Demagogija. Girdėtas žodis kiekvienam. Ir supratimą apie tai kiekvienas turi. Tik jis dažniausiai būna nerišlus, miglotas. O verta būtų pasiaiškint detaliau, nes tai svarbu.
Pasmalsavau, ką sako internetas. Štai paraidžiui apibrėžimas:
…tai apgaudinėjimas melagingais pažadais, meilikavimas ir faktų iškraipymas siekiant įgyti palankumą.
Neblogai, ypač svarus žodis „palankumą“. Dėl jo, visos pastangos. Bet man artimesnis kitas, savas – tai išvedžiojimo menas, siekiant melą pateikti, kaip tiesą.
Jeigu reikėtų apsiriboti tik vienu žodžiu, pasirinkčiau – „melą“.
Pamenu vieną kaimynę iš Anykščių r. Darbšti, rami, netgi perdėtai kukli, jos kaip ir nėra… Dar pačioje atgimimo pradžioje išėjo kalba apie „ruskių valdžią“. Kažkas pašmaikštavo – „gera valdžia, tik per ilgai užsibuvo“.
O ji, niekada nesivelianti į jokias diskusijas, pratrūko, kaip vulkanas – „melagiai, melagiai, melagiai“. Su tokiu jausmų proveržiu, kad visi užtilo ir nebešmaikštavo. Atrodė, kad jai staiga išsiliejo viso gyvenimo skausmas ir neviltis.
Demagogija reiškinys bendražmogiškas, netrūksta jos ir pas mus. Su kokia klasta ir cinizmu, dabar mums brukamos transhumanizmo idėjos, Stambulo konvencija, visas „bukėtas“ LGBT „vertybių“. Bet mūsų didžioji kaimynė, šiuo klausimu – visų laikų čempionė ir klasika.
Kiekviena tauta turi savo išskirtinių bruožų, yra net ištisos serijos anekdotų. Bet rusams charakteringi bruožai, dar aiškiau, atsiskleidžia pasakose. „Kvailelis Ivanuška“, kuris nenulipdamas nuo pečiaus… „Lydekai paliepus“, „Auksinė žuvelė“, „Stebuklinga lazdelė“, „Staltiesė samabranka“, kuri įvairiu maistu pasidengia pati…
Nėra absoliutaus blogio, kaip ir absoliutaus gėrio. Kaip temperatūra kaitalioja vandens būseną nuo ledo iki garų, taip ir žmogaus sąmoningumo arba ne sąmoningumo laipsnis sukuria gėri, blogį arba jų „miksą“.
Kas yra vaikų fantazijos? Tai jų kūrybiškumo apraiška ar melas? Kaip į tai reaguoti? Palaikyti ar barti? Turbūt atskleisti…
Net darželinukams įmanoma atskleisti pasaulio įvairovę ir apsaugoti nuo ribotumo. Tereikia (per žaidimus) leisti pajausti skirtumą. Skirtumą tarp matymo viena akim ir abiem. Kiek „stereo“ vaizdas ar garsas yra tobulesnis.
Tokia „instaliacija“ pravers suaugusių gyvenime, neapsiribojant vienu vieninteliu požiūriu į bet kokią situaciją. Tada jie sakys – „viena vertus yra…, bet kitavertus…“
Tokia savybė praverstų dabartiniam Rusijos „vladykai“ Putinui, kuris nenuilsta priekaištavęs JAV, aplamai „vakarams“ dėl NATO priartėjimo prie Rusijos sienų. Lyg, dėl to, būtų kaltas „kažkas“ kitas, o ne pati Rusija.
Juk į NATO stojama, šalių prašymu. Kaip taisyklė, tų šalių prašymu, kurios (anksčiau ar vėliau) nuo Rusijos okupacijos jau yra nukentėję. Kitaip sakant, pati Rusija, savo agresyviu elgesiu su kaimynais, priartino NATO prie savęs. Tai akivaizdu…
Ypač paskutiniu – Suomijos ir Švedijos atveju. Kiek reikia būti ribotam ir nesavikritiškam, kad šito nematytum.
Kita „šaknis“, pamatinė priežastis, paaiškinanti rusų polinkį į demagogiją yra „teisuolių“ narativas. Ezoteriniai šaltiniai pilni pasakojimų apie rusų misiją išgelbėti pasaulį. Iš to ir „supuvusių vakarų“ terminas. Prisideda ir tos pačios pasakos apie kovą prieš „Kosčiejų nemirtingąjį“, pagrobtų karalaičių vadavimą ir pan.
Teisuolių įvaizdis, istorinė rolė, įpareigoja… Kad viskas atrodytų „aukščiausioje šviesoje“. Todėl demagogija tiesiog – neišvengiama pasekmė.
„Rusai niekada ne puola, tik ginasi“. Kiek parašyta knygų, sukurta filmų, siekiant palaikyti šią „tiesą“. Ir čia, reikia pripažinti, veikiama labai išradingai. Kad ir tas priešdėlis „biela“. Užtenka jį prisegti prie bet kurio priešininko ir visiems aišku kurie (dėl visko) kalti ir kurie amžinieji teisuoliai.
Iškart po revoliucijos, berods 1918 m. pabandyta revoliuciją eksportuoti į Europą. Bet Tuchačevskio raitoji armija buvo sumušta lenkų, prie Varšuvos. Kas kaltas ir vertas pasmerkimo? Biela-poliaki…
Ta pati istorija ir su 1939 m. žiemos karu Suomijoje. Biela-finy nekenčia Tarybų Sąjungos, ruošiasi užpulti… – rašė tuometiniai laikraščiai.
Vos ne pažodinis Putino pasiteisinimas ir dėl dabartinio karo Ukrainoje – „banderovcai ir fašistai ruošėsi užpulti. Nebuvo kitos išeities…“
Beje jokio karo Ukrainoje „nėra“. Juk rusai karų nepradeda… Štai kodėl jis vadinamas „spec operacija“. Nors ir nepadoriai ilgai užsitęsusi.
Biblijoje yra alegorija apie milžiną ant molinių kojų. Demagogija ir prievarta – tos kojos. Be prievartos nė žingsnio. Garbačiovas pabandė… Putinas pasimokė. Jis net karo karu neleidžia vadinti.
Yra taip vadinama sąjunga šešių – destruktyvios (ateivių) civilizacijos (drako, reptiloidai, pilkieji…). Kosminiai parazitai, kurie ištisus tūkstantmečius naudojasi žmonija, kaip resursų ir energijos šaltiniu.
Jie suinteresuoti, kad žmonija niekada neišbristų iš konfliktų ir karų. Rusija jiems – paskutinis koziris. Suplanuotas ir parengtas…
Kvaila ir neatsakinga tokią versiją, atmesti, kaip sąmokslo teoriją. Ją pradėjus svarstyti, Rusija greičiau atsikvošėtų.
Ar tik ne koks padauginęs Kirilas bus švęstu H2O tą kaktą paženklinęs?