Dar nesibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuvoje ir Ukrainoje užsimezgusių laisvės kovų reikšmė – milžiniška ir, bėgant dešimtmečiams, ji anaiptol neslūgsta. Priešingai, begalinis partizanų pasiaukojimas vis stipriau iš kartos į kartą įkvepia abiejų šalių piliečius, virsdamas neišsenkančiu ryžto šaltiniu ginti tėvynę nuo priešo agresijos pavojaus metu.
Nors istoriniai iškraipymai 2022 m. vasario 24 d. atnešė karą į Ukrainą, šios šalies žmonės parodė, kad nepriklausomybės į nieką nemainys nekeis ir kovos tiek, kiek reikės, gins savo kraštą tol, kol jį paliks paskutinis priešo dalinys. Nūdienos vaizdai neleidžia abejoti, kad praeities didvyrių pasipriešinimas sukūrė įkvėpė dabartinius didvyrius, kuriems stiprybės atnešė istoriniai mūšiai, laisvės judėjimas, protėvių patriotiškumas.
Ne mažiau svarbu ir tautų, visuomenių, kurioms teko sumokėti didžiulę laisvės kainą, vieningumas, susitelkimas, palaikymas, nė akimirkai nepamirštant, kad tiktai kartu veikiant galima pasiekti tikslą.
Į Lietuvą atkeliavo Lvovo istorijos muziejaus paroda „Nenugalėtieji. Ukrainos sukilėlių armija“ (UPA), kuri atidaryta 2022 m. gruodžio 16 d. ir bus eksponuojama buvusiame Lukiškių kalėjime, ekspozicinėje erdvėje iki 2023 m. vasario 8 d. Paroda skirta prieš sovietus ir nacistinę Vokietiją kovojusios Ukrainos sukilėlių armijos 80-mečiui pažymėti.
Parodoje – rekonstruotos karių uniformos ir stendai
Parodą sudaro 10 stendų – ginkluoto pasipriešinimo laikmečio fotografijos, istorinė rašytinė medžiaga ir kiti eksponatai. Bene didžiausią įspūdį palieka rekonstruotos UPA karių – vyro ir moters – uniformos.
Paroda – jau trečia
Šiek tiek anksčiau Vilniuje buvo atidarytos parodos „Komunizmas=rašizmas“ ir „Nepasmerktas ukrainiečių genocidas kartojasi“, kurias LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejus surengė kartu su Ukrainos ambasada Lietuvoje, Valstybinio Ukrainos nacionalinės atminties instituto archyvu ir Ukrainos Holodomoro muziejumi.
Šiuo trijų parodų projektu siekiama istorinėje atmintyje įtvirtinti reikšmingas tikrosios Ukrainos istorijos datas bei aktualiai įprasminti Lietuvos ir Ukrainos laisvės kovų paraleles, atrastas bendradarbiaujant su Ukrainos istorijos muziejais ir istorikais.
Siekė Ukrainos nepriklausomybės
Pirmieji Ukrainos sukilėlių armijos padaliniai ėmė kurtis 1942 metų rudenį Vakarų Voluinėje, vėliau išplito po didelę šalies teritoriją. UPA buvo karinis ir politinis Ukrainos laisvės kovų sąjūdžio darinys, siekęs atkurti savo šalies valstybingumą. Tokius pat tikslus Lietuvoje puoselėjo mūsų krašto partizanai.
1943 metų vasarą Ukrainoje buvo sukurta vieninga karinė ir politinė rezistencijos sąjūdžio vadovybė. Kaip ir Lietuvoje, veikė gerai organizuota armijos struktūra, o 1944 metų pabaigoje buvo baigtas ir teritorinės UPA struktūros formavimas. Armija aktyviai veikė trijose apygardose – Vakarų, Pietų ir Šiaurės.
Iš kitų šalių laisvės judėjimų (Lietuvos, Latvijos ir Estijos partizanai taip pat neturėjo paramos iš užsienio – R. Č.) UPA, kaip Lietuvos, Latvijos ir Estijos, partizanai išsiskyrė tuo, kad ji neturėjo pagalbos iš užsienio, kovojo be paramos iš užsienio, rėmėsi tik aktyvia vietos civilių gyventojų parama.
Sukilėlius vienijantis Sąjūdis veikė 150 tūkst. kvadratinių kilometrų teritorijoje, kurioje gyveno maždaug 15 mln. žmonių, o UPA gretose iš viso kovojo daugiau nei ketvirtis milijono žmonių. Už dalyvavimą ginkluotoje kovoje ar paramą sukilėliams represijas patyrė daugiau nei ketvirtis milijono Ukrainos gyventojų.
Nacių okupantus pakeitus sovietams, ukrainiečiai lygiai taip pat atkakliai kovojo už savo laisvę ir šis užsidegimas iki šiol kelia Rusijos propagandistų įniršį. Buvo metas, kai teko kariauti dviem frontais, kovojant su Stalino ir Hitlerio režimais.
UPA veikė iki šešto dešimtmečio vidurio. 1943 metais jos vadu tapo Romanas Šuchevičius (slapyvardis Tarasas Čiuprinka), o nuo 1950 metų Sukilėlių armijai vadovavo Vasilijus Kukas-Kalvis (Koval).
Kovos mastas – didžiulis
„UPA yra vienareikšmiai vertintina kaip kovos dėl Ukrainos nepriklausomybės kariuomenė. Ukrainiečių pasipriešinimas buvo didžiulio masto ir vyko ilgai“
Ukrainoje vyko daug kautynių, didelėse teritorijose.
„UPA veiklos, jos kovų reikšmė Ukrainos tapatybei – milžiniška. Pokario pasipriešinimas labai smarkiai įkvėpė dabartinius Ukrainos gyventojus – panašiai, kaip ir mus Lietuvos partizanai“, – pasakojo Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius Remigijus Černius.
Černius pabrėžė, jog Ukrainos gyventojai suprato šių kovų svarbą: „sukilėlių armija buvo pavyzdys, kaip reikia priešintis ir kovoti.“
Pasak R. Černiaus, Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimas, vykdant bendrus projektus, rengiant ekspozicijas svarbia istorine tematika, dar labiau sustiprina abiejų šalių vienybę, artina abi tautas, abiejų šalių visuomenes. Šią valandą parama Ukrainai turi būti visokeriopa: ginklais, įvairia įranga, finansais, palaikant glaudžius ryšius tarp institucijų ir joms padedant.
„Mes padedame Ukrainai organizuodami bendras parodas, ukrainiečiai turi jausti, kad jie nėra vieniši, kad mes juos remiame. Bendradarbiavimas su Ukrainos muziejais, tai irgi kelias į pergalę prieš rašistus, Putino režimo imperinių ambicijų tarnus. Istorinė atmintis yra kertinis akmuo, kuris neleidžia pavergti tautos, istorinę atmintį skatina ir parodos. Kitais metais esame numatę dar ne vieną bendrą parodą su savo bičiuliais ukrainiečiais“, – sako Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius R. Černius
Galima kovoti su bet kokiu priešu
Kaip ukrainiečius įkvėpė laisvės kovos jų šalyje, taip ir Lietuvos gyventojams milžinišką įtaką turėjo mūsų valstybėje vykęs ginkluotas pasipriešinimas okupantams.
„Be abejonės, pokario partizanų kova tapo ateities kartų motyvacijos pagrindu. Ant šito pamato, atkūrus nepriklausomybę, ir buvo pastatytos Specialiųjų operacijų pajėgos“, – pabrėžė Lietuvos kariuomenės SOP įkūrėjas ir pirmasis vadas, pulkininkas Saulius Guzevičius.
Guzevičiui neišdildomus įspūdžius paliko legendinio miško brolio Juozo Lukšos-Daumanto atsiminimų knyga „Partizanai“, kurią jis pirmąsyk perskaitė 1990 metais.
„Partizanai parodė, kad pasirinkus teisingą taktiką, tinkamus kovos būdus, galima kovoti su bet kokiu priešu. Partizaniniame kare labai svarbus visuomenės palaikymas – jeigu jo nebūtų, viskas pasibaigtų po 2-3 mėnesių. Tačiau gyventojai priglaudė kovotojus, aprūpino juos maistu, drabužiais, pastoge, slėpė, suteikdavo vertingos informacijos“, – pasakojo S. Guzevičius.
Visuomenė padėjo išsilaikyti partizanams, nepaisant siaubingo sovietų valdžios teroro, smurto, bauginimų, grėsmės atsidurti Sibire už paramą.
Pasak S. Guzevičiaus, Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų susikūrimo pradžią būtų galima laikyti 1944 metus – liepos 3 dieną pasipriešinimo dalyviams buvo duotas įsakymas iš neginkluotos rezistencijos pereiti į ginkluotą kovą.
Po karo vykstant partizaninėms kovoms, buvo įkurta labai stipri pasipriešinimo organizacija, sukurta valdymo grandinė – struktūra, uniformos, aprūpinimas, ryšininkai, miškuose veikė partizanų parengimo centrai, kuriuos baigusiems kariams, būdavo pakeliami kariniai laipsniai.
„Kaip rašė istorikas Bernardas Gailius, tai buvo Lietuvos karas su Sovietų Sąjunga“, – teigė pulkininkas.
Istorinės kovos stipriai motyvuoja ir ukrainiečius
Po pusės amžiaus trukusios okupacijos išsikovojus laisvę, kariuomenėje buvo dedamos pastangos įkurti Specialiųjų operacijų pajėgas.
„Po 2001 metų rugsėjo 11-osios teroro išpuolių JAV, Lietuva žaibiškai reaguoja, apjungia atskirus mūsų šalies pajėgų vienetus ir tų pačių metų gruodžio 17-ąją įkuria Specialiųjų operacijų pajėgas“, – prisiminė pirmasis SOP vadas.
„Laisvės kartos“ kariams, kaip ir plačiajai visuomenei, partizaninės kovos suteikia dvasinės stiprybės, ryžto, yra stiprus psichologinis užtaisas.
„Ukrainiečiai taip pat ima pavyzdžius iš istorijos. Ukrainiečiai juos prisimena, žino, jie juos irgi labai motyvuoja. Ir tai atsispindi ne tik kariniuose veiksmuose. Ukrainos kariuomenės strateginė komunikacija taip pat yra puiki, ji puikiai kariauja rusų pradėtą informacinį karą, duoda tinkamą atkirtį tiems melo, dezinformacijos srautams, kuriuos pila Rusijos propaganda “, – tvirtino S. Guzevičius.
Projektą, kurio dėka bus galima išvysti unikalią parodą apie UPA, vykdo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, bendradarbiaudamas su Lvovo istorijos muziejumi bei kitomis institucijomis.
LGGRTC atlieka reikšmingus darbus, tirdamas genocido ir kitų nusikaltimų žmoniškumui, karo nusikaltimų apraiškas, Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų laikotarpiu, ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo procesus. Taip pat rūpinamasi laisvės kovotojų ir genocido aukų, partizanų mūšių vietų, kitų reikšmingų istorinių įvykių įamžinimu, puoselėjant istorinę atmintį, užsiimama knygų leidyba. Vykdant įvairius projektus, aktyviai bendradarbiaujama ir su Lietuvos institucijomis, ir tarptautiniu lygmeniu.
Slava Ukraini!
Gerojem Slava !!!
Ar buvo įmanoma sėkmingai sukurti tarybų Lietuvą , neatlikus denacifikacijos ? Kokią kitą metodiką buvo galima pasirinkti, nei tą: Kovokit, nepasiduokit, JAV ant Kalėdų išvaduos? Lygiai taip pat: neįmanoma Ukrainos globalizuoti, nepravedus paskutinio denacifikacijos etapo. Baigsis denacifikacija ir Ukraina bus skambiausioji ES styga. O tuo tarpu nepaliaukim: ahbar ahbar Ukraiina ahbar, Hirojam ahbar. Nes jie turi žūti, kad Ukraina priklausytų Global kapital.
Ar bus ir Laisvės Kovotojų išmatų specialisto darbų? Kažko nesigirdi jo – gal Ukrainos mūšio laukuose tyrinėja jų trūkumus?
Atsiprašau, kad ČIA tai parašiau. Bet pagalvojau, jog būtent estetas galėtų tuoj pat nutraukti šį karą. – Jis būtinai paaiškintų Ukrainos Laisvės kariams, kaip neestetiška, o dar ir nešiuolaikiška, nepadoru, nesvetinga trukdyti Kremliui apgyvendinti Ukrainą ja taip besižavinčiais Kremliaus kareivoms! Ir pirštu bestų į akivaizdų to įrodymą – laukuose rastas krūveles! Kur pilietiškas Esteto žodis, jo Kūrinys šiuo klausimu?