Baltažiedė notrelė. Baltoji dilgėlė. Saldžioji dilgėlė. Mėnulio pilnaties gėlė. Visaip vadinti prisigalvodavome. Dilgėlė, nes lapai panašūs. Labai jau balta, pilna ratu susispaudusių žiedų, o dar suklestėdavo tie žiedai mums kažkaip dažniausiai per pilnatį, kada ir Saulė, ir Mėnulis, pamenu, danguje dieną vienu metu. Dar taip paslaptingai tankumyne žolių atrodo, – tai ir Mėnulio.
Būdavo, panardini galvą čiulpti jų nektaro, saldaus kaip medus. Bet pats pirmasis įsiminęs vaikystėje šios notrelės vardas – baltoji dilgynė. Ir šiandien, kai pažiūri, kiek čia paslapčių: joje ir aplink ją.
Projektas Svarbiausieji tautinio identiteto dėmenys – kalba ir etninė kultūra, 6 tūkst.
Įdomu, taip jau sutapo, kad ši publikacija pasirodė kaip tik tada, kai pavakary ir Mėnulis danguje, ir Saulė dar nenusileidusi, taigi, abu kartu danguje, kaip čia rašyta 🙂
Spaudoje triukšmas dėl nenušienautų Vilniaus pievų. Nežinau, ar tai skaitytojos atsiųsta nuotrauka, ar portalas neskiria dilgėlės nuo notrelės. Dabar ŽR laida apie tai.
Kažin – ar ne žolės skustuvų savininkai užsakė vilniečių pasipiktinimą?