Liepos 28 d., Varšuvoje, lankėsi Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas dr. Arūnas Svitojus ir Tarybos narys, Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos (LŽAA) pirmininkas dr. Česlovas Tallat-Kelpša.
Lenkijos Žemės ūkio ir kaimo plėtros ministerijos sumanymas buvo surengtas tarptautinis susitikimas su Nyderlandų protestuojančių ūkininkų ir Lenkijos žemdirbių organizacijų atstovais, vėliau diskusija pratęsta parlamentinės Šeimos ūkių plėtros komisijos posėdyje.
Išreikštas vieningas ir griežtas nepritarimas sumanymams prieš ūkinius gyvūnus, gyvulininkystės ūkius.
Išaugęs priešiškumas žemės ūkiui įgijo grėsmingą mastą, kuris kelia pavojų apsirūpinimui maistu, ūkininkų teisei į savo veiklos tęstinumą.
Nyderlandų Karalystės ūkininkai jau kelis mėnesius masiškai protestuoja prieš vyriausybės nitratų mažinimo planus, pagal kuriuos uždarymas gresia 11,2 tūkst. ūkių, dar 17,6 tūkst. ūkių turės drastiškai sumažinti laikomų gyvulių skaičių.
Nyderlandų ūkininkų organizacijų lyderiai vyriausybės planuose atpažįsta nekilnojamojo turto vystytojų ir pramonininkų lobistų pastangas – ūkininkus siekiama išstumti iš savo žemių, kad „atsirastų vietos“ būstui ir pramonei, taip pat ir gyvūninių gaminių pakaitalams gaminti.
„Pakilęs vajus drausti ūkinius gyvūnus: kiaules karves, žvėrelius… Ir išvis ūkininkų nereikia.
Palikti kuo daugiau žemės gamtai…“ Maždaug tokia formuojama viešoji nuomonė, tačiau ja yra maskuojami kažkieno savanaudiški interesai – čia ŽŪR pirmininkas dr. A. Svitojus visiškai pritaria olandų ūkininkams.
Galima įžvelgti atitikmenų ir Lietuvoje. Žemės ūkio paskirties žemė vilioja saulės elektrinių parkų statytojus, kitus verslininkus.
Svarbiausias draudimų ar ribojimų pretekstas yra aplinkos tarša, kitais atvejais – gyvūnų gerovė. Kodėl žemės ūkis piešiamas kaip baubas?
Tai yra žemės ūkio pažangos paradoksas: kuo veiksmingesnė gamyba, tuo mažiau reikia darbo rankų ir, deja, tuo mažiau visuomenės narių, suprantančių tai, ką veikia ūkininkas.
Šiandien matome išaugusią nesupratimo sieną. Apie tai taip pat kalbėta diskusijoje. Ją prisimindamas dr. Č. Tallat-Kelpša pastebi: „Olandijoje, regis, 2 proc. maitina visus likusius gyventojus.
Vaikai nežino, iš kur pienas atsiranda. Tai yra problema. Pamirštama, kad žemės ūkis yra maistas“.
Bandymų laužti nesupratimo ledus yra, taip pat ir Lietuvoje. Balandžio mėnesį gyvūnų augintojai pirmąkart buvo susirinkę tam, kad aptartų kilusias grėsmes ir paneigtų apie ūkinių gyvūnų ir paukščių auginimą platinamus gyvūnų teisių gynėjų pramanus.
Konferencija „Kas apgins mus nuo gyvūnų gynėjų?“ buvo puikiai organizuota. Deja, politikų ji beveik nesudomino.
Kitoks vaizdas Lenkijoje. Susitikimuose dalyvavo premjero pavaduotojas, žemės ūkio ir kaimo plėtros ministras Henrikas Kovalčiukas (Henryk Kowalczyk) ir bene visų parlamentinių partijų atstovai.
Visi jie pripažino problemą ir aiškiai pasisakė už paramą žemės ūkio produktų gamintojams.
Labai aktyvūs ir kaimyninės šalies ūkininkai – Varšuvoje susirinko apie penkios dešimtys Lenkijos nevyriausybinių organizacijų. Iš tos dienos svečių – delegacijos iš Nyderlandų, Graikijos ir, žinoma, Lietuvos.
ŽŪR pirmininkas pasidžiaugė, kad iš Baltijos šalių esame aktyviausi.
Lietuva jungiasi į judėjimą ūkiniams gyvūnams ginti, už teisę juos auginti. „Važiuodavome į Briuselį, buvome protestų lyderiai. Dabar bus Olandijoje, kitose šalyse“, – apie poreikį veikti pasakoja dr. A. Svitojus.
Lietuviai prisijungė prie neformalaus kolegų iš Lenkijos įkurto solidarumo aljanso „EUnited Agri“. Aktyvūs jo dalyviai yra olandai, prisijungė vokiečiai, graikai, kviečiama įsitraukti ir daugiau šalių.
Bendrystės aljanso pagrindinis tikslas yra šnekėtis apie problemas, kad būtų išvengta kraštutinių priemonių, kokių iš nevilties buvo priversti griebtis olandų ūkininkai.
LŽAA pirmininkas dr. Č. Tallat-Kelpša juos ypač gerai supranta, nes Lietuvoje kailinės žvėrininkystės ateitis dabar kelių politikų iniciatyva pakibusi ant plauko.
Keli tūkstančiai augintojų nėra tikri dėl savo veiklos tęstinumo – kiekvienam tai asmeninė, šeimos tragedija. Vos prieš keletą metų žvėrininkystė buvo skatinama, teikiama finansinė parama, dar ir dabar yra ūkių, kurie tebeturi įsipareigojimų. Ir staiga viskas apvirsta.
„Aš pats atėjau vos ne prieš 30 metų, faktiškai priverstas, nes valstybė pastatė žvėrelių ūkį, o kada grąžino žemę, turėjau įsipareigoti nekeisti veiklos“, – asmeninį pavyzdį pateikia bene didžiausią žvėrininkystės ūkį, pripažintą ir pasaulio mastu, sukūręs dr. Č. Tallat-Kelpša. Dabar tai veiklai sakoma „ne“, net neatlikus jokio verslo vertinimo.
Veikdami išvien galime pasiekti, kad panašios istorijos nesikartotų. Pasak ŽŪR pirmininko dr. A.Svitojaus, ūkininkų interesams bus atstovaujama tiek tarptautinėje erdvėje, tiek ir Lietuvoje.
Norima didesnį dėmesį skirti vartotojų švietimui, mažinant nesusikalbėjimo sieną parodyti, kad ūkininkas ir gyvūnas sugyvena draugiškai, gaminiai yra kokybiški.
