A. Gedvilas. Ar tikrai energijos kainų pažabojimui sprendimai nepasiekiami ranka?

Tol, kol Prezidentas, užsienio reikalų ministras ir premjerė aiškinasi, kas turėtų atstovauti Lietuvai Europos Vadovų Taryboje, prieš jos neformalų susitikimą Prahoje, kuriame didžiausias dėmesys bus skirtas Europos Sąjungos apsirūpinimo energijos šaltiniais, o ekonomikos ir inovacijų ministrė su komjaunuolišku užsidegimu aiškina, kad po krizės mes būsime stipresni (kukliai pamiršdama pridėti, kad stipresni bus tik tie, kurie sugebės išgyventi šią krizę), į Lietuvą lėtai, tačiau neišvengiamai ateina šalčiai ir žiema.

 

Būtų galima vadovautis senomis Vilniaus mero tradicijomis ir, tol, kol neiškris pirmas sniegas, apsimesti, kad žiema mus aplenks, tačiau pagal tam tikrus ženklus ir nuojautą galima spėti, kad ir šiemet ji ateis, kaip jos sulaukdavome ir ankstesniais metais, todėl efektyvių veiksmų elektros, dujų, ir kitų šildymui naudojamų priemonių kainų sumažinimui Lietuva galėtų imtis jau dabar, nelaukdama minusinės temperatūros lauke.

 

Būtent tai ir daro visos Europos Sąjungos šalys. Net ir tos, kuriose žiemos šalčiai nėra tokie baisūs, kaip pas mus.

 

Žinoma, atsakydami į kritiką valdantieji iš savo portfelių gali ištraukti kelis argumentus ir pasigirti mokamomis kompensacijomis už elektros energiją, panaikintu PVM centralizuotam šildymui, įvesta kompensacija būsto šildymo išlaidoms ir pan., taip pat pakartoti seną pasaką apie tai, kad elektros rinkos liberalizavimas Lietuvoje buvo būtinas dėl to, kad toks buvo Europos Komisijos reikalavimas ir nieko daugiau padaryti neįmanoma.

 

Tačiau atidesnis žvilgsnis į Europoje taikomas priemones labai greitai pademonstruoja, kad Lietuva padarė toli gražu ne viską, o tiksliau kalbant – labai mažai, apsaugodama žmones ir verslus nuo prasidėjusios energetinės krizės. Dar daugiau, turime nepamiršti, kad ir prisidengdami Europos Komisijos vardu valdantieji prievarta suvarė piliečius pas nepriklausomus elektros tiekėjus. 

 

Parama verslui dėl aukštų energijos išteklių kainų Europos valstybėse Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Tyrimų skyriaus parengtoje analizėje (žr. straipsnio gale), su kuria gali susipažinti tiek Seimo nariai, tiek ministrai, pristatomos daugelio Europos šalių taikomos priemonės, švelninančios energijos išteklių kainų augimą.

 

Iš pateiktos medžiagos matyti, kad Europos valstybės, palyginti su Lietuva, taiko daugiau ir įvairesnių paramos priemonių. Dauguma šalių pagrindinį dėmesį skiria pažeidžiamoms gyventojų grupėms, t. y. asmenims, gaunantiems mažas pajamas, neįgaliesiems, socialinės rizikos šeimoms ir kt.

 

Dar daugiau, tol, kol mūsų aukščiausi vadovai tik svarsto apie tai, kaip gauti ES leidimą elektros kainų luboms įvesti, ES šalių vyriausybės, reaguodamas į dabartinį kainų augimą, jau ėmėsi tokių priemonių ir jas nustatė.

 

Tyrimas atskleidė, kad taip pasielgė Austrijos, Čekijos, Kroatijos ir Prancūzijos vyriausybės. Lietuvoje vykstant diskusijoms apie mažmeninių energijos kainų reguliavimą, tai jau padarė ne tik lenkai ir estai, bet ir Airijos, Belgijos, Bulgarijos, Čekijos, Ispanijos, Jungtinė Karalystė, Prancūzijos, Rumunijos ir Vengrijos vyriausybės.

 

Tuo metu, kai mūsų finansų ministrė kalba apie tai, kad siūlymai verslui kompensuoti elektros ir dujų kainų augimą būtų nepakeliama našta valstybės biudžetui, o Laisvės partijos pirmininkė kalba apie mistinius planus paremti Lietuvos verslą, tačiau jų neatskleidžia, kitų Europos šalių vyriausybės jau pasirūpino tokiomis priemonėmis – apie įgyvendintas arba įgyvendinamas paramos verslui priemones dėl aukštų energijos išteklių kainų yra paskelbusios Austrija, Bulgarija, Estija, Graikija, Ispanija, Italija, Jungtinė Karalystė, Norvegija, Slovėnija ir Suomija.

 

„Achemai“, „Lifosai“, „Grigeo“ stabdant gamybą, mūsų Vyriausybė tik skėsčioja rankomis, o štai Italija pasielgė labai išmintingai – energijai imlioms įmonėms skyrė 10 proc. mokesčių lengvatą už 2022 m. I ketv. įsigytas gamtines dujas, numatant lėšas viešųjų pirkimų kainoms koreguoti, atsižvelgus į išaugusias statybose naudojamų žaliavų kainas. Be to, iki 2022 m. rugsėjo pabaigos buvo pratęstas mokesčių kreditas pastatų energijos vartojimo efektyvumui didinti.

 

Nuo 2022 m. spalio 1 d. Jungtinėje Karalystėje visiems namų ūkiams automatiškai įsigalios „energijos kainos garantija“ (tiekėjų nustatomos kainos riba), kuri leis vidutiniškai sutaupyti mažiausiai 1 000 svarų sterlingų per metus ir papildys jau taikomą 400 svarų sterlingų nuolaidą energijos sąskaitoms. Ši priemonė bus taikoma dvejus metus. Pagal naują 6 mėnesių programą įmonėms ir kitiems nebuitiniams energijos vartotojams, įskaitant labdaros organizacijas, viešojo sektoriaus įstaigas, mokyklas ir kt., bus teikiama tokia pat parama, kaip ir vartotojams.

 

Norvegijoje parama galės pasinaudoti apie 20 tūkst. šalies įmonių: vyriausybė padengs dalį sąskaitų, kai energijos kainos pakils virš tam tikro lygio. Tarp paketo priemonių – tiesioginė parama, paskolų garantijos, subsidijos. Įmonės, kuriose 2022 m. pirmąjį pusmetį energijos sąnaudos sudarė daugiau nei 3 proc. visų išlaidų, galės kreiptis dėl dotacijų. Vyriausybė padengs 25 proc. skirtumo tarp dabartinės rinkos kainos ir 70 Eur/kWh, taip pat net 45 proc. skirtumo, jei įmonė bus įgyvendinusi energijos taupymo priemones. Įmonėms, investuojančioms į energijos taupymo priemones, dalį sąskaitos taip pat gali padengti valstybės dotacijos.

 

Elektros kainų lubų nustatymo būdų mūsų Vyriausybės nariai galėtų pasimokyti iš kitų šalių, įgyvendinusių rinkos liberalizavimą. Štai, pavyzdžiui, Prancūzijos elektros ir gamtinių dujų rinkos buvo visiškai atvertos konkurencijai 2007 m. Liberalizavus mažmeninę elektros energijos rinką į ją įsiliejo nauji nepriklausomi tiekėjai. Vartotojams leista laisvai pasirinkti energijos tiekėją. Vis dėlto elektros tiekimo paslaugas toliau teikia ir senieji rinkos dalyviai, atliekantys ir skirstymo operatorių funkcijas ir vietiniai elektros skirstymo operatoriai. Vartotojai gali rinktis iš dviejų tipų elektros tiekimo pasiūlymų: 1) rinkos kaina (pasirenkant fiksuotos arba kintamos kainos produktus), kurią laisvai nustato tiekėjai; 2) reguliuojami tarifai, kuriuos nustato Vyriausybė ir reguliavimo institucija – Energetikos reguliavimo komisija (CRE).

 

Iš šių ir daugelio kitų pavyzdžių galima matyti, kad būdų sumažinti ir reguliuoti energijos kainas yra begalė. Tam reikia tik sprendimų priėmėjų profesionalumo, fantazijos ir politinės valios. Kai kas galėtų replikuoti, kad tam dar reikia pinigų.

 

Tačiau šiuo atveju pastaba būtų ne visai taikli. Lietuva yra antra pagal skiriamos paramos dydį nuo BVP iš Europos šalių. Parama žmonėms ir verslui Lietuvoje siekia 3,6 proc. BVP – beveik tiek pat, kiek skiria pirmaujanti Graikija. Tačiau ar visi turimi ištekliai panaudojami racionaliausiu būdu? Juk mums sunku būtų lygiuotis į Vokietijos, Prancūzijos arba Ispanijos gyventojus – ir ne tik dėl to, kad klimatas šiose šalyse yra švelnesnis, bet ir dėl to, kad žmonių pragyvenimo lygis šiose šalyse yra aukštesnis, negu Lietuvos.

 

Tad valdančiosios koalicijos atstovams, stokojantiems ryžto ir drąsos priimti tinkamus sprendimus, orientuotus į žmones, padėsiančius mums kartu išgyventi artėjančią žiemą, aš siūlyčiau susipažinti su kitų šalių taikomomis antikrizinėmis priemonėmis ir pagaliau nustoti trypčioti vietoje ir žiūrėti toliau į priekį, nes iššūkiai su elektros kainų augimu nesibaigia.