M. Kundrotas. Nuoseklumas: sprendimas ar problema?

Dažnai, stebint kitų žmonių mąstymą, įžvelgiama problema – nuoseklumo stoka. Pavyzdžiui, daugybė žmonių, priešiškai vertinančių homoseksualus, laiko norma laisvus lytinius santykius tarp skirtingų lyčių asmenų, o gana didelė dalis tokių vertintojų palaiko ir abortų laisvę.

Čia nuoseklumo stygius atrodo akivaizdus. Homoseksualią praktiką lemia tas pats veiksnys, kaip ir „heteroseksualų“ palaidumą ir – dažnu atveju – abortus. Tai – lytiškumo atskyrimas nuo prigimtinės santuokinės šeimos, atviros gyvybei.

Antras pavyzdys – Vytauto Landsbergio pripažinimas valstybės vadovu. Daugelis pritariančių šiam pripažinimui atskiria šį asmenį nuo jo valdymo metu padarytų klaidų, o gal ir sąmoningų blogų sprendimų.

Priešingai, daugelis neigiančių, kad jis buvo valstybės vadovas, karia ant jo visus šunis už visas Lietuvos politikos problemas. Kurgi čia nuoseklumas?

Jei šis asmuo buvo valstybės vadovas, nuoseklu dėkoti jam už gerus darbus ir peikti už blogus, o jei nebuvo, tai nėra, nei už ką girti, nei už ką keikti.

Trečias pavyzdys – vadinamųjų antiglobalistų mąstysena. Dažnas antiglobalistas piktinasi JAV karais Afganistane, Irake ir Sirijoje, bet kai Rusija užpuola Ukrainą, tokie antiglobalistai tampa izoliacionistais ir reikalauja atsiriboti nuo šio karo: „slavai patys tarpusavyje išsiaiškins, o mes žiūrėkime Lietuvos reikalų“.

Šių pavyzdžių pakanka aptarti nuoseklumo klausimui. Deja, viskas gali būti kitaip, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kiekvienu šių atvejų problema gali būti ne tiek nuoseklumo stygius, kiek pirminė prielaida. Nebūtinai suvokta paties vertintojo, bet jaučiama pasąmoningai ir iracionaliai.

Praktikuojantys homoseksualai gali kelti antipatiją visai ne dėl to, kad yra lytiniai hedonistai, o dėl to, kad šį hedonizmą praktikuoja ne taip ir ne su tais, kaip priimtina daugumai.

V. Landsbergis gali būti antipatiškas dėl to, kad pernelyg poniškas, arogantiškas, kuprotas, kalba šniaukrodamas, o jo didysis antagonistas Algirdas Brazauskas – savas, liaudiškas, išvaizdus, jo kalba – paprasta ir suprantama.

Priešingai, V. Landsbergio šalininkai pasakys, kad jis vadovavo Lietuvos išsilaisvinimui iš Sovietų Sąjungos, tad ir visi kiti jo darbai gali būti tiktai geri, o A. Brazauskas – komunistas, todėl ir blogas.

Šiame kontekste į antrą planą nueina faktai, kad abiejų valdymas buvo gana panašus – prichvatizacija, laukinė rinka, integracija į Europos Sąjungą – jų abiejų ir dar aibės kitų politikų nuopelnas.

Panašus ir antiglobalistų atvejis: Amerika, jų supratimu, neša laukinį kapitalizmą, o prie ruso – bent jau vėlyvuoju sovietmečiu – buvo užtikrintas bent minimalus socialinis stabilumas. Kad Rusija šiandien – taip pat kapitalistinė valstybė su baisia korupcija ir socialine atskirtimi – tai vis jos priešų paistalai.

Visais šiais trimis atvejais galima mąstyti visiškai nuosekliai, bet išplaukiant iš ydingos prielaidos visas tolesnis loginis konstruktas bus ydingas.

Tai iliustruoja senas, geras anekdotas. Vienas šizofrenikas galvojo, kad yra miręs. Jo psichiatras bakstelėjo jam adata į ranką – žiū, kraujas bėga. Manė įrodysiąs pacientui, kad jis – gyvas, bet šis tik mąsliai sumurmėjo: matai, pasirodo ir numirėliams kraujas bėga.

Tai, kaip skirtingai žmones veda nuosekli jų logika, vertinant tuos pačius faktus, ypač matyti aptariant karą Ukrainoje. NATO šalininkas pasakys: Ukraina vėlavo stoti į NATO, todėl dabar ją puola Rusija. O NATO priešininkas atsakys: Ukraina bandė stoti į NATO, išprovokavo Rusiją, todėl dabar puolama.

Aiškinantis, kurioje pusėje tiesa, ar NATO – saugumo garantas, ar priešingai – grėsmės priežastis, reikia šio to daugiau, nei loginis nuoseklumas. Griežtosios logikos prasme abi pusės vienodai teisios ir vienodai klysta.

Nustatant tiesą čia pirmiausiai prireiks žinių – pavyzdžiui, apie Rusijos elgesį kaimynų atžvilgiu per visą jos istoriją, apie jos valdžios ir piliečių mąstyseną, apie tai, kas ją skatina ir kas ją stabdo, kokiu principu veikia NATO, ar tai – puolamoji, ar gynybinė organizacija, ir daugelio kitų duomenų.

Antras svarbus veiksnys – moralinis sprendimas: ar tauta turi teisę rinktis savo kelią be užsienio diktato?

Jei pripažįstame, kad kiekviena tauta turi teisę savarankiškai tvarkytis savo šalyje, savarankiškai rinktis draugus ir sąjungininkus, loginis nuoseklumas ves viena kryptimi, jei į pasaulį žvelgiame tik iš galios, įtakos, rinkų dalijimosi perspektyvos, tas pats loginis nuoseklumas mus ves visai kitur.

Logika, kad Ukraina provokavo Rusiją, dėl to užpulta, visiškai nuosekli, bet tai – prievartautojo logika: moteris išėjo į gatvę su gilia krūtinės iškirpte ir mini sijonėliu, ji mane sugundė, todėl ją išžaginau. Tai – ne logikos problema, tai – moralės problema.

Panašių ginčų kyla ir lietuvių rezistencijos klausimu. Dažnas argumentas, kad žudė ir partizanai, ir stribai. Apeinamas svarbiausias klausimas – kas puolė, o kas gynėsi. Kas atstovavo laisvai tautai, o kas – grobikams atėjūnams.

Kas pas ką atėjo su ginklu – sovietai pas lietuvius ar lietuviai pas sovietus. Jei sovietų okupantų valdžią laikysime teisėta, tai partizanai bus maištininkai, o gal ir kas blogesnio, gi stribai – teisėtos santvarkos gynėjai.

O jei sakysime, kad žudyti puolant ar ginantis – vienas ir tas pats, abi puses vertinsime vienodai. Išspręsti šį ginčą jau bus bejėgiai ir faktai, ir logika, čia reikalinga moralinė pozicija.

Moralė taip pat gali ir optimaliu atveju – turi būti grindžiama faktais ir logika, bet tai jau – gilesnis ir bendresnis klausimas, nei vertinant vieną ar kitą subjektą, vieną ar kitą įvykį ar vyksmą.

Dėstant, kodėl viena moralinė pozicija – teisinga, o kita – ydinga, reiktų atskiro straipsnio, o gal ir visos monografijos.

Šio teksto tikslas – gerokai kuklesnis: atskleisti, kad loginis nuoseklumas nėra panacėja, kai trūksta žinių, o svarbiausia – kai vadovaujamasi skirtingomis moralinėmis prielaidomis. Jei šis sumanymas pavyko – ačiū Dievui.

Autorius yra politologas