J. Survilaitė. Išlaikykime šventą Tėvynės Atmintį

„Vokietijos lietuvio“ laikraščio redakcijai pritarus sutikau išleisti kelis iš daugelio lietuviškoje spaudoje paskelbtų mano straipsnių į knygą „Už tikėjimą, tautą ir valstybę“. Tautos istorija su rusiškosios okupacijos prievarta, propoganda ir žiaurumu niekada neturi nueiti praeitin.

Laikas Vakarų Europoje iš esmės pakeitė mano gyvenimą ir likimą, tačiau  rusiškosios agresijos žaizdos padarytos kovojant už Laisvę tebėra gyvos.

2022 m., žydint birželiui, įvykusi Madrido NATO konferencija prižadėjo ginti ir mus. Ukrainos tragedija pagimdė daugiau ištikimų draugų…

…32 metai Alpių slėnyje sekundžių tikslumu išgirstu rytinį  šveicarų traukinį, o atsivertus lietuvišką knygą, mintimis grįžtu TEN, kur priklausau. Nesirūpinu, ar numirsiu tėvynėje, nes 21-jo amžiaus kare mirtis nesvarbi. Tautos pranašas Poetas Bernardas Brazdžionis pirmąjį emigracijos dešimtmetį Amerikoje rašė:

Mes už tavo pėdą tavo pėdoj žūsim,
tu krauju žydėsi kraujo Nemune.
Iš tavęs išeisim, o tu verksi mūsų?
– Ne. – O palydėsi? – Ne. – Atminsi? – Ne.

Tėvynės vardą svarbu išsaugoti širdyje, išlaikyti šventą gimtinės Atmintį – juk tiek daug politinės/kultūrinės patirties, svajonių, meilės gamtai, Dievui ir pasauliui įrašyta įgimtame krikščioniškme mūsų tikėjime.

Prieš miegą veriu metaforas iškirstai Žuveliškių kaštonų alėjai, seniesiems Davainio Dvaro prūdams, palaidotiems po Raseinių Žuvininkystės ūkio tvenkiniais, kartu su mano tėvų išpuoselėta sodyba, joje naktimis girdžiu seniai nutilusią lakštingalos ir graudžias Kalnujų bažnytėlės tikinčiųjų giesmes…

Karo sugriautų Kalnujų vaizdai, dokumentų fotografijose lyg negyvos sulaukėjusios Jorūdo dvaro vyšnios. Rašytojos pašaukimas skatina mane liudyti kalnujiškių gyvenimus,  išsaugoti brangių žmonių paveikslus, kur ant kaimynų sodybų pamatų dar vis tebežydi lietuviškumas: rūtų darželiai, į liepą įkeltas Tėvo gandralizdis…

Kūryba yra dvasingas pasipriešinimas brutaliam gyvenimo chaosui, mirčiai, vertės atsiradimas iš tamsos, savęs įprasminimas… Išmintis ateina iš aukštos kultūros, dvasios šviesos, tad ir poezijoje tebegyvas didelių, integralių asmenybių ilgesys,- sakė poetas Jonas Juškaitis.

Lyg likimo užkodavimas tebelydi gimtinės vartuose likusi ąžuolo kryžiaus su po rusų armijos atakų susprogdinto apanglėjusio Kristaus vizija, Kalnujų kapinėse ilsisi nuo rusiškų minų žuvę (1946) mano du broleliai…

Skaudžioji Atminties stiprybė stengiasi užgesinti likusius represinės santvarkos vaizdus su komjaunuolių, komunistų portretais raudonose revoliucinių švenčių kolonose.

Prakeiktos sovietinių tradicijų  karikatūros!

Prikepęs buvusio režimo žaizdų tvarstis!

Net  Alpėse režimo agresijos šešėliai nenustojo audę savo raudoną kruviną audinį: mums, dabartiniams patriotams emigrantams reikia grumtis  su melu, su savo tautiečiais iš Tautos istorijos trinantiems šlovingas lietuviškos išeivijos sukurtas ir išsaugotas istorijos šaknis…

Atrodo, buvusių kolaborantų vardų atgimusioje Lietuvoje komunistų ir komjaunuolių Garbės lentose neliko, tačiau jų palikuonių melas, apsimetinėjimas, jų pseudopatriotizmas prasiveržia toli už Tėvynės ribų – tebedaro savo niekšingus darbus.

Istorija – žudikė. O netikrų paminklų amžius neilgas…

Ar šiais laikais atsirastų maryčių melnikaičių? – klausia politinis apžvalgininkas Česlovas Iškauskas, ir pats atsako: Kodėl gi ne, juk ir šiandien Lietuvoje nemažai sąžinės kankinių, kurie ir neypatingomis sąlygomis joje puoselėjami ir ugdomi kaip Penktosios kolonos vedliai…

Psichologai  neabejoja, jog nuo mažumės plaunamos pionieriškos-komjaunuoliškos smegenys sukalkėjusios, pripratusios tikėti buvusia „šlovinga“ okupacine praeitimi – jos niekšišką melą skleidžia ir nuvykę į užsienį…

Kai Vakarų politikai netikėjo, jog rusai puls Ukrainą – galėjo pasiklausti dar gyvų 80-90-mečių  lietuvių, ar paskaityti nukankintų Sibire ir sušaudytų sovietų kalėjimuose patriotų biografijų –  būtų sužinoję niekada nesibaigiantį  Rusijos agresijos siaubo mastą.

Po senosios 1949-siais įkurtos Lietuvių chartos konstitucijos ir tarptautinės konvencijos nurodymų, kurių griežtai laikėsi senoji pasaulio išeivija, šiandien naujiesiems Lietuvos emigrantams neliko nieko šventa.

Į dabartinės PLB valdybos gretas įsiveržę emigrantai/ės neprisimena išeivijos švento tradicinio palikimo: privalėjimo užsienio Bendruomenių veikloje  tarnauti TIKĖJIMUI, TAUTAI IR VALSTYBEI.

Kur tų dabartinių išsigimusių menkystų šaknys? Kur nuostatos, kad PLB postams atstovautų tik pilietškai kompetentingi Lietuvos patriotai,  tautinei kultūrai  atstovautų gilias patriotiškas šaknis turintys piliečiai, o ne buvusių stribų, kagėbistų ir enkavėdistų palikuonys, buvę komunistų ir komjaunuolių sekretoriai, amžiams prisiekę režimui kolaborantai?

Knygos „Už Tikėjimą, Tautą ir Valstybę“ tiesos ir teisingumo ieškojimų tekstuose bado akis LR URM aklumas nepastebėti dabartinių emigrantų veiksmų begėdiškai nurašant buvusios išeivijos veiklos patriotiškumą, jos ryžtą gūdžiais okupacijos metais kovoje už Lietuvos išlaisvinimą.

Ar LR URM -jos atsakingiems darbuotojams už PLB valdybos patriotinės pareigos vykdymą nėra paskirta pilietinė atsakomybė?

Mano senasis kaimas žinojo ribas tarp šiapusybės ir anapusybės, saugojo pagarbą mirusiam ir vertino atliktus patriotinius darbus.

Aplankiusi Kalnųjų kapines, prisimenu, kaip pasislėpdami nuo KGB seklių puošdavome slapta  palaidotų partizanų kapus, per Vėlines jiems degdavo žvakelės. Neabejojome, jog čia guli tikrieji Lietuvos didvyriai:

Jiems paskirti vainikai jau nubirę.
Aš ne viena jiems „Amžinatilsį“ tariau.
Jei Ateitis  jiems bus numirus, –
Manykite, jog aš kartu miriau.  (J. S. )

Atmintis – vienintelis TEKSTAS Lietuvos istorijos knygoje. Prisirišimą prie gimtinės gražiai išreiškė Martinaičio literatūrinis herojus Kukutis, kilęs iš mano gimtojo Žuveliškių kaimo:

…Niekada nepriprasiu nebūti:
daužysiuos kaip jautis,
pabėgsiu,
apšepęs slapstysiuos rugiuos, plėšikausiu naktim, kaip
Belaisvis
vaidinsiuos našlėm, kol sugavę
parveš į Žuveliškių kapines… 

Dažnai su  Poetu Marcelijumi aptardavome dalykus, kurie ypač privalomi: atiduoti skolą savo žemei, gerbti Tautos iškovojimus, žemiečių paaukojusių gyvybes dėl tautos laisvės amžiną Atminimą.

 …Nepaprastai taikli ir jautri atminties kodų sistema, sugebanti besąlygiškai susisieti su tautos praeitimi, prikelti jos patriotų kovas, darbus, veidus, įvertinti užsienyje gimusio lietuvės Motinos kūdikio gimtosios kalbos skambėjimą – viską, kas liudija apie intymiąją lietuviškąją tapatybę, kuri niekada nepasikeis ir nepriklausys nuo to, kokios valstybės pasas guli mūsų kišenėse.

Dėl tokių problemų ne kartą krūpčiojome, skaitydami, kaip PLBs emigrantai kaulija iš LR biudžeto lėšų emigrantų menkaverčiams projektams, kad pasigarsintų ribotą menkumą, šlykštėjomės PLB Vadove begėdiškai ginančia korupciją ir klastojančią unikalius dokumentus???

Mes, pirmieji sovietinio režimo našlaičiai, sudeginome savo  dienoraščius, nes pusę amžiaus apie savo kilmę bijojome rašyti ir kalbėti. Okupacijos vergiškas nepilnavertiškumo kompleksas, rusų okupacijos žiaurumo įvarytos gilios psichologinės traumos, vis dar atsibunda ir atsibus mūsų pasąmonėje.

Vokietijos prezidentas J. V. Gaukas (J.W. Gauck) 2013 m. susitikime su Tarptautinės istorinio teisingumo komisijos nariais pasakė: Dalis Europos gyventojų nepakankamai žino, kas vyko už „geležinės uždangos“, jiems reikia padėti susivokti sovietinio totalitarinio režimo prigimtyje ir įvykdytų nusikaltimų mastuose.

Tą turime padaryti mes, kurie gerai patyrėme rusišką agresiją.

Praeities istorija privalo
ištikimybe Tautai įrašyta
Žinom kas sudegė kas spindi
Kas numirė, o kas augo po sprindį
kam iškilo paminklai kas liko be vardo
Nes priešai sumynė, ištrynė
Auga mano ir tavo kartos
Vienam Tikėjime, Tautoj
Ir vienoj Tėvynėj.  (J.S. )

2022 metų liepos 1 d. pastorius Donatas atviramame kreipimasi į mus išsireiškia: …tačiau tokiu būdu bus galima nuplauti savo tuštybės, pasaulietiškumo, nepaklusnumo, netikėjimo, nemeilės Dievo Žodžiui kaltę… Jie išvys grįžtantį kartu su šventųjų armija Mešijach į Jeruzalę ir stebuklingą Izraelio išgelbėjimą…

Tikime su tikėjimu blogio PERGALĖJE!