Atkeliavus į Šveicariją tūkstančiams Ukrainos karo pabėgėlių Alpių rojaus gyventojai pirmą kartą akivaizdžiai susidūrė su rusiškos agresijos vykdomu taikių gyventojų žudymo pragaru.
Iki šiol šveicarų neįsivaizduojamose pasaulio platybėse kam ir dėl ko vyko karai – pagaliau įgavo konkrečią tikrovę.
Mano kaimynė šveicarė mokytoja į savo klases priėmusi pabėgėlių vaikus, pasakoja neįsivaizdavusi, kaip karas gali sužaloti vaikų sielas, ir kokie talentingi ir įdomūs gali būti ne tik jų šveicariukai, bet savo praktišku išradingumu vietinius pralenkiantys jautrūs ir nuoširdūs ukrainiečių vaikai.
Negaliu miegoti naktimis. Sapnuoju, kaip rusai Ukrainos miestuose mėto bombas ant mokyklų, vaikų darželių, ligoninių, gimdymo namų – kokius priešus raudonoji pasaulio agresija juose mato…? – aimanuoja kiekvienam sutiktam Ciuricho gatvėje žmogui.
…2012-jų Poezijos Pavasario dienų susitikimams su skaitytojais Andrenos leidykloje išleidau eilėraščių knygą: „Smėlio krikštai“, kurioje įdėtos senos mano pačios nutapytos monotipijų iliustracijos.
Skaitytojai klausdavo, ką reiškia monotipija:
„Kalnų monstras“?
Tai Vakarų Europoje žinoma Brokeno šmėkla. Legenda gimė šiaurės Vokietijoje, ant Brokeno kalno, kur beveik ištisus metus tvyro rūkas.
Brokeno šmėkla – optinis reiškinys, kuris susidaro kalnuose vakare, saulei priartėjus prie horizonto. Tada žmogus gali pamatyti savo šešėlį ant debesų, ar tirštame rūke.
Klaidingai įvertindamas atstumą – pamato didelį vaiduoklį – monstrą.
Brokeno šmėklos legendą aprašė V. A. Gėtė „Fauste“. Legendos sako, kad kalnuose gyvena vietos dvasia – genius loci…
Vykstant karui Jugoslavijoje šveicarų milijonierių namų slaugytoja emigrantė jugoslavė, kare palaidojusi savo žuvusius tėvą ir vyrą, o su penkių mėnesių sūneliu suradusi prieglaudą Ciuriche, pareiškė:
…šveicarai gyvena kaip Dievo užantyje, niekada nematė jokių karų, bado, maro – nieko, todėl vieni kitus gąsdina bent Brokeno šmėklomis. Mes kare tokių žiaurumų patyrėme, jog Brokeno šmėklos mums tik juoką sukelia…
Visi gali patvirtinti, kad 20–21-jo amžiaus laikotarpius nuo karo iki karo pergyvenę yra tik nedaugelis gyvų lietuvių.
Karo metu aš buvau mažutė, tačiau nuo pat pirmos dienos prasidėję Rusijos okupacijos sukrečiantys pokario metų vaizdai stipriai paveikė visą mano dvasinį pasaulį…
Pagal šveicarų profesoriaus psichoterapeuto C. K. Jungo mokslinius įvardinimus mano biografijoje iki mirties įspaudė: susidūrimus su savasties šešėliais (Jungas).
Iš karo liepsnų sudegintų ir tankų sutraiškytų sodybų Kalnujų bažnytkaimyje riogsojo tik akmeninės/mūrinės bažnyčios ir mano mokytojo tėvo mokyklos griaučiai.
Vaizdas buvo klaikus: kapinėse styrojo medžių nuolaužos, bombų sudaužyti kryžiai ir paminklai.
Vargu, ar kas gyvenime yra bendravęs su tiek daug karo invalidų, laidojęs tiek daug brangių artimų, pažįstamų žmonių, kaip aš ir mano kaimas.
Berankiai, bekojai invalidai neprisišaukė jokios medicininės pagalbos.
Iš subombarduotos Raseinių ligoninės kėpšojo tik skylėtos sienos ir juodavo išbyrėjusių langų kiaurymės, o iš kvalifkuotų gydytojų:
plušėjo vienas medicinos felčeris Lazdauskas, kuris Biliūnų dvare laikinai įsikūrusioje ligoninėje ryžosi operuoti penkioliką kilometrų iki Biliūnų baisiu duobėtu karo keliu raudančios mamos su arkliu nuvežtą sunkiai minų sužeistą 14-kos metų mano broliuką Juozuką…
Kitam 12-metų broliui Eugeniukui minų sudraskytam į gabalėlius – pagalbos jau nereikėjo. Po operacijos Juozukas irgi tuojau numirė…
Rusų armijai iš pasalų pradėjus karą prieš laisvės siekiančią Ukrainą, įsitikinau, kad baisieji savasties karo šešėliai manyje vėl skaudžiai prisikėlė ir lydės iki mirties.
…Pirmąjį okupacijos dešimtmetį, už pasipriešinimą sovietų okupacijai, mano vyriausiam broliui Algirdui, kalint Sibiro kalėjime, kai gaudavom jo rusiškai rašytus laiškus.
Kasnaktį sapnuodavau Sibiro audras-purgas, ir priblokšta patirtų dvasinių skausmų nesusigaudžiau tarp dviejų žiauriausių pasaulio tikrovių.
Paauglės mergaitės jautrumas išprovokuodavo giliausio netekčių skausmo savasties šešėlius…
Kai naktimis imdavo prie būdos draskytis mūsų šuniukas – Meškis, reiškė, kad kaimynus apsupo okupantai rusų kareiviai ir, vietiniams kaloborantams padedant, stribų būriai, įrėmę šautuvus į nugaras, išveža visą šeimą į Sibirą.
Taip buvo išvežti mano abiejų tėvų broliai ir seserys. Neturėjau laimės pabendrauti ir pabūti būryje savo brangiausių ir artimiausių šeimos narių…
Jei netolimame miške tratėjo kulkosvaidžiai, žinojome:
rusų kareiviai, kalaborantų stribų vedami žudo mūsų Tėvynės Laisvės gynėjus partizanus, kurių kūnus, nudraskę rūbus, nuogus sekančią dieną suguldys stribynės kieme ir užsiundys vilkinius stribyno šunis, juos apdergti.
Susirangiusi Meškiuko būdoje, sunkiai rusiškai šlebizavodavau ilgus brolio iš Sibiro atskridusius laiškus, drebėdama iš baimės įsivaizdavau, kad aplink mane knibžda nekaltus artimuosius žudantys priešai.
Stipriai šunį apsikabinusi, jo būdoje pasislėpusi, kūkčiodama vakare užmigdavau.
Šiandien, matydama, kaip Ukrainos kare palikdami namus ukrainiečiai senukai vos pavilkdami skaudamas ligotas kojas, ant rankų nešasi iš baimės drebančius savo numylėtus šuniukus ar kačiukus – vėl viską iš naujo išgyvenu.
…Ausyse atgyja kasdieną gaudę medinės Kalnujų bažnytėlės gedulo varpai, palydėdami nekaltas sielas į dangaus karalystę.
Žmonės verkdami kalbėjo Amžiną atilsį, o klebonas Antanas Brazaitis graudžiais monotoniškais pamokslais guodė žuvusiųjų šeimas, suteikdamas mirusiems paskutinius pašventinimus, o gyviesiems – paguodą, taiką ir ramybę.
Iki pat 1969-jų metų melioracijos, kol buvo nenupjauti Žuveliškių alėjos kaštonai, kasdieną eidama žydinčių kaštonų alėja Žemaičių plento rytinėse migluose matydavau tik nugiedamus laidotuvių procesijų vežimus su mirusiais pažįstamais, kurių sielos skraidė aplinkui suakmenėjusio laiko erdvėje.
Amžinai likusios šioje šventoje mano žemiečių nekaltu krauju persisunkusioje žemėje.
Jų sielos vijosi savo savasties šešėlius jau į amžinybes, nesuspėdamos jų pavyti, nes baisūs kaimo įvykiai permušdavo vieni kitus vis žiauresniais žmonių likimų aidais.
Mylimiausi šeimos nariai, draugai ir kaimynai okupantų ištremti ilsisi likę Sibiro platybėse, laimingieji turėję teisę būti palaidoti Kalnujų kapinėse.
Neramus laikas niekada nepalaidos apie juos likusių prisiminimų. Jie amžiams priklausys šiai Žemei. Tragiškas pokaris man net į žydinčia Alpes iki šiol nenustoja siuntęs liūdno vienišumo jausmą.
Kalbėdamas apie vienatvės sindromus kaimynas poetas M. Martinaitis kartą man aiškino:
Gal tai pradžia Tavo gilios kūrybinės vienatvės? Aš vienatvės irgi niekada nebijojau, nes ji savaip maloni, kūrybinga ir nepaprastai prasminga…
Gal?
Gal kiekvienas dabartinis 21-jo amžiaus karo grėsmės paliestas žmogus panašiai viską išgyvens ir išjaus?..
