Sausio 13-ąją, Nepriklausomybės aikštėje įvykusiame Laisvės gynėjų dienos minėjime buvo įteikta 2021 m. Laisvės premija.
Šiemet ji skirta pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ 1983–1989 metų vyriausiajam redaktoriui, Telšių vyskupui emeritui Jonui Borutai, leidinio bendradarbėms Bernadetai Mališkaitei ir Elenai Šiuliauskaitei.
Premijos įteikimo iškilmėse kalbėjusi Seimo Laisvės premijų komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė pažymėjo, kad „šiandien apdovanodami šias tris nepaprastas asmenybes Laisvės premija – mes dėkojame ir lenkiame galvas prieš visus tuos, kurių apsisprendimas prisidėti prie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ mus vedė Nepriklausomybės ir Laisvės keliu“.
Laisvės premijų komisijos vadovė priminė, kad šiemet sukanka 50 metų, kai pogrindyje buvo pradėta leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“. „Tai − tylaus, bet galingo pasipriešinimo pavyzdys. Jis skatino apsispręsti ir kitus. Tapo neatsiejama Lietuvos istorijos dalimi. Reikšmingai prisidėjo prie Sąjūdžio ir Nepriklausomybės atgavimo“, − sakė P. Kuzmickienė. Pasak jos, jokia kita Sovietų Sąjungos okupuota valstybė neturėjo tokiu mastu leidžiamo pogrindžio leidinio.
Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolė Bernadeta Mališkaitė, atsiimdama šį apdovanojimą, pabrėžė, kad šiuo skirtu apdovanojimu parlamentas pasiuntė žmonėms žinią, jog ginti tikėjimo laisvę reiškia ginti pagrindines žmogaus teises ir siekį būti mąstančiu, atsakingu žmogumi. „Laisvės statulos papėdėje regiu visus tuos, kurie nepakluso svetimai ideologijai ir prieš kuriuos vykdytus nusikaltimus viešino „Kronika“, − tvirtino Laisvės premijos laureatė.
Pasak vienuolės B. Mališkaitės, iš šiandien žinomų pasaulio mąstytojų, kurie nelyginant senieji pranašai, girdėti perspėjantys žodžiai, kad pasaulyje nyksta pati objektyvios tiesos samprata, kad žmonės turėtų išsigąsti, susimąstyti, nes jai išnykus dėl praktinių sumetimų melas gali tapti tiesa. „Manau, kad Sausio 13-oji kiekvienam ir kiekvienai yra geras laikas permąstyti savo santykį su tiesa ir laisve. Laisvas nuo ko? Laisvas kam? Ir kad laisvės be moralės ir atsakomybės nebūna“, − tvirtino laureatė.
Laisvės gynėjų dienos minėjime – aukščiausiųjų valstybės vadovų kalbos
Valstybės vėliavos pakėlimo iškilmėse prasidėjusiame Laisvės gynėjų dienos minėjime žodį tarė Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė.
Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pabrėžė, kad prieš 31-erius metus atliktas žygdarbis mums visada primins, kiek daug galime padaryti veikdami išvien, o Sausio 13-osios naktis per amžius liks pamoka jaunajai kartai, kaip svarbu puoselėti laisvės idealus. „Šiandien džiaugiuosi, kad Lietuvoje taip giliai įsišaknijusi laisvė veikti, necenzūruotas žodis ir nepriklausomybė. Dėkoju visiems tiems, kurie ilgus metus naujam gyvenimui kėlė sovietinės tikrovės prislėgtus žmones, kantriai ugdė žmogiškumą ir pilietiškumą, atkakliai ardė totalitarinio režimo pamatus“, – sakė Prezidentas. Anot jo, Sausio 13-oji yra gyvas ne tik mūsų skaudžios netekties, bet ir didžiausios pergalės simbolis.
Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen vos tik pradėjusi kalbą – buvo žmonių nušvilpta. Už aplink Seimą išdėstytų užtvarų pasilikę ir prieš valdančiųjų savivalę protestuojantys žmonės neleido Čmilytei kalbėti. Dėl kilusio švilpimo, trimitų aido ir šūksnių beveik visai nebuvo girdėti ką ji kalba. O Čmilytė bandė savo kalboje atkreipti dėmesį į tai, kad per pastaruosius metus padėtis pasaulyje netapo stabilesnė, labiau prognozuojama, mažiau rizikinga. „Tai suprasdami privalome išlikti budrūs ir tęsdami valstybingumo darbą neprarasti esminių orientyrų“, − bandė kalbėti nepaisydama žmonių pasipiktinimo Seimo vadovė.
Seimo Pirmininkė bandė aiškinti, kad valstybę sukurti gali tik žmonės, pasijutę piliečiais. „O apginti liberalios demokratijos vertybėmis paremtą valstybę – tik laisvų piliečių jėgoms. Būti piliečiu reiškia ginti savo valstybę“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen. Tačiau piliečiais pasijutę žmonės susibūrę už išstatytų užtvarų palei Seimą jos nenorėjo klausyti,
Ministrės Pirmininkės Ingrida Šimonytė taip pat buvo nušvilpta. Ji bandė aiškinti, kad kiekviena karta turi savą kovos už laisvę iššūkį. „Tai Nepriklausomybės Akto signatarai, žmonės, kurie turėjo sukurti laisvos valstybės institucijas, pokario partizanai, sovietmečio disidentai, Sąjūdžio atstovai, gyvoji barikada per Sausio įvykius, gydytojai, kovojantys kovido fronte, kasdien įtampą patiriantys pasieniečiai ir galiausiai jaunimas, kuris mokosi ir kitus moko gyventi skirtybių pasaulyje“, − kalbėjo Vyriausybės vadovė.
Pasak I. Šimonytės, svarbu atkreipti dėmesį, kad visais laikais tikra kova už laisvę buvo savęs aukojimas dėl kitų, o ne pastanga užsidėti nuopelnų antpečius ar egoistinis naudos siekis. „Tai ne aklas neigimas, noras maištauti ir kelti sumaištį, bet kova už tai, kas svarbu, už ką esi pasiryžęs prisiimti atsakomybę. Nes laisvė visada yra kūryba, o ne destrukcija“, − žmonių pasipiktinimo šūksnių fone visai nenuoširdžiai skambėjo jos žodžiai.
