Gimtoji kalba reikalauja tam tikrų sąlygų, kuriomis ji tarpsta. Gali šios sąlygos būti susidėsčiusios savaime, gali jos būti kuriamos sąmoningai, kiekvienu tačiau atveju jos turi būti, kitaip kalba sūsta ir žūsta. Be abejo, kalbos šaknys keroja tautinės dvasios gelmėse, bet jos reikalauja būti puoselėjamos, kad leistų lapus ir krautų žiedus.
Kalba, kaip ir kiekvienas gyvas daiktas, reikalinga daug rūpesčio, kad augtų savo lytimis, liktų švari savo žodynu ir tapati savo sintakse.
Lotyniškieji žodžiai, būdami mirę, yra jau beveik virtę formulėmis, sukaustančiomis atvirą filosofinę mintį. Lietuviškieji gi žodžiai, išlaikę prasmės gausą, kaip tik saugo filosofiją nuo sustingimo.
Gyvas lietuviškas žodis tebeslepia savyje Humbolto [Humboldt] minimą „prasmės svyravimą“, be kurio filosofija būtų neįmanoma, nes neleistų prabilti asmeniui, kaip to neleidžia mokslas. Tik žodžio atvirybė prasmės gausai įgalina asmenį tarti savas pažiūras vienkartine savo paties žyme.
Štai kodėl, mano pažiūra, lietuviškieji žodžiai ir turi pirmenybę, norint filosofuoti. Sakysime: lietuviškoji samprata yra žymiai atviresnė ir todėl lankstesnė negu lotyniškoji koncepcija; lietuviškoji pakanta nurodo į pakenčiamojo pažeminimą žymiai ryškiau negu lotyniškoji tolerancija: žmogus nekenčia to, kuris jį pakenčia.
***
Kas mąsto, tas ir kalba. Tik neaiškus mąstymas ar dar nesuprastas dalykas nesiduoda ištariami. Kalba ir mąstymas yra tiek ankštai susiję, jog vienas sąlygoja kitą. Ir tai kyla iš pačios kalbos prigimties.
Todėl „filosofinė terminija“ kaip iš anksto susikurtas „veikalas“ yra tikras filosofinės kalbos klystkelis, nes jis atjungia kalbą nuo mąstymo, laikydamas filosofinę sąvoką ar sampratą daiktu, kuris pirmiau būna ar atsiranda (pvz., technikos dirbiniai), o tik paskiau esti pavadinamas.
Tuo tarpu filosofijoje nėra ir negali būti jokios nepavadintos sąvokos ar sampratos. Kas tad manosi stovįs priešais tą ar kitą sąvoką bei sampratą ir ieškąsis jai, sakysime, lietuviškojo pavadinimo, tas arba šios sąvokos bei sampratos iš viso neturi, arba mąsto nelietuviškai, mėgindamas svetimu žodžiu ištartą mintį sulietuvinti ir todėl kaldamasis jai terminą.
Filosofijos mokslininkai, kurie tiria bei dėlsto kitų sukurtas filosofijas, yra dažnai tiesiog verste verčiami eiti šiuo klystekliu, kadangi filosofijos mokslas, kaip ir visi mokslai, reikalauja griežto vienprasmiškumo ir tuo pačiu terminijos.
Mūsų mąstytojų, pasidavusių šiam gundymui, priekyje stovi Stasys Šalkauskis (1886–1941). Bet ar Šalkauskis nežinojo, kad niekur pasaulyje tvirtai nustatytos filosofinės terminijos nėra ir negali būti? Kad jokia tauta nepradeda filosofuoti, kurdamasi terminiją?
Šalkauskio pastangas pirmiausia kurti terminus galima išaiškinti tik tuo, kad lietuvių kalba jam buvo ne gimtoji, o išmoktoji kalba. Šalkauskio „namų kalba buvo lenkų“, prie jo „lopšio skambėjo lenku kalba“ (Juozas Eretas). Todėl jis ir tikėjosi galįs filosofinę kalbą ne pašaukti pačiu filosofavimo veiksmu, o šiam veiksmui teikti iš anksto pasigamintų terminų, kad į juos įvilktų nelietuviškai mąstomas sąvokas.
Dvasiškai betgi žmogus buvoja tik pavadintame pasaulyje, o pavadintas pasaulis jau yra interpretuotas pasaulis, vadinasi, aprėžtas tam tikru požiūriu. Šia dvasine prasme žmogus turi savą aplinką, kurią jam apibrėžia gimtoji jo kalba.
Todėl aš nė kiek neabejoju, kad lietuviškai nekalbąs žmogus nė negali galvoti kaip lietuvis.
***
Šį veiksnį aš ir norėčiau vadinti „regėjimo kampu“, suprantant regėjimą ne kaip fizinį akies organo veiksmą, o kaip daikto pergyvenimą visu savimi.
Moteris, ką tik pagimdžiusi kūdikį, lietuviškai vadinasi gimdyvė. „Regėjimo kampas“ čia yra gimdymo veiksmas, įaustas į patį žodį ir virtęs tikrai apsprendžiamuoju pradu tiek žodžio, tiek mąstymo atžvilgiu. Tardami ar girdėdami žodį gimdyvė, tuo pačiu tariame ar girdime ir žodį gimdyti, kuris ataidi mūsų viduje tam tikra nuotaika, jausmu ar mintimi.
Gimdomasis veiksmas lietuviui yra „kampas“, kuriuo jis regi naujagimio motiną. Tuo tarpu vokiškai ta pati moteris vadinasi Wöcherin. Tai moteris, kuri, pagimdžiusi kūdikį, turėdavo 6 savaites praleisti arba lovoje, arba bent namuose, neidama bažnyčion.
Abiejų tautų moterys kūdikio atžvilgiu yra tokios pat: abi jos duoda pasauliui naują žmogų tuo pačiu veiksmu. Tačiau šių moterų pavadinimai lietuviškai ir vokiškai skiriasi ne tik garsais: jie skiriasi pačia prasme, kadangi juose aiškiai jausti visai kitoks šių moterų pergyvenimas, arba anas „regėjimo kampas“.
Lietuvis pergyvena naujagimio motiną kaip gimdančiąją ir todėl vadina ją gimdyve. Vokietis regi ją kaip vykdančią seną paprotį likti 6 savaites namie, todėl vadina ją Wöcherin (die Woche – „savaitė“).
Gimdomasis veiksmas, kuris lietuviui, kuriant naujagimio motinos pavadinimą, yra pagrindinis, vokiečiui visiškai išslysta iš jo „regėjimo kampo“. Kas taria ar girdi žodį Wöcherin, tik grynai gramatiškai suvokia, kad tai moteris, neseniai pagimdžiusi kūdikį, nes žodžio „gimdyti“ – gebären čia nėra nė pėdsakų: tai žodis, kilęs ne dėl to, kad moteris gimdo, bet dėl to, kad ji 6 savaites sėdi namie. „Regėjimo kampai“ lietuviui ir vokiečiui čia yra visiškai kiti.
Šia tad prasme ir mėginčiau kalboje regėti būtybės interpretaciją. Kalba yra daugiau negu tik priemonė susisiekti ar susižinoti. „Kalba, – teigia H. G. Gadameris, – yra greičiau toji visuotinė ertmė (Medium), kurioje vyksta pats pažinimas.“ Būdas gi, kaip pažinimas vyksta, yra interpretacija. Tuo būdu kalba savaime virsta pažinimo būdo, arba interpretacijos, vyksmu visiškai konkrečiu jo pavidalu.
Kalba sukuria mumyse savotišką „prizmę“, kuri savaip laužia visus iš pasaulio ateinančius spindulius. Kalboje įkūnyta pasaulio interpretacija yra atvira viskam. Kiekviena kalba sugeba nusakyti visa, tačiau kiekviena tai daro savitu būdu. Tai ir yra jos „regėjimo kampas“. Jis nėra kokia formuluota pasaulėžiūra ar filosofija. Tai greičiau, kaip Gadameris gražiai pastebi, „vidurkis, kuriame jungiasi Aš ir pasaulis“.
***
Stoti tad filosofijoje į kitos kalbos „kampą“ reiškia savą mintį skurdinti, nes svetimas „kampas“ man niekad netaps savas.
Apie poeziją nėra reikalo kalbėti. Jau vien tai, kad poezijos neįmanoma išversti, rodo, jog tikrasis poeto žodis yra jo gimtasis žodis: dvikalbių poetų nėra. O kad tas ar kitas yra mėginęs rašyti ir nesava kalba (Petrarka lotyniškai, Rilkė prancūziškai…), tai šie mėginimai niekad neprilygo gimtosios jų kalbos kūriniams. Esama tik dvikalbių pamaivų.
Svarbiausia betgi, kad savinantis svetimos kalbos „kampą“, esti prarandamas savos kalbos „kampas“. Šio teiginio įrodymas yra mūsų tremties jaunimas – net ir tas, kuris dar kalba lietuviškai, kurio kalba tačiau yra jau tik susižinojimo priemonė, o ne jo mąstymo bei jutimo lytis.
*********
Ištraukos iš to paties pavadinimo skyriaus A. Maceinos knygoje Filosofijos keliu (A. Maceina. Raštai, VI: Bendrieji filosofijos klausimai. Vilnius: Mintis, 1994, p. 418–440).
Parengė Dainius Razauskas
Gerai pasakyta.