Pirmąkart skelbiamos ištremtų Lenkijos, Vilniaus krašto bei pasaulio lietuvių kariškių bylos – sovietinio brutalumo ir melo įrodymas

Svetainėje kgbveikla.lt pirmąkart skelbiamos ištremtų Lenkijos kariškių, tarp kurių ir Vilniaus krašto bei pasaulio lietuviai, bylos – sovietinio žiaurumo ir melo įrodymas

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikų išanalizuoti ir pradėti viešinti dokumentai rodo, kad sąjungininkų prieš nacistinę Vokietiją gretose kovoję Didžiojoje Britanijoje iš Lenkijos Respublikos piliečių suformuoto Anderso armijos korpuso kariai pokariu sovietų nemalonę pelnė viešai palyginę gyvenimą demokratiniuose Vakaruose ir Sovietų Sąjungoje.

Be to, 1951 m. trėmimo užduoties „Sever“ („Šiaurė‘) neišvengė ir specialiais SSRS nutarimais iki šios armijos suformavimo amnestuoti Lenkijos pilietybę turėję kariškiai.

Lietuvoje yra išlikę 50 buvusių Lenkijos kariškių ir jų šeimų trėmimo bylų. Iš 50 buvusių karių 25 – lenkų tautybės asmenys, 17 – lietuvių, 5 – rusų, 2 – totorių ir vienas baltarusis.

Viešinami visi sprendimai ištremti, sovietinės pažymos apie tremiamus asmenis, sovietinio saugumo žmonių pranešimai apie Lenkijos kariškių pokalbius, jų pasisakymus apie gyvenimą Sovietų Sąjungoje.

Skelbiami ištremtųjų laiškai su prašymais paleisti iš tremties ir valdžios atsakymai, kodėl jie neišleidžiami. Pateikiama ir dalis tardymo protokolų.

Be to, paviešintuose dokumentuose skelbiamos ir tų žmonių nuotraukos, sąjungininkų kareivių knygelė. Kuo reikšmingi pradėti skelbti dokumentai?

„Visų pirma, tai istoriniai dokumentai, kurie rodo tuometės oficialios Maskvos dviveidiškumą ir požiūrį į savo sąjungininkus“, – sako Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius istorikas dr. Arūnas Bubnys.

„Kai mūšiams trūksta kovotojų, tinka ir į lagerius kaip „priešiškas sovietinei armijai bruožas“ išsiųsti politiniai kaliniai, amnestuojami ir kriminaliniai nusikaltėliai.

Tačiau pergalė yra tik valdžiai, nes po karo artimųjų ilgesio į tėvynę atgintiems kariams pažadėtas „rojus“ tęsiasi neilgai: jau 1951 m. išleistas įsakas pradėti užsienį regėjusių ir su sovietine tikrove jį lyginančių kariškių trėmimus.“

Pasak dr. A. Bubnio be kitų, tarp ištremtųjų iš Lietuvos buvo ir kolūkio pirmininkas, ir apylinkės deputatas, ir žmogus, laikraščiuose šlovinęs sovietinę valdžią, per radiją kvietęs kitus, tarnavusius Anderso armijoje, grįžti į tėvynę.

Primintina, kad 1945 m. pasibaigus Antrajam pasauliniam karui abiejuose Anderso armijos Lenkijos korpusuose tarnavo 75 tūkst. kariškių. Iš viso iš Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos buvo ištremta 13–14 tūkst. žmonių.

Viešinami dokumentai yra svarbus susistemintas istorinis šaltinis. Nuodugnus susipažinimas su juo padeda dar geriau suprasti Putino režimo ištakas.

Trėmimas „Sever“ („Šiaurė“) pradėtas vykdyti naktį iš 1951 m. kovo 31 d. į balandžio 1 d., į ištremtųjų skundus nereaguota

1951 m. vasario 13 d. SSRS Ministrų taryba priėmė nutarimą Nr. 377-190 ss (ss – „soveršeno sekretno“; liet. k. „visiškai slaptai“), nurodantį ištremti visus grįžusius iš Didžiosios Britanijos Lenkijos armijos kariškius ir jų šeimos narius.

Kodinis buvusių Lenkijos kariškių ir jų šeimos narių trėmimas buvo pavadintas „Sever“ („Šiaurė‘). Pasiruošimas trėmimams vyko iš karto gavus nutarimą.

Smulkesnės žinios apie trėmimo vykdymą 1951 m. kovo 5 d. SSRS MGB įsakymu Nr. 00193 nurodė, kad kartu su Lenkijos kariškiais turėjo būti tremiami ir Jehovos liudytojai.

Trėmimas prasidėjo naktį iš 1951 m. kovo 31 d. į balandžio 1 d. Iš viso iš Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos buvo ištremta 13–14 tūkst. žmonių.

Lietuvoje yra išlikę 50 buvusių Lenkijos kariškių ir jų šeimų trėmimo bylų, kuriose užfiksuoti 187 ištremti asmenys. Dokumentai rodo, kad trėmė visus, net ištikimus sovietinei valdžiai.

Kartu su buvusiais Lenkijos kariškiais trėmė ir gimines, kurie kartu su tremiamaisiais gyveno, vedė bendrą namų ūkį.

Tačiau kitų giminių, kurie gyveno atskirai, nepersekiojo, taip pat ir buvusių žmonų skyrybų atveju, arba jei pora juridiškai nebuvo apiforminusi savo santykių.

Vis dėlto, trėmimų neišvengė ir tos šeimos, kurių vyrai dar prieš trėmimus buvo nuteisti ir kalėjo, nesvarbu, ar nuteisti buvo pagal politinį 58 straipsnį, ar už chuliganizmą.

Pirmieji ištremtųjų bandymai apskųsti trėmimo nuosprendį ir prašymai grįžti į tėvynę užfiksuoti 1955 m., kai buvo paskelbta amnestija vokiečių karo belaisviams bei sovietiniams piliečiams, kovojusiems vokiečių pusėje ir nepadariusiems karo nusikaltimų.

Tačiau visi prašymai buvo atmesti motyvuojant, kad jie ištremti teisėtai, nes prieš fašistus jie kovėsi ne SSRS, o sąjungininkų gretose.

Kitas toks bandymas buvo 1956 m., po Sovietų Sąjungos Komunistų partijos XX suvažiavimo, kai buvo pasmerktas Stalino kultas.

Nuo tada prasidėjo stalinizmo aukų reabilitavimas, tačiau jis nepalietė Lenkijos armijos kariškių, kariavusių prieš nacius sąjungininkų pusėje. Taigi 1957 m. vėl buvo atmesti visi tiek reabilitavimo, tiek paleidimo iš tremties prašymai.

Kodėl Lenkijos kariškiai sovietams atrodė baisesni už nacių kariškius, jų talkininkus?

Iš bylų dokumentų matome, kaip žmonės patekdavo į Anderso armiją.

Vienas įdomesnių atvejų – tai lietuvio Alfonso Kiaulėno likimas. Gimęs Lietuvoje, Panevėžio apskrityje, jis 1926–1927 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, 1929 m. emigravo į Argentiną, kur 1942 m. savanoriu stojo į Didžiosios Britanijos karines pajėgas ir buvo pasiųstas į Lenkijos armiją, formuojamą Didžiojoje Britanijoje.

A. Kiaulėnas dalyvavo kovose prieš nacius Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje. Buvo sunkiai sužeistas, apdovanotas Didžiosios Britanijos ir Lenkijos medaliais.

1947 m. grįžo į Lietuvą. A. Kiaulėnas – ne vienintelis lietuvis, užsienyje stojęs kovoti prieš nacius sąjungininkų gretose.

Kitas lietuvis – Leonas Lapinas – gyveno Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte, kur įsitraukė į lietuvybės puoselėjimą ir išsaugojimą, priklausė lietuvių kultūrinei Šventojo Kazimiero organizacijai, buvo šios organizacijos Švenčionių skyriaus pirmininkas.

Kai Lietuva atgavo Vilnių, jis reikalavo, kad Sovietų Sąjunga grąžintų visas lietuvių žemes pagal 1920 m. Taikos sutartį, todėl 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, buvo nuteistas pagal 58 straipsnį už antisovietinę agitaciją, kaltinant tuo, kad nuo Sovietų Sąjungos bandė atplėšti jos teritoriją.

1941 m. prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, L. Lapinas iš kalėjimo buvo paleistas ir mobilizuotas į Anderso armiją kaip buvęs Lenkijos Respublikos pilietis. Kovėsi Italijoje.

1948 m. puikiai žinodamas, kas jo laukia Lietuvoje, vis tiek grįžo į tėvynę ir iš karto pradėjo antisovietines kalbas tarp vietos gyventojų, pasakojo tiesą apie paprastų žmonių gyvenimą Anglijoje.

Už tai 1949 m. jį antrąkart Ypatingasis pasitarimas (t. y. be teismo) nuteisė 10 metų lagerio. Jo žmona buvo ištremta 1951 m.

Taigi faktiškai Lenkijos kariškiai buvo užsitraukę sovietų nemalonę dėl pokalbių apie gyvenimą demokratinėje Didžiojoje Britanijoje ir ypač – dėl gyvenimo palyginimo tarp demokratinių Vakarų ir Sovietų Sąjungos.

Štai Liudvikas Avlasas gyvenimą Vakaruose prilygino gyvenimui rojuje. Tą patį tvirtino ir Justinas Cicėnas: esą Anglijoje jis gyveno gerai, o po karo grįžęs – blogai.

Visi, kurie nebijojo išsakyti savo nuomonės, gyrė gyvenimą užsienyje ir peikė gyvenimo sąlygas Sovietų Sąjungoje. Ištrėmimo dokumentuose didžiajai daugumai buvo įrašyta, kad jie nusiteikę antisovietiškai, tarp gyventojų veda antisovietinę propagandą, giria gyvenimą užsienyje.

Be to, dalis jų sakė, kad jeigu prasidėtų karas tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos, tai jie kariautų Vakarų pusėje.

Paleisti iš tremties pradėta tik 1958 m., bet tremtinių nereabilitavo, neleido grįžti atgal į Lietuvą, todėl kai kurie jų, kaip buvusieji Lenkijos Respublikos piliečiai, su šeimomis išvyko gyventi į Lenkiją, tarp jų – ir dalis lietuvių.

Kaip buvo suformuota Anderso armija?

Prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos 1941 m. liepos 3 d. SSRS priėmė nutarimą formuoti karinius dalinius iš čekų, slovakų, jugoslavų ir lenkų.

Liepos 11 d. Londone, susitarus tarp Anglijos, Lenkijos emigracinės vyriausybės (oficialus pavadinimas – Lenkijos Respublikos emigracinė vyriausybė; lenk. Rząd Rzeczypospolitej Polskiej na uchodźstwie) ir SSRS, priimtas nutarimas Sovietų Sąjungoje kurti autonominę Lenkijos armiją.

Autonomine armija pavadinta todėl, kad ji nebuvo pavaldi sovietinėms institucijoms ir veikė pagal Lenkijos kariuomenės statutą bei Lenkijos įstatymus, tik kariniais klausimais liko pavaldi Maskvai.

Liepos 30 d. gen. V. Sikorskis (W. Sikorski), Lenkijos emigracinės vyriausybės vadovas, ir SSRS pasiuntinys Didžiojoje Britanijoje I. Maiskis pasirašė dokumentą dėl diplomatinių santykių atnaujinimo ir bendros kovos prieš nacistinę Vokietiją.

Taip pat pasirašytas protokolas, kad SSRS skelbia visiems Lenkijos piliečiams amnestiją – karo belaisviams, nuteistiems kalėti ir tremtiniams.

Kariuomenės vadu Sovietų Sąjungos teritorijoje buvo paskirtas generolas Vladislavas Albertas Andersas, kuris tuo metu buvo Sovietų Sąjungos nelaisvėje.

Generolas V. A. Andersas į sovietų nelaisvę pateko sužeistas, buvo gydomas. Tai, ko gero, jam ir išgelbėjo gyvybę, nes daugumą lenkų karininkų sovietai 1940 m. kovo mėn. sušaudė.

Po gydymo iki išlaisvinimo V. A. Andersas buvo laikomas NKVD vidaus kalėjime Lubiankoje. Rugpjūčio 6 d. iš Liubiankos kalėjimo paleistas jis iš karto buvo paskirtas Lenkijos armijos vadu SSRS teritorijoje.

Generolo asmenvardžiu buvo pavadinta su naciais kovoti suformuota armija.

Anderso armiją sudarė 2 korpusai, jų sudėtyje buvo ir lietuvių tautybės karių

Kariuomenės branduolį sudarė buvę Lenkijos kariuomenės karo belaisviai, tačiau į kariuomenę buvo mobilizuojami ir kiti buvę Lenkijos Respublikos piliečiai, tuo metu gyvenę Sovietų Sąjungoje.

Dauguma jų buvo ištremti kaip priešiški sovietinei santvarkai. Tačiau prasidėjus karui tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos jiems buvo paskelbta amnestija.

Sovietai juos mobilizavo į Anderso armiją, taip pat amnestavo net kalinčius kalėjime. Į Anderso armiją buvo mobilizuoti 75 tūkst.

491 karininkas ir kareivis, tarp jų – ir lietuviai, buvę Lenkijos Respublikos piliečiai, nepaisant to, kad 1939 m. jiems buvo suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, taip pat – ukrainiečiai, baltarusiai, rusai, kurie iki Lenkijos okupacijos turėjo Lenkijos pilietybę.

Iš pradžių buvo žadama, kad Anderso armija kariaus sovietų teritorijoje, bet 1942 m. ji buvo išvesta į Iraną, iš ten – į Iraką ir Palestiną.

1943 m. liepos mėnesį ji performuota į 2-ąjį Lenkijos korpusą. Kartu su kariškiais į Iraną pasitraukė ir 37 tūkst. civilių Lenkijos Respublikos piliečių.

Kitas lenkų korpusas buvo suformuotas Didžiojoje Britanijoje iš užsienyje gyvenančių Lenkijos piliečių. Į jį stojo taip pat lietuviai, Lietuvos Respublikos piliečiai, gyvenantys užsienyje.

Karo metu korpusų sudėtį papildydavo išvaduotieji iš karo belaisvių ir koncentracijos stovyklų, išsiųsti į Vakarų Europą dirbti, tarnavę Vermachte Lenkijos piliečiai. Tarp jų buvo ir žmonių iš Vilniaus ir Vilniaus krašto.

Pasibaigus karui Lenkijos korpusuose tarnavo 75 tūkst. kariškių. 1947 m. Lenkijos daliniai buvo išformuoti, o visi juose tarnavę kariškiai grįžo į Didžiąją Britaniją.

Nuo tada sovietai pradėjo agituoti, kad Lenkijos kariškiai, 1939 m. gyvenę teritorijose, kurios atiteko Sovietų Sąjungai, grįžtų atgal į savo tėvynę.

Dalis buvusių kariškių, patikėję apie sovietinį „rojų“, grįžo į savo gimtinę, nors daugumai grįžusių svarbiausia buvo susitikti su savo šeimomis.

Šia tema svetainėje Kgbveikla.lt iš viso žadama paviešinti apie 200 istorinių dokumentų. Juos parengė Centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiasis istorikas Gintautas Miknevičius.

Apie svetainę Kgbveikla.lt

Pažymėtina, kad svetainė Kgbveikla.lt sukurta 2011 m. vykdant LR Seimo papildytą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymą.

Joje skelbiami Lietuvos ypatingajame archyve saugomi dokumentai, liudijantys apie sovietinės represinės įstaigos, kuri Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ pripažinta nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje, t. y. Valstybės saugumo komiteto (rus. KGB) – veiklą Lietuvoje.