Laiškas į Amžinybę iškeliavusiai kursiokei

2021 metų spalio 13 d. Vilniuje mirė žurnalistė Giedrė Urmanaitė (1938 – 2021). Jos bedramoksliai savo kurso draugei parašė atsisveikinimo laišką.

Brangioji Giedre,

Mes susitikome 1956-ųjų rudenį, kai tapome Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto studentais. Tu pasirodei kiek aukštesnė už vidutiniokus, bet niekada į kitus nežiūrėjai iš aukšto. Buvai draugiška ir sumani. Iš semestro į semestrą drauge keliavome per studijas, kurias Tu baigei su raudonu diplomu, tai yra – su pagyrimu.

Su kursioke Irena Jurevičiūte gavai paskyrimą į Šilalės rajono laikraštį. Tačiau užuot pasirinkusios ramų Lietuvos pakraštį abi patraukėte į tolimąjį Kazachstaną.

Jums norėjosi romantikos, ir jos gavote paragauti su kaupu, kai patekote į anuometinę „komjaunuolišką statybą“. Žurnalistikos specialybės diplomus teko padėti į stalčių, nes tapote betonuotojomis ir klampojote po būsimojo Karagandos metalurgijos kombinato statybvietę prie Temirtau gyvenvietės.

Tiesa, judvi jau buvote pramokusios mūryti studentų vasaros darbo stovyklose.

Kazachstaniškos romantikos užteko vieneriems metams. Smagiai keliaudamos per Užkaukazę ir Vidurinę Aziją, grįžote į Lietuvą. Irena gavo darbą nedidelėje Vilniaus redakcijoje ir ištekėjo, o Tu vėl patraukei į Rytus. Šį kartą į Irkutską prie Baikalo, kur gavai darbo stalą vietiniame laikraštyje.

Sibiras ir Kazachstanas Tave traukė ne šiaip sau. Juk toje pačioje Karagandos srityje yra ir liūdnai pagarsėjęs Žezkazganas (arba Džezkazganas) – miestas prie Kengiro tvenkinio. Tose apylinkėse kasama vario rūda. Jos gavybos šachtose žuvo šimtai politinių kalinių, kuriuos gausiai tiekė Stalino pakalikai.

Tarp pasmerktųjų buvo ir Tavo tėtis, kelių statybos inžinierius. Jis vadovavo tiesiant Žemaičių plentą ir už tai labai „nusikalto“ tarybų valdžiai. Jūs, visi vaikai – trys broliai ir Tu – jau chruščiovinio atšilimo laikais buvote nuvykę į Žeskazganą tikėdamiesi bent apytikriai nustatyti tėvo amžinojo poilsio vietą, bet jos taip ir nepavyko surasti.

Gavai darbą „Komjaunimo tiesoje“, linksmiausioje tuometinėje Vilniaus redakcijoje. Vėliau dar uoliai padirbėjai žurnale „Buitis“ bei Televizijos ir radijo komiteto savaitraštyje „Kalba Vilnius“, kol vėl Tave paviliojo Rytai. Šį kartą artimesni – į Maskvą. Gavai kvietimą dirbti Lietuvos atstovybėje prie SSRS Ministrų Tarybos. Vadovavai tos įstaigos kanceliarijai. Ištekėjai už maskviečio. Bet jūsų santuoka nutrūko po keliolikos metų.

Su džiaugsmu ir nerimu pasitikai 1988-uosius, kai vasaros pradžioje gimė Sąjūdis. Iš Lietuvos per visą „plačiąją šalį“ nuvilnijo veržli tautinio atgimimo banga. Ji pažadino iš dvasinio snaudulio lietuvius, išsisklaidžiusius po beribes sovietijos platybes.

Būtent atgimimo dvasioje gimė ir lietuviška salelė – Lietuvių kultūros bendrija Maskvoje (LKBM). Pirmieji to sambūrio dalyviai prisimena, su kokiu jauduliu jie skaitė atgimstančios Lietuvos atsišaukimus: ugningus Lietuvos laisvės lygos (LLL), Sąjūdžio iniciatyvinės grupės lapelius, spausdintus mašinėle ir nelegaliai tiražuotus, vėliau – jau viešai leidžiamus laikraštį „Atgimimas“, patriotinio tautinio pobūdžio knygutes.

Prisimena, kaip nepaisydami grasinimų ir įveikdami baimę žmonės ėjo į mitingus ir piketus. Dokumentiniuose filmuose liko įamžinta, kaip būrys su lietuviška trispalve susijungia su didžiule Maskvos demokratų kolona ir žygiuoja Naujuoju Arbatu į Maniežo aikštę. Priežasčių būta daug: ir kruvini Sausio 13-osios įvykiai Vilniuje, ir demokratijos reikalų gynimas Maskvoje, Rusijoje.

Nuotraukose matosi, kaip su „namų gamybos“ vėliavomis lietuviai įsijungia į maskviečių minią ir Maniežu žygiuoja prie „Maskvos“ viešbučio, kur paprastai vykdavo masiniai mitingai. Plakatuose „KPSS zapretitj“ (KPSS uždrausti) , „Niet diktature“ (Ne diktatūrai).

Principingumą ir drąsą rodė taipogi ir Lietuvos atstovybės darbuotojai: Egidijus Bičkauskas, Robertas Virbickas, Danguolė Balčiūnaitė, Giedrė Urmanaitė. Neįtikėtinai greitai (jau kitą parą) paruošti ir Maskvos visuomenei parodyti dokumentai apie sovietų siautėjimą Vilniuje.

Vaizdajuostė apie telecentro šturmą, spalvotos nuotraukos su besiliejančiu lietuvių krauju buvo demonstruojamos keletą dienų, nuo ryto iki vakaro. Be abejo, tai paveikė ne tik maskviečių, bet ir pasaulio tautų viešąją nuomonę apie įvykius Lietuvoje.

Netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo vėl sugrįžti į Lietuvą. Dabar jau visam laikui. Gavai artimą profesijai darbą Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje. Keletą pastarųjų dešimmečių buvai daugelio parodų katalogų, albumų ir kitokio pobūdžio dailės leidinių redaktorė bei bendraautorė.

Visada buvai reikli ir be galo kruopšti. Daug pastangų su bendradarbiais įdėjai kuriant Lietuvos taikomosios dekoratyvinės dailės skaitmeninę svetainę.

Šie darbai niekada nebus pamiršti ir pasitarnaus dar daugeliui ateities menotyrininkų bei dailės mylėtojų.

Brangioji kursioke Giedre, Tu šviesiu spinduliu lieki visų Tave pažinojusių atmintyje.

Bendrakursiai iš Vilniaus universiteto 1961 metų žurnalistų laidos