Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pristatys kitokį nei įprasta žvilgsnį į kino istoriją – teminė programa „Kinas ir jo antrininkas“ kvies į kino ir teatro dialogą, o retrospektyvinė programa „Iš arčiau“ – susipažinti su rinktine skirtingų kino klasikų draugija.
„Pirmąją „Scanoramą“ atvėrė danų provokatoriaus Larso von Triero „Dogvilis“, siautulingai nėręs į naujus kinematografinius bandymus ir įžūliai sulaužęs netgi „Dogma 95“ manifeste duotus įžadus.
Dabar sunku įsivaizduoti geresnį kūrinį klasikos ir maišto unisonu prakalbusiam Šiaurės šalių kino forumui.
Tuo tarpu L. von Trieras išskirtinėmis raiškos priemonėmis netiesiogiai, bet provokatyviai įvardijo prieštaringus teatro ir kino santykius, lydinčius kino meno istoriją ir dabartį“, – teigia šventės įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.
Kinas ir jo antrininkas
Teminė programa „Kinas ir jo antrininkas“ atsispiria nuo pirmojo „Scanoramos“ filmo pasufleruotos minties apmąstyti šventės tėkmę sudėtingų kino ir teatro santykių kontekste.
Jos pavadinimas „Kinas ir jo antrininkas“ nurodo į prancūzų dramaturgo, aktoriaus, režisieriaus, teatro kritiko ir teoretiko Antonino Artaudo veikalą „Teatras ir jo antrininkas“ (1938) – savotišką manifestą, kvietusį radikaliai keisti požiūrį į teatro ir žiūrovo santykius.
A. Artaud tikėjo nepagražinto gyvenimo ir žiaurumo galia sukrėsti ir atgaivinti dvasią, įkvėpdamas avangardinio teatro ir kino raidą.
Programos kertinis filmas – teatro ir kino režisieriaus Peterio Brooko juosta „Marat / Sade“ (1967) pagal Peterio Veiso (Weiss) pjesę – įkūnija A. Artaud „žiaurumo teatro“ ir vokiečių dramaturgo, režisieriaus, teatro kritiko Bertoldo Brechto „susvetimėjimo efekto“ teorijas, perkeldamas jų radikalaus teatrališkumo principus į kino ekraną.
Aplink jį rikiuojasi kūriniai, įprasminantys skirtingas kino ir teatro jungties galimybes.
Puošnios ir dekadentiškos, barokinei kontrastų ir sudėtingų kompozicijų estetikai pagarbaus susižavėjimo neslepiančios Rainerio Vernerio Fasbinderio (Werner Fassbinder) „Karčios Petros fon Kant ašaros“ (1972), tradicinė ir žaisminga Ingmaro Bergmano „Užburtoji fleita“ (1975) pagal to paties pavadinimo Volfgango Amadėjaus Mocarto (Wolfgang Amadeus Mozart) operą, postmodernus, provokatyvus, absurdiškas, Vilijamo Šekspyro (William Shakespeare) pjesę beatodairiškai interpretuojantis Žanas-Lukas Godardas (Jean-Luc Godard) „Karalius Lyras“ (1987), preciziškai tiksli ir skaidri, į kino esmę kalbėti vaizdais besigręžianti B. Brechto pjesės ekranizacija Danielės Huiletės (Danièle Huillet) ir Žano-Mariaus Straubo (Jean-Marie Straub) „Antigonėje“ (1991) ir dokumentinio bei vaidybinio kino ribas trinantis bebaimis Ulrikis Otingeris (Ulrikes Ottinger) „Frykas Orlando“ (1981).
Naujausias programos filmas – lenkų režisierių Elviros Nevierės (Elwira Niewier) ir Piotro Rosolovskio (Piotr Rosolowski) dokumentinė juosta „Hamleto sindromas“ (2022) – apmąsto kino ir teatro santykį iš dabarties galimybės ir įveda į ukrainietiškąją šventės teritoriją.
Garsioji Hamleto frazė scenoje Šekspyro pjesę repetuojantiems aktoriams tampa bandymu suvokti savo tragiškus likimus ir Ukrainos pasipriešinimo kryptį.
Devyniasdešimtmečių klubas
Šventėje laukia ir kitokia nei įprasta retrospektyvinė programa „Iš arčiau“. Šįkart vietoj istorinės asmenybės portreto arba kino mokyklos skerspjūvio išsirikiavo net keli kino klasikai:
Milošas Formanas su Lietuvoje beveik nerodytais filmais „Juodasis Petras“ (1964) ir „Konkursas“ (1964), Frankas Trufautas (François Truffaut) su „Amerikietiška naktimi“ (1973), Dušanas Makavejevas ir jo „W.R.: Organizmo paslaptys“ (1971) bei „Laimingų Kalėdų, pone Lorensai“ (1983) linkintis Nagisas Ošimas (Nagisa Ōshima).
Šalia jų įsikūrė ir šiais metais mus palikusi Monika Vitė (Monica Vitti) poetiškame ir mistiškame Michelangelo Antoninio „Užtemime“ (1962).
Šiais metais visi jie, išskyrus M. Vitę, dar spėjusią sulaukti garbingos sukakties, būtų šventę savo 90-mečius. Atrodytų, tos pačios kartos atstovus galėtų sieti artima pasaulėvoka ir kino suvokimas.
Nieko panašaus. Jų mąstymo ir kūrybinės raiškos trajektorijos radikaliai skiriasi, primindamos, kad kinas gali būti autorinis tiesiogine šio žodžio prasme.
Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 10–20 dienomis, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Alytuje.
