Bus išleistas pašto ženklų blokas, skirtas Lietuvos partizanams

Vasario 7 d., penktadienį, Lietuvos paštas išleis dailininkės Aušrelės Ratkevičienės kurtą pašto ženklų bloką „Partizanų Lietuva“. Bloke – du paštai ženklai: 0,81 Eur vertės pašto ženklas, skirtas siųsti į Europos Sąjungos šalis, 0,84 Eur vertės – į kitas šalis. Pašto ženklų bloko tiražas – 6500 vnt. Su pašto ženklais bus išleistas pirmos dienos vokas, proginis antspaudavimas vyks vasario 7 d. Vilniuje, Gedimino pr. 7 įsikūrusiame pašte.

Pašto ženklų bloke – du pašto ženklai, kuriuose pavaizduoti 4 iš 8 partizanų, pasirašiusių Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją: Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas Jonas Žemaitis-Vytautas, Lietuvos pedagogas, partizanas Juozas Šibaila-Merainis, partizanas Vytautas Gužas-Kardas ir Lietuvos partizanų pulkininkas Aleksandras Grybinas-Faustas.

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija – Lietuvos valstybės teisės aktas, kurį 1949 m. vasario 16 d. Minaičių kaime (Radviliškio raj.) baigė sudaryti ir pasirašė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS). Šiuo dokumentu buvo užtikrintas Lietuvos valstybės tęstinumas ir paskelbta lietuvių tautos valia atkurti nepriklausomą demokratinę valstybę. Kartu su kitais tuomet parengtais dokumentais, buvo sudarytas teisinis ir politinis Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindas, įteisintas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis kaip visuotinio rengto ginkluotojo pasipriešinimo organizacija, o Taryba – kaip vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje. Deklaracija apeliuojama į Žmogaus teisių deklaraciją, 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją bei kreipiamasi į visą demokratinį pasaulį pagalbos.

1949 m. vasario mėn. Minaičių bunkeryje tarp Baisogalos ir Radviliškio įvyko išskirtinis įvykis – partizanų vadų suvažiavimas – jame buvo atstovaujami visi partizanų struktūriniai vienetai. Oficialiai posėdžiuose dalyvavo 8 asmenys: Jonas Žemaitis-Vytautas, Juozas Šibaila-Merainis, Petras Bartkus-Žadgaila, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Leonardas Grigonis-Užpalis ir Bronius Liesys-Naktis. Pirmojo posėdžio metu patvirtintas organizacijos pavadinimas „Lietuvos laisvės kovos sąjūdis“ ir suformuota visuotinai patvirtinta vadovybė – LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis-Vytautas (jam suteiktas partizanų generolo laipsnis); LLKS visuomeninės dalies viršininkas – J. Šibaila-Merainis; LLKS visuomeninės dalies skyriaus viršininkas – B. Liesys-Naktis.

Nors pusę metų vyko paruošiamasis darbas, konsultacijos, suvažiavimas truko ilgai – 20 dienų. Iš viso suvažiavime svarstyti 23 klausimai, o nutarimai išlikę posėdžių protokoluose. Jie reglamentavo sąjūdžio, vadovybės struktūrą, veiklos taktiką, santykius organizacijos viduje ir su gyventojais. Nuspręsta leisti pogrindžio spaudą „Prie rymančio Rūpintojėlio“. Politinę programą pristatė jos autorius J. Šibaila-Merainis – ją sudarė 12 punktų. Programoje buvo pabrėžiama, kad galutinis kovos tikslas – Lietuvos parlamentinės respublikos atkūrimas 1920–1926 m. pavyzdžiu.

Vasario 16 d. proga, pažymint Lietuvos valstybės nepriklausomybės metines, buvo pasirašyta LLKS Tarybos politinė deklaracija, kurioje konstatuota, kad LLKS taryba yra aukščiausiasis tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė respublika. Joje pabrėžiama, kad dokumentas pasirašytas atstovaujant visoms Lietuvoje veikiančioms partizanų apygardoms. Deklaracijoje kalbama apie nepriklausomą, demokratinę Lietuvos valstybę, gyvuojančią 1922 m. Konstitucijos dvasia. Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotinio rengto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje. Suvažiavime taip pat priimtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio šūkis – „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“.

Tai buvo vienintelis visuotinis vadų susirinkimas. Sudėtingėjant padėčiai krašte, mažėjo rėmėjų skaičių, vis sunkiau buvo susisiekti ne tik sričių štabams, bet ir greta veikiantiems būriams. Vis daugiau partizanų žūdavo ar būdavo suimami. Nepriklausomos Lietuvos nesulaukė nė vienas partizanas, pasirašęs Deklaraciją: trys šio akto signatarai žuvo tais pačias 1949 metais, dar trys – po metų–dvejų, o du buvo sušaudyti dar vėliau.

Kitais metais žadama išleisti pašto ženklų bloką su kitais keturiais šią deklaraciją pasirašiusiais partizanais.