M. Kundrotas. Sužvėrėjimo paslaptis

Nebepirmąsyk žmonijos istorijoje kyla klausimas, kaip geri žmonės tampa žvėrimis.

Reiklesnis skaitytojas patikslins: žvėrys savo elgesiu dažnai būna tauresni už niekingus žmones, retas žvėris žudo ar kankina kitą gyvą būtybę kitu motyvu, nei gyvybinė būtinybė.

Žmonės, o ne žvėrys išrado „ispaniškus batus“, „katę devynuodegę“, koncentracijos stovyklas, dujų kameras ir atominę bombą.

Visgi stebint, kaip katė „žaidžia“ su gyva pele, kaip šuo pjauna katę, kuri jam net nėra maisto šaltinis, romantizuotas kilnaus gyvūno mitas irgi atrodo abejotinas.

Žmogus, atitrūkęs nuo dieviško idealo – tai tas pats plėšrus žvėris, tik intelektualiai ir technologiškai toliau pažengęs, nei kiti plėšrūs gyvūnai.

Tad ir žudymo bei kankinimo metodai jo atveju – rafinuotesni. Gyvūną galima pateisinti: jis gyvena instinktais. Žmogų pateisinti – sunkiau: būtent dėl savo proto jis turėtų būti aukščiau, bet ar yra?

Šiandien stebime, kaip Rusijos kareiviai žudo ir prievartauja Ukrainos žmones. Sunku patikėti, kad šį elgesį palaiko absoliuti dauguma rusų tautos – tos pačios tautos, kurios literatūros, filosofijos, kinematografijos klasika ugdė pačias humaniškiausias vertybes.

Paprasčiausia būtų tarti, kad šią klasiką kūrė vieni žmonės, o žudo ir prievartauja kiti. Bet ir žymūs Rusijos kultūros veikėjai, su keliomis gerbtinomis išimtimis, remia agresyvią, imperinę Rusijos politiką.

Tokia slinktis nuo humanizmo prie demonizmo jau vyko praėjusio amžiaus Vokietijoje. Daugybė žmonių, augusių humanistinėje kultūroje, palaipsniui paversti plėšrių žvėrių gauja.

Sovietų Sąjunga – kiek kitas atvejis: demoniškiausias jos istorijos etapas atėjo po ligtolinės inteligentijos išnaikinimo. Bet tiek nacistinėje Vokietijoje, tiek putinistinėje Rusijoje nužmogėta be tokių drastiškų sukrėtimų.

Mylintys šeimų nariai, geri draugai, tvarkingi darbuotojai ir apskritai – padorūs žmonės virto žvėrimis.

Raktas į sužvėrėjimą – įsitikinimas, kad Kitas, tas agresijos objektas, pats yra žvėris, o gal ir kas blogesnio – demoniška būtybė.

Pasak žymaus antropologo Klodo Levio-Stroso (Claude Lévi-Strauss) barbaras yra tas, kuris tiki Kito barbariškumu.

Statistiniam vokiečiui įteigta, kad žydas – tai prigimtinis parazitas, siurbiantis europiečių ir pirmiausiai – vokiečių tautos kraują.

Statistiniam rusui įteigta, kad ukrainietis – tai istorinio priešo – nacisto – inkarnacija, Rusų pasaulio atskala ir išdavikas, grobikiškos NATO parankinis, kurio tikslas – sunaikinti rusišką padermę.

Ar belieka stebėtis neapykanta parazitams ir išdavikams?

Tai, kaip toli gali nuvesti ideologinis fanatizmas, rodo ir atvejis, kai Antifa grupuotės smogikas Jungtinėje Karalystėje sužalojo katiną už tai, kad jo ūsai priminė Adolfo Hitlerio panosės puošmeną. Gyvulėlis tapo liguistų įsitikinimų auka.

Panašiai Lietuvoje sunkiai sumuštas jaunas mokslininkas, tyrinėjęs skinhedų subkultūrą. Tyrinėji, vadinasi – simpatizuoji, o skinhedai juk – naciai, žmonijos ir žmogiškumo priešai.

Taip sadistai, smurtaujantys prieš žmones ir net gyvūnus, pasijunta didvyriais.

Betgi stop. Demonizuodami vokiečius ar rusus, fašistus ar antifašistus in corpore patys žengiame slidžiu keliu. Patys tampame tuo, su kuo norėtume kovoti.

Bet kokie apibendrinimai tautos, rasės, religijos ar ideologijos pagrindu, nuasmeninant žmogų, tai tiesus kelias į sužvėrėjimą. Tiktai konkretus asmuo gali būti geras ar blogas ir tai – su daugybe išlygų.

Net jei konkrečioje žmonių grupėje dauguma yra blogi, vienas vienintelis geras žmogus panaikina apibendrinimo teisingumą.

Ne tauta, rasė, religija, dažnu atveju net ne ideologija daro žmogų geru ar blogu. Nebent tai – ideologija, kurios viduje glūdi Kito demonizavimas. Bet pirmiausiai gėris ir blogis gyvena paties žmogaus asmens viduje.

Tereikia puoselėti vieną arba kitą pusę. Vargas, jei blogio puoselėjimas tampa masine politika. Tada užtenka vienos kartos, kad humaniški žmonės taptų žvėrimis ar netgi demonais.

Išeitis – žmoguje, pirmiausiai, ieškoti žmogaus. Dievo kūrinio ir atvaizdo.

Jei kiekvienas žmogus vadovautųsi tokia nuostata, baigtųsi visi karai, genocidai ir teroras.

Akivaizdu, kad iki to dauguma dar nėra pribrendusi. Gal kada ir pribręs?

Autorius yra politologas