Birželio 20 d. mirė vienas didžiausių Lietuvos artistų Regimantas Adomaitis (1937 01 31 – 2022 06 20). Tai didelė netektis Lietuvos teatro ir kino bendruomenėms, jo sūnums Mindaugui, Gediminui, Vytautui bei jų šeimoms. Reiškiame jiems nuoširdžią užuojautą.
Šįmet atšventęs aštuoniasdešimt penkerių metų sukaktį, jis nestokojo gerbėjų dėmesio iki pat mirties. Nesvarbu, kad įvairios gyvenimo peripetijos stabdė natūralų žmonių bendravimą, Regimantui ir toliau buvo rašomi meilės laiškai, jei ne ant popieriaus, tai mintimis.
Neabejoju, net ir po mirties jam daug kas parašys po meilės laišką, nes paskutinių laiškų, atsiųstų į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, jis net prašė jam nenešti, nes gyvenimas jau sprūdo iš rankų, ir atsakyti į juos jau nebegalėjo. Belieka mums visiems kartu maldoje ištarti: „Sudie, brangus artiste Regimantai!“
Ryški, iškart į akis krentanti išvaizda – išlakus stotas, taisyklingi veido bruožai, kuriems bėgantys dešimtmečiai suteikė aristokratiško kilnumo, gilios, skvarbios akys – šie išoriniai aktoriaus Regimanto Adomaičio bruožai suformavo kol kas nepranoktą lietuviškos scenos vyriškumo idealą.
Nors Adomaičiui teatras buvo dosnus vaidmenimis, aktoriaus likimo esmė – ne vien brandžių vaidmenų gausa, bet ir aktoriaus sugebėjimas tuos vaidmenis kurti netampant vienos ar kitos ideologijos įkaitu.
Pirmuosius vaidmenis sukūręs Kapsuko teatre (1962–1963), vėliau ketverius metus (1963–1967) dirbęs Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre, o nuo 1967 metų – Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre (nuo 1998 – Lietuvos Nacionalinis dramos teatras), jis prisidėjo prie reikšmingiausio lietuvių tautos istorinio tarpsnio, formuojant visuomenės pasaulėžiūrą. Asmeninė Adomaičio pozicija nulėmė daugelio vaidmenų turinį.
Būdamas tarpininku tarp teksto ir minties, jis sugebėjo savo kuriamais vaidmenimis išvengti visuomenės sovietizavimo.
Lietuvoje dar neprasidėjus atšilimui, jo vaidmenys tapo tautiškumo šaukliais. Nors istorikai pripažįsta, kad pati visuomenė buvo ištroškusi tautiškumo, tačiau tik nuo individo priklausė jo sugebėjimas ištransliuoti tai, kas teatre vadinama metafora. Adomaitis priklausė prie tų retų menininkų, kurių „antroji realybė“ tapo širdimi matoma ir perskaitoma.
Dar XX a. šeštajame dešimtmetyje, papuolęs į sudėtingas teatrų vidaus politikos aplinkybes, sugebėjo išlikti neutraliu, o pasirinkęs vienišo menininko poziciją tapo vertikale, į kurią lygiavosi tūkstančiai žmonių.
Nors vėliau Adomaitis ne kartą prisipažino, kad jis į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę nesiveržė, o buvo įrašytas, akivaizdu, kad Sąjūdį jis jau buvo sukūręs daugelio žmonių širdyse ir tapo svarbia jo dalimi.
Adomaičio vaidmenis galima grupuoti, atskirti istorinius nuo šiuolaikinių, herojinius nuo komiškų, vardinti tuos, kurie tapo svarbiais laikmečio ženklais, ir tuos, kuriuos pats aktorius kritikavo.
Adomaičio portretą sudaro jo asmeninio santykio į konkrečią aplinką vidinis konfliktas, o jo išraiška – unikali aktoriaus vaidyba, virtusi ryškiu aktoriaus meno pavyzdžiu. Adomaitis buvo intelektualus aktorius, sugebėjęs kuriamu vaidmeniu išreikšti turtingą vidinį pasaulį, paversti kūrybą instrumentu, tyrinėjančiu XX a. pabaigos žmogaus dvasinę savijautą.
Aktoriaus kūryba rėmėsi subtilia personažo psichologine analize ir sugebėjimu kurti apibendrintą charakterį, ieškoti ypatingų jo savybių, atsisakant natūralizmo ir buitiškumo.
Teatro scenoje sukūręs kelias dešimtis vaidmenų, tarp kurių svarbiausi – Mindaugas (1969) ir Mažvydas (1978) Henriko Vancevičiaus pastatytose istorinėse Justino Marcinkevičiaus dramose, įdomių, netikėtų vaidmenų Adomaitis sukūrė Irenos Bučienės pastatymuose – Arturo Milerio (Arthur Miller) „Kainoje“ (1970), Karelo Čapeko „Makropulo recepte“ (1973), Fridricho Diurenmato (Friedrich Dürrenmatt) pjesėje „Vaidiname Strindbergą“ (1974).
Paskutiniuoju savo kūrybos laikotarpiu teatre jis vaidino Jono Vaitkaus, Algio Latėno, Rimo Tumino, Oskaro Koršunovo spektakliuose. Ne kartą juos prisimindamas, Adomaitis atsigaudavo, pabrėždamas savo ryžtą rizikuoti.
Jis visais laikais buvo atviras naujovėms. Žiūrovai tuo galėjo įsitikinti stebėdami jo vaidmenis, sukurtus įvairiuose teatruose, skirtingo režisūrinio braižo spektakliuose.
Adomaitis vaidino daugiau kaip septyniasdešimt Lietuvos, Rusijos, Vokietijos kino ir televizijos filmų. Jo vaidmenys – Donatas (Niekas nenorėjo mirti 1965), Orlandas (Kentaurai 1979), Ačas (Atsiprašau 1982; visų režisierius Vytautas Žalakevičius), Kasparas (Jausmai 1968, režisieriai Algirdas Dausa, Almantas Grikevičius), Edmundas (Karalius Lyras 1971, režisierius Grigorijus Kozincevas), Girdvainis (Velnio nuotaka 1974), Boilanas (Turtuolis, vargšas 1983, abiejų režisierius Arūnas Žebriūnas) ir daugelis kitų.
Regimantas Adomaitis yra gavęs daug apdovanojimų, tarp kurių LTSR nusipelniusio artisto vardas (1973), LTSR liaudies artisto vardas (1979), Vokietijos (VDR) nacionalinė premija (1981), LTSR valstybinė premija (1982), TSRS liaudies artisto vardas (1985), Gedimino III laipsnio ordinas (1997), Lietuvos Nepriklausomybės medalis (2000), Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija (2015).
„Kiekvieną kartą man išeinant į sceną pakyla karštis, krečia drebulys, padažnėja širdies darbas. Tačiau tokia savijauta man labai padeda. Tokios būklės aš visuomet daug geriau suvaidinu, geriau įsijaučiu“, – vaidindamas paskutiniuosius savo vaidmenis prisipažino aktorius.
Tokiai atvirai išpažinčiai šiandien ryžtųsi ne kiekvienas, nes teatrinėje padangėje kaukės tampa „natūrali būsena“. Bet Adomaitis – didis romantikas. Jis buvo impulsyvus ir veržlus, serga devyniolikto amžiaus „liga“, kuria sirgo didžios sielos.
Tapti efemeriškiausios pasaulyje profesijos atstovu – aktoriumi Adomaitį įkvėpė prigimtis, patirtis, pasisemta gyvenant gamtoje, tobulo stiliaus valdymas.
Gerą vaidmenį jis suvokė kaip dykumoje auginamą sodą. Visą savo kūrybinį gyvenimą jis linko į stiprius, savitus charakterius, į gilius jausmus, autentiškas aistras, kurie pasireiškė lemiamuose, dideliuose veiksmuose.
Jo Donatas Lokys Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirtis“ – veržlus, nesuvaldomas, impulsyvus, anarchiškas, savo tėvo žudikui keršijantis vienišius. Gyvybe tvinksintis vaidmuo tarytum suponavo jo profesinę meistrystę visam likusiam gyvenimui.
„Regimantas Adomaitis – dalis mano filmų, dalis mano scenarijų, nes dažnai rašydavau, turėdamas omeny, kad būtent jis vaidins, o tiksliau – turi vaidinti tą ar kitą vaidmenį. Taigi, jis – dalis mano biografijos“, sakė kino režisierius Vytautas Žalakevičius.
Neįtikėtina sėkmė teatre ir kine Adomaičio neišlepino. Iki pat gyvenimo pabaigos jis išliko stebėtinai kuklus, ne kartą yra sakęs, kad žiūrovo siekis aktorių matyti kuo dažniau jokiu būdu nereiškia, kad šio aktoriaus kūryba adekvati šiam įsivaizdavimui. Sėkmė – tai tik išorinė išraiška.
Adomaitis, kurio nepažinojome
Regimantas Adomaitis apie savo santykį su teatru yra pasakojęs: „Ne iš karto nuėjau į teatrą. Mano tėvas buvo neigiamai nusiteikęs prieš aktorystę, sakė, kad tai ne man. Nors jis pats grojo armonika, dainavo, bet artistus laikė nerimtais žmonėmis, plevėsomis.
O teatras manyje „sėdėjo“ nuo mokyklos laikų. Pas mus į Pasvalį atvažiuodavo Panevėžio dramos teatras su Juozo Miltinio spektakliais. Mūsų mokykloje ir vaidindavo, o mes, vaikai, žiūrėdavome spektaklius užsikniaubę ant scenos, išsižioję.
Lankiau ir mokyklos, ir universiteto dramos būrelius. Tai buvo didžiulė atgaiva. Ypač mėgdavau skaityti eilėraščius. Bet kai baigiau aktorinį, nustojau eilėraščius deklamuoti. Man užteko Laimono Noreikos, kuris gyvenimo pabaigoje itin gerai skaitė įvairių poetų eiles.
Dievas žino, kada ta „didžioji pradžia. Žmogus – jausmų ir proto lydinys. Sielai, tai amžinai dykumai, matyt, reikalingas nuolatinis atsinaujinimas, o teatras, aktoriaus darbas labiausiai įgalina gyventi žmogaus sielos gyvenimu, kaip sakė Stanislavskis.
Pamažėl tai ir įtraukė tartum į sietuvą. Teatras – tai siaubinga nepagydoma liga.
Pusantrų metų jaunesnis Regimanto Adomaičio brolis Vidas labai jautriai prisimena savo ir Regimanto vaikystę, kuri neabejotinai turėjo nemažos įtakos likusiam gyvenimui. Pasvalyje, kur mokėsi, muzikos mokyklos dar nebuvo.
„Dar vaikystėje su broliu grojom trofėjine lūpine armonikėle, kurią dėdė po karo mums atvežė iš Vokietijos, po to – sena gitara, kurią atradome ant aukšto ir susiremontavome, vėliau tėvai mums nupirko akordeoną, – pirmiau mažą, po to didesnį. Brolio iniciatyva abu savarankiškai išmokome skaityti gaidas.“
Regimantas mokyklą baigė sidabro medaliu. Nuo pat vaikystės jis buvo pavyzdys: „Visose srityse jis rodė iniciatyvą, pradedant laivų iš molio lipdymo ir plukdymo prūde, šaudymo iš savadarbio lanko, ir baigiant domėjimusi fizika ir teatru.
Regimantas mokykloje lankė net kelis būrelius: fizikų, kur pagamino traukos dėsnį demonstruojantį aparatą, dalyvavo respublikinėje jaunųjų fizikų olimpiadoje.
Teatriniame būrelyje, kuriam vadovavo matematikos mokytojas Antanas Vadopalas, dalyvavo ne viename spektaklyje. Įsimintiniausias – amerikiečių gangsteris pjesėje „Misūrio valsas“.
Tačiau labiausiai mokykloje jis pasireiškė kaip geras skaitovas, mokyklos vakarėliuose skaitydamas ištraukas iš pačių įvairiausių kūrinių.
Kai jis skaitydavo ar deklamuodavo, salėje būdavo mirtina tyla, o baigus – dideli plojimai.
Kaip skaitovo jo niekas neruošė. Jis pats savarankiškai daug dirbdavo lavindamas balsą ir tartį, pamenu, dažnai net pabosdavo namie klausytis, nors jis repetuodavo kitame kambaryje.“
***
Regimantą Adomaitį galime laikyti unikalia teatrine sistema. Jis ypatingas ne vien savo talentu, ypatingu teatrinės etikos suvokimu, bet ir fenomenaliu santykiu su žiūrovais.
Lietuvoje, kur „žvaigždės“ sąvoka niekada nebuvo susijusi su tokiu atviru žiūrovų pripažinimu kaip kai kuriose kitose šalyse, Adomaitis yra išimtis.
Šią gal net metafizinę jauseną galima buvo stebėti net paskutiniaisiais jo vaidybos metais: net epizodiniuose vaidmenyse išvydusi šį aktorių, žiūrovų salė „subanguodavo“, pasigirsdavo plojimai. Jį mylėjo, dėl jo ėjo į teatrą.
Svarbiausia – jis pats mylėjo teatrą. Pats aktorius sakė: „Jauti savyje glūdinčius tam tikrus dalykus, kurie lyg ir nesąmoningi, tačiau valdingai stumia aktorystės link. O pradinis impulsas – skaidrus ir grynas, kaip krištolas – tai meilė teatrui.“
Pranešimas apie atsisveikinimą su Regimantu Adomaičiu bus paskelbtas vėliau.
Apie šio aktoriaus ir menininko vaidmenis, ypač Mindaugą, Lokį, manau, bus rašomos knygos. Esu įsitikinęs, kad ne aš vienas į R. Adomaičio Lokį filme “Niekas nenorėjo mirti” žvelgė “atvirkščiai”- įsivaizdavau jį vaidinantį miško brolį, o ne kovojantį su jais. Daug kontroversiškų nuomonių apie šį V. Žalakevičiaus filmą, bet reikia pripažinti, kad tai vienas iš stipriausių jo filmų. Tokie menininkai kaip R. Adomaitis įrodo, kad kūryba gali nugalėti mirtį. Šviesi jo atmintis lydės ne vieną kartą.