80 metų skiria mus nuo priverstinio Suvalkų krašto lietuvių iškeldinimo į rusų okupuotą Lietuvą. Per du mėnesius buvo iškeldinta didelė dalis šio krašto lietuvių tautybės žmonių.
Gyventojams buvo padaryta didžiulė moralinė ir materialinė žala, pakirstos tautinės šaknys.
Apie Suvalkų krašto lietuvių iškeldinimą rašyta ne kartą. 1997 m. Punsko „Aušros“ leidykloje pasirodė Onutės Burauskaitės knyga „Suvalkų krašto lietuvių trėmimas“, istorijos paveldo metraštyje „Terra Jatwezenorum“ šia tematika rašė istorikas dr. Bronius Makauskas ir kt.
**
Kilus Antrajam pasauliniam karui, Punskas, kaip ir visas Lenkijos–Lietuvos pasienis, dvi savaites liko be vietinės administracijos.
Krasnave, Punske ir Vižainyje lietuviai bandė sudaryti lietuviškos administracijos užuomazgas, rengti tvarkdarių tarnybas bei lietuviškų mokyklų tinklą. Per labai trumpą laiką įsikūrė aštuoniolika mokyklų.
Žmonės jautė, kad Lenkija nepajėgi atsispirti vokiečiams, ir jie anksčiau ar vėliau ateis į jų gyvenamąją teritoriją.
1939 metų rugsėjo 19 dieną šiame krašte vietoj vokiečių pasirodė sovietai. Jie neužėmė įstaigų, neuždarė lietuviškų mokyklų.
Maždaug po dviejų savaičių sovietus pakeitė vokiečiai. 1939 metų spalio 13 dieną jie čia jau šeimininkavo.
Suvalkų kraštas buvo įtrauktas į Ost Preussen sritį. Vietos lietuvių viltys, jog Seinų kraštas bus prijungtas prie Lietuvos, žlugo.
Vokiečiai kūrė savo administraciją, slaptąją policiją (gestapą), SD ir žandarmeriją. Žandarmerijos postai pradėjo veikti Seinuose, Berznyke, Krasnave ir Punske.
Jiems vadovavo lietuvių kalbą mokantys, iš Klaipėdos krašto kilę vokiečiai. Okupantai užėmė administracinius ir mokyklų pastatus, atėmė jų turtą.
Nuvykusi į Suvalkus lietuvių delegacija išgirdo, kad jie čia atėję uždarinėti lietuviškų mokyklų, o ne jų steigti.
1939 metų spalio 24 dieną lietuviškos mokyklos buvo uždarytos. Jas pakeitė vokiškų mokyklų tinklas. Lietuvių jaunimas, su tam tikromis sąlygomis, galėjo lankyti vokiškas mokyklas Punske, Paliūnuose ir Krasnave.
Suvalkų krašto lietuviai mokytojai ir kiti inteligentai 1939 metų lapkričio 4 dieną gavo įsakymą atvykti į vietinius žandarmerijos postus. Jie buvo kaltinami antivokiško sąjūdžio organizavimu.
Vokiečiai „švarinimo“ akciją pradėjo nuo žydų. Juos atveždavo prie Lietuvos sienos, ir grasindami sušaudysią versdavo pereiti į Lietuvos pusę. Tai buvo vokiečių kolonizacijos plano pradžia.
Šio krašto lietuvių padėtis darėsi vis sunkesnė. Pablogėjo gyventojų ekonominė būklė. Vokiečiai apkrovė gyventojus duoklėmis ir kontribucijomis, įvedė priverstinio darbo okupantui prievolę.
Norėdami sukiršinti lietuvių ir lenkų tautybės žmones, pradėjo rūšiuoti maisto ir prekių lapelius. Lietuviams buvo skirti lapeliai su 120 punktų, o lenkams – su 80 punktų.
Padėtis pasikeitė sovietams okupavus Lietuvą. 1941 metų sausio 10 dieną Vokietija ir Sovietų Sąjunga sudarė Maskvoje naują „Sutartį dėl draugystės ir sienų“.
Tuo pačiu metu buvo pasirašyta sutartis dėl vokiečių tautybės asmenų perkėlimo iš sovietinės Lietuvos į Vokietiją bei Suvalkų ir Klaipėdos krašto lietuvių (bei kitų tautybių asmenų) perkėlimo iš Vokietijos okupuotų teritorijų į Lietuvos TSR.
Norą persikelti buvo galima pareikšti raštu arba žodžiu, gyventojai negalėjo būti spaudžiami. Perkeliamasis turėjo teisę pasiimti su savimi šeimą bei kitus ūkyje dirbančius asmenis. Vaikai, sulaukę 16 metų, galėjo apsispręsti patys.
Perkeliamųjų tautybę paliudydavo įgaliotiniai. Jų pareiga buvo nustatyti perkeliamųjų skaičių, asmens duomenis bei kontroliuoti registracijos eigą.
Įgaliotiniai ir atstovai rezidavo Suvalkuose, Vižainyje, Punske, Seinuose ir Novinkoje. Kontroliniai punktai buvo įsteigti Vištytyje, Kalvarijoje ir Seirijuose.
Lietuvių iškeldinimo liudininkas Jurgis Burdulis savo prisiminimuose rašo[1]:
„Vieną vėlyvo rudens dieną mūsų kaimo seniūnas, parėjęs iš valsčiaus, pranešė įdomią naujieną:
– Bus keliami žmonės: lietuviai – į Lietuvą, rusai – į Rusiją. Vadinasi, kiekvienas į savo tėvynę. Parsinešė ir plakatų, kuriuos reikėjo iškabinti viešose vietose, kad visi juos pastebėtų ir perskaitytų.
Stambiomis raidėmis lietuvių ir rusų kalbomis buvo skelbiama: „Pradedamas gyventojų kėlimas į savo tėvynę. Kėlimas vykdomas pagal gyventojų norą.
Kiekvienas pilietis, sulaukęs 16 metų, gali laisvai pasirinkti, ar jam važiuoti su šeima ar be jos, ar visai nevažiuoti į savo tėvynę“.
Taigi, skelbimas buvo labai jau demokratiškas. Pats užmanymas atrodė lyg ir geras. Juk taip ir turėtų gyventi žmonės, kiekvienas savo tėvynėje.
Betgi nei vietinių vokiečių, nei lenkų persikelti niekas neragino. Kieno tėvynė bus šis kraštas, taip ir nebuvo aišku. Matyt, čia pritiktų frazė: „Kieno galia, to ir valia“.
Žmonės šias naujienas gyvai svarstė, nes dar turėjo vilties, kad šis kraštas vis tiek kada nors atiteks Lietuvai. Dabar ši viltis jau visai pradėjo gesti.
Jeigu iš čia išsikels visi lietuviai, tai tuo ir baigsis kalbos apie jo vadavimą. Gyventi savo tėvynėje žmonės norėjo ir būtų labai džiaugęsi, galėdami ten patekti su visa tėviškės žemele.
Bet kai gimtąją pastogę reikia palikti, o išėjęs nežinai, kur pakliūsi ir ką ten rasi, tai nerimas ir liūdesys užgoždavo tėvynės ilgesį.
Žmonės baiminosi dar ir dėl to, jog niekas iš senesniųjų neprisiminė, kad kada nors anksčiau žmonės būtų buvę keliami į kitą šalį. Neramino juos ir tai, jog nežinojo, koks gyvenimas Lietuvoj, susikūrus ten tarybų valdžiai.
(Bus daugiau)
[1] Burdulis J. Parduoti metai. „Aušra“, 1994, 2 nr.
Lietuvoje tautinės mažumos yra gerbiamos, vyriausybinius apdovanojimus už įvairių projektų, pinigus kuriems skiria pati Lietuva jų tapatybių išsaugojimui, gauna žydai, lenkai, baltarusiai, rusai ir t. t. O jūs su prūsais irgi priklausote likusioms neiškeldintoms ir neištremtoms tautinėms mažumoms. Tad, ar yra pas jus Lenkijos finansuojamų projektų, kuriuos galėtumėte įgyvendinti savo kaip tautinių mažumų Lenkijoje tapatybių išsaugojimui? Gal patys tokių projektų neturite, ar ką? Atsakykite, prašau, į klausimą kitame straipsnyje.
Atsiprašau – vienas netikslumas: jie ten nėra sulietuvinti lenkai,
o Lietuvos lenkai – tai sulenkinti buvę baltarusiai bei lietuviai. Toks skirtumas tarp abiejų bendruomenių
Gerb. Rimgaudai, jei Tamsta rasi LR Konstitucijoje nors vieną užuominą apie kažkokias TAUTINES MAŽUMAS, parašyk, kokioje Konstitucijos dalyje tai radai – norėsiu paskaityti. Iki šios dienos Konstitucijoje parašyta tik apie TAUTINES BENDRIJAS. Beje, tautinė mažuma, pvz., yra Lenkijos lietuviai, nes jie gyvena savo istorinėse žemėse, kadaise prijungtose prie Lenkijos. O kažin kokias svetimas žemes yra prisijungusi Lietuva? Taigi. Dabartinė Lietuvos Respublikos teritorija – tai etninės lietuvių (!) žemės, taigi jokių tautinių mažumų čia niekaip negali būti. Nelietuvių tautybių gyventojai vadintini tautinėmis bendrijomis, apie ką ir yra parašyta mūsų Konstitucijoje. O jei Tamsta sakysi, kad pas mus yra Tautinių mažumų departamentas (?!), tai aš pačiam atsakysiu, kad Durnių laive gali būti ir LGBT departamentas…
P.S. Ir dar. Jei Tamsta paklausi, koks gi skirtumas tarp tautinių mažumų ir tautinių bendrijų, atsakysiu – didelis. Tautinės mažumos turi žymiai daugiau teisių negu tautinės bendrijos. Štai todėl taip save vadinantys “Lenkai ant Lietuvos” (Polacy na Litwie) ir nori būti vadinami tautine mažuma, nors “Vilniaus kraštas” – tai etninės lietuvių žemės ir priklausė Lenkijai tik 1920 – 39 metais, kai Lenkija buvo okupavusi Pietryčių Lietuvą, o visi į ten atvykę iš Lenkijos lenkai po Antrojo Pasaulinio karo grįžo į Motiną Tėvynę – Lenkiją. Štai taip.
Gerb. Antanai, jeigu Lenkija sako, kad lenkai pas mus yra tautinė mažuma (nors yra tik bendrija) ir prieš pasaulį skriaudžiasi, kad nei W, nei gatvių pavadinimų, nei paminklų tipo Pilsudskis Vilniuje pastatyti negali (o pasaulis priima tai už gryną pinigą), tai kodėl Lenkijoje gyvenantys lietuviai, įskaitant prūsus, negali vadinti save irgi engiama tautine mažuma? Negali reikalauti iš Lenkijos valdžios investicijų lietuvių kultūrai ugdyti? Kodėl lenkai už savo pinigus negali mums lietuviškų radijo ir televizijos laidų eterio per visą Lenkiją savo tinklais suteikti? Man rodosi, kad čia yra mūsų oficialios valdžios apsileidimas: strateginė partnerė, atsieit. O, kad mes jiems esame būtini strateginiai partneriai, to patys taip ir neįvertiname.
Gerb. Rimgaudai, o ar gali Durnių laive būti kitaip?! Matyt, ne veltui rašytojas Vytautas Petkevičius pavadino šitaip Lietuvą…
Sraipsnyje yra pateikiami labai reikšmingi istoriniai faktai 1939 m. rugsėjo pirmosios pusės Lietuvos politikai vertinti. Autorius nurodo, kad “kilus Antrajam pasauliniam karui, Punskas, kaip ir visas Lenkijos–Lietuvos pasienis, dvi savaites liko be vietinės administracijos”. Vadinasi, Vokietijai 1939 m. rugsėjo 1 d. užpuolus Lenkiją, ši kaip istoriškai lietuviškų Punsko ir kitų pasienio žemių, 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Rusijos federacijos taikos sutartimi pripažintų Lietuvos teritorija, okupantė iš jų pabėgo. Kaip rašoma, sovietų kariuomenė pasirodė tik 1939 m. rugsėjo 19 d., per tą poros savaičių laikotarpį pasienio žemių lietuviai ėmėsi “sudaryti lietuviškos administracijos užuomazgas, rengti tvarkdarių tarnybas bei lietuviškų mokyklų tinklą. Per labai trumpą laiką įsikūrė aštuoniolika mokyklų”. Kyla klausimas, o kurgi per tą laiką buvo Smetonos valdžia, jos komanduojama Lietuvos kariuomenė – pora savaičių kai Lenkija užgrobtos lietuvių teritorijos neadministruoja, rugsėjo 17 d. ir pati Lenkijos valstybė kapituliuoja, sovietų kariuomenė dar prie Minsko, ji pasirodo tik rugsėjo 19 d., be to, kaip minėta, tas žemes ji yra pripažinusi Lietuvos valstybės teritorija, taigi jokio pavojaus ją imti administruoti kaip ne savo nėra, tačiau Smetonos valdžia to nepadaro. Ar tai ne akivaizdi išdavystė (?!)…
Geras klausimas? Taip. Tai ką atsakys partiniai istorikai?
Tose nuotraukose gali būti ir mano seneliai iš tėvo pusės, brolis ir sesuo… Tik tiek žinau, kad pokariu jo brolis-partizanas žuvo. Visus 4 senelius karas ir okupacijos atėmė.