Paviršinio vandens telkiniai yra vienas svarbiausių Lietuvos gamtos išteklių – mūsų šalis gali džiaugtis gana tankiu upių ir upelių tinklu bei ežerų gausa.
Įstojus į Europos sąjungą, Lietuva priėmė svarbiausią paviršinio ir gruntinio vandens kokybės valdymo dokumentą – ES Vandens Direktyvą (2000/60/EC).
Viena iš pagrindinių šio teisės akto keliamų tikslų – pasiekti bei išlaikyti gerą vandens telkinių būklę – paviršinio vandens telkiniuose gyvenančių gyvių gausos ir įvairovės pokyčiai turėtų būti nedideli, o vandens kokybės rodiklių vertės nedaug skirtis nuo atitinkamų žmogaus netrikdomų vandens telkinių.
Kaip gi sekasi Lietuvai gerinti bei palaikyti vandens telkinių kokybę? Kas lemia jų užterštumą ir kokie teršalai aptinkami dažniausiai?
Šios srities tyrimus jau ne vienerius metus atlieka Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Aplinkotyros katedros dėstytojai, mokslininkai bei studentai.
Prasčiausia padėtis – prie dirbamų laukų
Paviršinių vandens telkinių būklę dažniausiai prastinančius teršalus galima skirstyti į dvi grupes – biogenines (maistines, biologinės kilmės) medžiagas bei toksiškus, neretai žmogaus susintetintus ar su įvairia žmogaus veikla susijusius junginius.
Pirmajai grupei priklauso natūralūs organiniai junginiai – gyvių veiklos ar jų irimo likučiai bei neorganinės augalų ir dumblių maistinės medžiagos, daugiausia azoto ir fosforo jonai – amonis, nitratai, fosfatai.
Antroji grupė labai plati, apimanti didelę įvairovę patvariųjų organinių teršalų (naftos likučių, pesticidų, dioksinų, policiklinių aromatinių angliavandenilių ir kt.) bei visą eilę sunkiųjų metalų.
Lietuvos paviršinio vandens telkinių ekologinė padėtis gana įvairi ir daugiausia priklauso nuo žemėnaudos pobūdžio.
Miškingų regionų – Aukštaitijos, Dzūkijos, Žemaitijos, upėms ir ežerams būdinga gera bei labai gera ekologinė būklė.
Žymiai prastesnė padėtis yra Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje – derlingi Vidurio Lietuvos bei Mūšos-Nemunėlio žemumų dirvožemiai lemia intensyvią žemdirbystę šiuose regionuose.
Žemės ūkyje naudojamos trąšos nesunkiai išsiplauna, ypač liūčių bei pavasarinio polaidžio metu. Neorganiniai azoto junginiai prastai adsorbuojasi ant dirvožemio bei molio dalelių, tad greitai patenka į upes bei upelius, kurių tinklas šiose vietovėse yra gana tankus.
Tačiau vertinant ilgalaikes tendencijas, galime džiaugtis ir tam tikrais aspektais gerėjančia Lietuvos upių ekologine būkle – daugelyje upių mažėja maistinių medžiagų, pvz. amonio, koncentracija.
Tai lemia tankėjantis savivaldybei bei privatiems asmenims priklausančių buitinių nuotekų valymo įrenginių tinklas, gerėjanti nuotekų išvalymo kokybė. Lietuvos upių užterštumas sunkiaisiais metalais taip pat kasmet vis mažėja.
Padidėjusios sunkiųjų metalų (dažniausiai nikelio, švino, vario, chromo) koncentracijos vis dar aptinkamos Nemune žemiau Vilniaus ir žemupyje, Neryje žemiau Kauno, Lietuvos pajūrio upių žemupiuose.
Teršia buitinėmis nuotekomis
Deja, mažųjų upelių, tekančių per miesto teritorijas ar žemės ūkio laukus, būklė yra labai prasta.
Aplinkotyros katedroje atlikti tyrimai rodo smarkiai padidėjusią taršą kai kuriais sunkiaisiais metalais bei maistinėmis medžiagomis Kauno miesto upelių, į kuriuos patenka lietaus nuotekos (Vėžpievyje, Girstupyje, Sėmenoje), dugno nuosėdose.
Dauguma nedidelių Kauno miesto upelių teka per gyvenamuosius rajonus, miško parkus, miesto žaliąsias erdves ar netgi saugomas teritorijas (pvz. Veršvas bei Marvelė).
Regioninis aplinkos apsaugos departamentas reguliariai sulaukia susirūpinusių vandens užterštumu gyventojų skundų.
Deja, minėtoje ES Vandens direktyvoje numatytas monitoringas, taigi ir geros būklės sekimas bei palaikymas, privalomas tik vidutinio dydžio ir didelėms upėms.
Tuo tarpu mažesni upeliai paliekami savivaldybių vykdomo monitoringo priežiūrai, jiems netaikomas direktyvos reikalavimas užtikrinti gerą ekologinę būklę.
Europos mokslininkai tai laiko spraga vandens išteklių valdyme, nes nemaža dalis didžiosiomis upėmis plukdomų teršalų atnešama būtent iš baseino aukštupiuose esančių upelių.
Kas labiausiai kaltas dėl itin prastos miesto aplinkoje esančių upelių būklės? Buitinės bei dalis paviršinių nuotekų išvalomi kelių pakopų valymo įrenginiuose Kauno nuotekų valykloje.
AB „Kauno vandenys“ teigimu, tarptautinių projektų metų įrenginiai atnaujinami siekiant pagerinti išvalymo veiksmingumą, optimizuoti energijos sąnaudas.
Tačiau Kaune ir miesto rajone vis dar yra tūkstančiai namų ūkių, neprisijungusių prie centrinės nuotekų valymo sistemos.
Nemažai tokių ūkių yra Aleksote, Akademijoje, Ringauduose, Vilijampolėje, Žemuosiuose Šančiuose.
Įmonės teigimu, neretai nustatomi atvejai, kuomet gyventojai savarankiškai tvarkomas buitines nuotekas nuveda į paviršinių nuotekų surinkimo tinklus, kuriais teršalai dažniausiai keliauja į Kauno miesto upes ir upelius.
Kai kuriais atvejais, jei gruntas yra laidus, teršalai savaime filtruojasi per nuotekų šulinių dugnus (pvz. Žemųjų Šančių, Vilijampolės, Lampėdžių rajonuose), teršia gruntinius vandenis bei patenka į artimiausius vandens telkinius.
Taigi, džiaugiantis vandens telkinių teikiama nauda ir malonumais, rūpinantis jų būkle ir vandens kokybe, nevalia pamiršti ir asmeninės atsakomybės.
Džiugina tai, kad VDU Aplinkotyros katedroje vis daugėja studentų, pasirenkančių aplinkotyros krypties studijas ne vien dėl karjeros galimybių ar aukštosios mokyklos diplomo, bet ir dėl savo ekologinių pažiūrų, meilės gamtai bei siekio pačiam prisidėti prie gerųjų pokyčių savo mieste, Lietuvoje, o galbūt – ir pasaulyje.
Tik sąmoningų, aplinkos problemas išmanančių bei aplinkos kokybe suinteresuotų gyventojų dėka įmanoma pasiekti, kad vandens telkiniai būtų sveiki ir teiktų visapusišką naudą.
