Šiemet yra paskelbti Sūduvos metai. Mes kažkiek jau kalbėjome apie Sūduvą, o šiandien pakalbėsime apie Sūduvą archeologiniu požiūriu su archeologu Gintautu Zabiela.
Sūduva, sūduviai, ar, tiksliau pasakius, sūdinai ir galindai, kaip žinia paminėti II a. viduryje Klaudijaus Ptolemėjaus „Geografijoje“. Kas gi II a. sūduviai yra archeologiniu požiūriu?
Autoriai stebisi tuo, kad Rusijos metraščiai, išvardindami jai 11-ame amžiuje mokesčius mokančias gentis, pamini lietuvius, latgalius, kitus, ir net kuršius, o jotvingių nemini.
Tai gali būti paaiškintina tuo, kad tie mokesčiai, kaip ir pati valstybė, buvo bažnytinės kilmės. Jotvingiai kaip ir vengrai krypo į katalikybės, o ne į pravoslavijos, išpažinimą. To, kad jotvingiai būtų užsispyrusiai laikęsi senojo tikėjimo – tokių faktų šaltiniai pabrėžtinai kaip ir nefiksuoja.
Kijevo Rusiai jų parklupdyti nepavyko, todėl bažnytinės duoklės mokėtojais Kijevui netapo, nors 11-o amžiaus viduryje Kijevas daug kartų žygiavo prieš jotvingius. Dėl to jie, matyt, slinkosi į Vakarus į dabartinės Lenkijos, Dainavos, Sūduvos žemes. Tuo paaiškintinas faktas, kad Rusijos metraščiai jų Kijevo duoklininkais nepažymėjo.
Beje, veikiausiai pravoslavišką duoklę Kijevui mokėjo tik dalis Lietuvos – Rytų lietuviai. Kadangi Kijevo Rusia buvo slandinaviškų variagų ir bizantinių apeigų valstybė, taigi, kaip ir Novgorodas, kuršiai galėjo būti paklusę variagams ir mokėti duoklę Rusiai.
Taigi atsiskleidžia įdomus, daug ką paaiškinantis krikščionybės kelių į Lietuvą istorijoje faktas. Tuo būtų galima paaiškinti ir Jogailai prireikusio nors ir vėlyvo katalikiško Lietuvos krikštijimo (gal rytinės dalies perkrikštijimo) fakto.