ir Vytauto Vaičiūno teismų, šiurkščių milicijos ir KGB veiksmų per ses. Gemos Jadvygos Stanelytės teismą, taip pat dėl Danutės Keršiūtės ir Petro Cidziko suėmimo.
Kagėbistams, dar 1975 m. pradžioje įtarusiems E. Šiuliauskaitę prisidedant prie LKB kronikos platinimo ir ją tardžiusiems, nepavyko susekti jos veiklos, nors ji buvo tardoma 6 kartus.
LSSR KGB 5-ajame skyriuje dvi operatyvinio patikrinimo bylos E. Šiuliauskaitei buvo užvestos tik 1987 m. ir 1988 m. Jose nurodyta, kad ji įtariama prisidedanti prie LKB kronikos leidimo.
Prasidėjus Lietuvos Atgimimui, 1989 m. buvo nutarta sustabdyti LKB kronikos leidimą – tais metais išėjo paskutinis numeris.
1989–1991 m. sesuo Gerarda dirbo Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ pirmininke, taip pat keletą metų buvo žurnalo „Caritas” skyriaus redaktore.
1995–2000 m. darbavosi Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos centro kurijoje. Šuo metu gyvena seserų eucharistiečių namuose Vilniuje.
Už nuopelnus leidžiant LKB kroniką ir už kitą pogrindinę veiklą ses. Gerarda Elena Šiuliauskaitė SJE Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. sausio 31 d. dekretu apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.
2006 m. apdovanota Vengrijos 1956 m. sukilimo ordinu. 2021 m. Laisvės premija skirta pogrindžio spaudos leidinio – LKB kronikos 1983–1989 m. vyriausiajam redaktoriui vysk. Jonui Borutai, leidinio bendradarbėms Bernadetai Mališkaitei ir Elenai Šiuliauskaitei.
Autorius yra LGGRTC istorikas
O, ar yra įamžinta LKB veikla “Baltijos kelio” paminkle Vilniuje?
O, jeigu Kronikos kelyje nėra, tai reikėtų paminklą ja ir jos žmonėmis papildyti, nes LKB Kronika yra neatsiejama Lietuvos kelio į Nepriklausomybės atgavimą dalis.
Vilniaus m. savivaldybė, manau, iniciatyvą LKB Kronikos įamžinimo klausimu “Baltijos kelyje” vargiai kad parodys (pinigai). Tačiau LIETUVOS POLITINIŲ KALINIŲ IR TREMTINIŲ SĄJUNGĄ su tokiu prašymukviesčiau kreiptis į ją, kad paminklas “Baltijos kelias” Vilniuje būtų papildytas LKB Kronikos ir jos žmonių įamžinimo veiklą atspindinčiu atskiru architektūriniu sprendiniu. Žmones, kas dar turi, po 1 litą, arba kas jo jau nebeturi, po 1 Eurą šiam darbui atlikti tikrai paaukos.
Nuvažiavau į LIETUVOS POLITINIŲ KALINIŲ IR TREMTINIŲ SĄJUNGĄ, nuėjau į priimamajį kabinetą, paprašiau pasinaudoti kompiuteriu, parodžiau TĖVIŠKĖS ALKO puslapį ir supažindinau mane priėmusią moterį su šiuo straipsniu. Esu politinio kalinio, vėliau kalėjusio Vorkutos lageriuose, sūnus ir paprašiau, kad LPKTS vadovybė kreiptųsi į Vilniaus miesto savivaldybę atskirai atlikti LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKOS su jos žmonėmis įkomponavimą į “Baltijos kelią”, nes jis privalo turėti dvasinio tęstinumo vertybę.