Gruodžio 18 d. Kernavės archeologinės vietovės muziejuje pirmą kartą Lietuvoje pristatyti atnaujinti keturi istoriniai Kernavės didikų drabužiai, kurie atskleidžia ištisą viduramžių valdžios ir galios simbolių pasaulį, pripildytą prabangių audinių, ryškių spalvų, išskirtinių papuošalų, liudijančių to meto diduomenės atvirumą naujovėms ir Europos dvarų madoms.
Drauge tai yra ir ikikrikščioniškos pasaulėjautos atspindys, atsiskleidžiantis baltiška simbolika protėvių papuošaluose.
„Gyva tautos praeitis ir legendos – tokia Kernavė, nepaliaujamai stebinanti grožiu ir išskirtinumas.
Ir savo penkiais piliakalniais, stebuklinga erdve, archeologiniais atradimais, kurie talentingus meistrus įkvėpė atkurti senuosius viduramžių didikų drabužius, jų smulkmenas ir simbolius.
Galbūt jiems padedant mums pavyks šioje parodoje išgirsti savyje ir tolimos istorijos, ir baltiškos dvasios aidą“, – sakė viena iš parodos globėjų Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Kernavė – neabejotinai vienas iš svarbiausių, politiškai reikšmingų ir turtingų XIII–XIV a. LDK miestų.
Ant Aukuro kalno stovėjusioje kunigaikščio pilyje rezidavęs valdovas ir jį supusi diduomenė mėgavosi prabanga ir nevengė didžiuotis išskirtiniais dirbiniais.
Tai liudija archeologiniai radiniai.
„Kernavės archeologinė vietovė – tai išskirtinis kultūrinis kraštovaizdis, pristatantis Lietuvos priešistorę ir ankstyvąjį Lietuvos valstybės laiką.
Įrašymas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą liudija globalią jo svarbą ir išskirtinę vertę ne tik Europos regionui, bet ir pasauliniu mastu.
Išlikę archeologiniai artefaktai, senovės gyvenvietės, piliakalnių gynybinė sistema iškalbingai mena 11 tūkstančių metų nenutrūkstamą žmonijos raidą.
Neabejojame, kad ši paroda padės atskleisti dar nežinomus Kernavės verčių klodus ir priartins mus prie tikroviškos istorinių laikų pajautos“, – įsitikinusi antros parodos globėjos – Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos – Generalinė Sekretorė Miglė Mašanauskienė.
Parodoje pristatomos keturios Kernavės didikų aprangos, kuriuos sudaro daugiau nei 60 rekonstruotų aprangos dalių – nuo batų iki ginklų ir kepurių.
Dauguma pagaminta pagal to meto technologijas, tam reikėjo itin kruopštaus rankų darbo, amato išmanymo ir kantrybės.
XIII–XIV a. Kernavės kunigaikščio pilis dėl šaltinių ir radinių stokos tyrėjų detaliau nenagrinėta.
Todėl, pasak parodos autorių Editos Gilės ir Martyno Švedo, kelerius metus teko kruopščiai rinkti žinias apie viduramžių Kernavės diduomenę po gabalėlį:
„Kalbėjome su mokslininkais, archeologais, rekonstruktoriais, tyrinėjome istorinius šaltinius, studijavome archeologinius radinius, ieškojome analogų kaimyninėse šalyse.
Istoriško tikslumo siekėme atkurdami net mažiausią kostiumo detalę. Istoriniai audiniai, sabalo kailiai, sidabriniai LDK elito papuošalai, rankų darbo šilkinės vytinės juostos – tai tik maža dalis autentikos, kuri atsiskleidžia atkurtoje Kernavės diduomenės aprangoje.“
Kernavės istoriniai rūbai, nepaisant labai turtingos ir išskirtinės šios vietovės, atkuriami pirmą kartą.
Ir pirmą kartą istorijoje drabužius siekta atnaujinti visą – nuo apatinių, apsiaustų iki ginklų, skydų.
„Šioje parodoje pateikiama XIII–XIV a. Kernavės miesto diduomenės drabužių versija kol kas yra geriausia.
Aptartos visos drabužių rekonstrukcijos temos.
Išnagrinėti visi galimi šaltiniai, rekonstrukcijų versijos ir atrinktos geriausiai atitinkančios atkuriamų drabužių koncepciją.
Rekonstrukcijas kūrę meistrai negailėdami laiko ir savęs pateikė geriausius savo dirbinius – kai kurių (kaip pripažino kūrėjai) pakartoti per savo gyvenimą gali ir nebepavykti.
Tai yra vienas iš didžiausių rekonstrukcijos projektų Lietuvoje“, – teigia Andrius Janionis, Kernavės archeologinės vietovės muziejaus skyriaus vedėjas.
Austėja Luchtanaitė, parodos kuratorė iš Kernavės archeologinės vietovės muziejaus, sako, kad „muziejų lankytojams dažnai sunku įsivaizduoti, kokie spalvingi ir prašmatnūs buvo protėviai, tad būtent šios rekonstrukcijos mums leidžia pamatyti, kaip iš tiesų atrodė mūsų žemių gyventojai valstybės kūrimosi metu, padeda geriau įsivaizduoti praeities žmogų – papuošalų, drabužių, apavo ir ginklų gamyba pagal senovines technologijas taip pat mus įgalina aiškiau suprasti senovės žmogaus rankų darbą, leidžia prisiliesti prie jo buities, gyvensenos ypatumų.
Rekonstrukcijų gamyba nėra tik galutinio gaminio džiaugsmas, tai priartėjimas prie mūsų protėvių, prie mūsų šaknų.“
Parodos atidaryme buvo galima išvysti istorinių drabužių rekonstrukcijų retrospektyvą Lietuvoje.
Be to, „Kunigaikščio svita“ – gyvosios istorijos rekonstruktoriai, apsirėdę XIII–XIV a. rūbais, pasakojo apie viduramžių valgius ir gėrimus, pristatė ir kvietė ragauti diduomenės patiekalus, kuriuos gamina pagal istorinius šaltinius.
***
Parodą galima aplankyti nemokamai nuo 2022 m. gruodžio 16 d. iki 2023 m. kovo 26 d. Kernavės archeologinės vietovės muziejaus darbo laiku.
Parodos bendraautoriai: Edita Gilė, Martynas Švedas
Istorinių drabužių kūrėjai: Evaldas Babenskas, Juozas Tarailė, Martynas Švedas, Edita Gilė, Audronė Salatkaitė, Marius Balčiūnas, Dalia Grigonienė, Justė Bliujūtė, Svetlana Savarauskienė
Nuotraukų parodos autorius Saulius Mikalauskas
Parodos rengėjas: VšĮ „Vikingų kaimas“
tai primena Vidurinę Aziją. Taip ir neaišku, kuo konkrečiai buvo remtasi?
Bent jau lietuviškas moterų galvos apdangas, mano manymu, susijęs su klaidžiojimu smėlynais, kur šiandien arabai pasklidę. .
kad Tamstos manymas sutampa su mano, labai jau panašu į arabų šacho – naftos magnato galvos apdangalą. O jau to vyro išsiuvinėtas apsiaustas, o jau raštai tokie tautiški, o jau kepurė su vėliavos spalvomis, tik raudonos betrūksta. Atsiduoda Moskovija.
Turiu galvoje ne šiuos, o ledynmečio laikus, kai teko ilgam trauktis iš savo žemių, o vėliau – pro ten grįžti. Taigi, tautos rūbe įrašyta ir tų laikų istorija.
Iki kur buvo lietuviai nuėję? Iki Jeruzalės, Kairo ar Dubajaus? O po to sugrįžo atgal? Ko jiems sugrįžti atgal iš Dubajaus į Radviliškį, dėl ko?
42 prOcentu lietuviu prodiedziai i cia atvyko is dabartines Kinijos teritorijos.Tai haplogrupe N1c1 kaip pas suomius,o jakutu net 96 procentai,Kita lietuviu dalis 38 procentai haplogrupe R1a1 turi prodiedzius nuo Baikalo pries 25000 metu.
Panašu, kad Kernavė ir Nemenčinė galėjusio būti prekybininkų ir amatininkų gyvenvietės prie Nerimi ėjusio prekybos kelio. Jas prekybos kelias jungė sausuma, kadangi Vilnius buvo sakralinių žemių centras, šventųjų giraičių, deivių šventviečių – veikiausiai Žvėrūnos – vietos, į kuras svetimtaučiams, kaip žinoma, įkelti koją nebuvo galima. Todėl gabenti prekes nuo Kernavės ar nuo Nemenčinės Nerimi nebuvo galima. Tam, kad prekybos keliui aplenkus Vinių tarp Kernavės ir Nemenčinės prekybos kelias ėjo sausuma. Taip, kad tie puošnūs drabužiai Kernavėje galėjo būti amatininkų gaminami ar prekybininkų sandėliuojami pardavimui pietiniams kraštams pagal jų skonį ir paklausą.
pagal jus turetu buti ‘pilkos pelytes’.
Kalba eina apie drabužius galimai gamintus pietinių šalių rinkai. Juos gaminantys lietuviai dėvėjo pagal savo skonį tikriausiai ramių spalvų drabužius, ką ir matome perimtoje tradicijoje.
Fantazijos vaisius.. ypac juokinga pacuko geltona zalia kepure, truko tik raudonos, visa trispalve butu, klounai, ka daugiau. Moteru nuometai baudziavines epochos.
Vyruko kardas metalinis ar vis tik plastikinis? Labai jau panašus į kinietiškos gamybos.
kritikuoji,o kardo nuo kalavijo neskiri.
nes esu civiliokas. Ne istorikas, kaip tu, o tik eilinis mirtingasis iš gatvės.
tad buk kuklesnis,zmones studijavo,ilgai atkurinejo siuos daiktus,gerbti reikia.
bet, mano nuomone, drabužiai, kaip iš Disneilendo. Ir tau linkiu kuklumo bei rašyti lietuvių kalba be klaidų.
Vis tiek gan įdomu, jog pasirinktas kardas/ kalavijas (mano manymu, kaip pavadinsi – taip nepagadinsi:) ) atrodo labai labai LABAI pasenęs pagal laikmetį… Vis gi sudėtinga būtų įsivaizduoti, jog XIV amžiuje, net ir pradžioje, galėjo dar būti madoje tokia “seniena”. Reikės užmesti akį į išlikusius egzempliorius muziejuje, kad ir kiek mažai jų bebūtų ir “pracheckinti”:)
Manau, kad tie drabužiai turėjo būti panašūs į ano meto Kijeve nesiotus drabužius, nes tada šias teritorijas valdė Kijevo Rusia.
Kada pamatysime pardavime tokius?
regėjau labai panašių adejalų. Ten, manau, tokių galėtumėte įsigyti. Gal galima ir internetu?
VLKK: „Adejalas, adijalas buvo įrašyti į Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą, patvirtintą Kalbos komisijos 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 68.“ APKLOTAS! Galima ne tik apkloti, bet ir ant pečių užsimesti, kai oras atvėsta.