Ji, rodos, yra jau nepasiekiamai toli. Kai kurie ir tiki nieko bendra su ja neturį. Yra netgi tokių žmonių, kurie žiūri į [savo tautos] senovę kaip į svetimą būtį. Jiems senovė ir naujovė yra du priešai.
Tačiau yra ne taip. Mes gyvename senovėje, o ji – mumyse. Niekas su ja negali pertraukti ryšių. Iš senovės atėjo žmonių kartos – viena po kitos, vis iš senesnės. Nė viena karta, nė vienas žmogus neatsirado iš nieko. Viskas, kas yra, gimsta iš to, kas buvo.
Tokia yra tikrovė. Tačiau ji lieka tarsi užklota, kai mes apie tuos sąryšius su senove visai nemąstome. Esame iš jos atėję, bet to nenumanydami gyvename lyg ir be jos. O daugiau reikšmės ir jėgos turi tik tai, ką mes sąmoningai priimame.
Vis dėlto neužtenka to, kad pripažįstame ateiną iš senovės. Reikia jos galiomis gyventi. Senovės galios mumyse turi gyventi nuolatos. Todėl svarbiausias dalykas yra tinkamas senovės supratimas.
Venkime žvelgti į savo [tautos] senovę svetimųjų akimis! Neturėdami su ja nieko bendra, jie jos nesupranta. Jiems ji yra kas kita, negu jų pačių gyvybė ir gyvumas. Jeigu doras žmogus dar pripažįsta kažkokią didesnę jos vertę, tai menkos dorovės žmonės į svetimą gyvumą ir gyvenimą visuomet žiūri su panieka.
Gali būti, kad jie tiesiogiai to kartais ir neišreiškia, vis dėlto jų supratimas yra pakrikęs. O tokios yra ir tojo apraiškos. Todėl tūli mokslininkai, pvz., [Johanesas] Foigtas, [Maksas] Tiopenas ir kiti, aiškiai ir pasako, jog reikia [atitinkamai] suprasti rašytojus, norėjusius prūsus ir lietuvius parodyti menkus, be vertės.
Tačiau tokių rašytojų tvirtinimai yra paveikę net lietuvius. Ir jie žiūri į [savo] senovę svetimųjų akimis. Todėl dažnai ir atsitinka, kad jie vadina tai romantizmu ar panašiai, jeigu koks lietuvis savo [tautos] senovėje mato gražų gyvumą, skaidrią šviesą. Ir beveik su panieka kalba apie šį kaip apie svajotoją.
O iš tikrųjų yra taip, kad paprastai mes savo [tautos] senovės neįvertiname taip, kaip reikėtų.
Be abejo, teisybė, kad ir kai kurie lietuviai yra visko prirašę apie mūsų tautos senovę, kas visai neturi pagrindo. Vis dėlto jie neprikalbėjo tokių niekų kaip tie, kurie mūsų senovę parodo taip, lyg čia nebūtų buvę jokios šviesos, jokio didesnio žmoniškumo.
O imkime kad ir Gedimino pareiškimą, kad kiekvienas (kryžiuočiai, rusai, totoriai, lietuviai) garbina Dievą savo būdu, bet jis esąs vis tas pats Vienas. Tokio aukšto tikybos supratimo tais laikais, būtent viduramžiais, Europoj nebuvo. Todėl ir visus tų laikų krikščionių vadus nustebino.
O toks supratimas neatsiranda taip, kaip kartais iš dangaus nukrinta meteoras. Greičiau galėtume jį palyginti su žaibu, kuris staiga sušvinta. O jis pasidaro iš ore susitvenkusios elektros. Taip ir Gedimino tikybos supratimas tegalėjo kilti iš visos tautos manymo.
Dar ir daugiau yra tokių dalykų, kurie parodo, kokia buvo senovės lietuvių dvasios šviesa, koks doras jų gyvenimas.
Sakyti, kad lietuviai, pasivadinę krikščionimis, iš karto būtų tapę aukštos kultūros žmonėmis, negalima. Išgirdęs krikščionišką mokslą, žmogus tuoj kitoks nepasidaro. Žmonių sąmonė kiek pakinta, kiek šviesėja tik per tūkstančius metų, tačiau per kelis dešimtmečius, netgi per šimtą metų, ji nepasikeičia.
Yra žmonių, kurie tvirtina, kad lietuvių tarpe vis dar pastebimi nekultūringumo požymiai, „užsilikę“ nuo senovės. Bet man atrodo, kad lietuviai, ypačiai lietuvaitės, kaip tik mūsų laikais iš kitų perima visokius barbarizmus, pavyzdžiui, pradeda teptis lūpas visokiais iš dvėsenų ir kitko padirbtais tepalais, kaip tai daro žmoniškos vertės nebetekusios pasileidėlės.
Iš tikrųjų mes daug teisingiau spręsime apie savo tautos senovę, jei manysime ją buvus šviesią, gražią, kilnią. Vis dėlto to neužtenka. Būtina, kad ji mūsų gyvenime daugiau reikštų.
O tai įvyks, jeigu viską, kas joje buvo gera, tauru, kilnu, mes laikysime tikrai garbingais dalykais. Pavyzdžiui, yra daug sričių, daug žodžių, kurie įvardija tatai, kas senovėje buvo šventa. Tuos žodžius vartodami niekingiems dalykams, mes niekiname visą senovę.
Todėl paprasta pramogos vieta neturėtų būti vadinama ramove ar panašiai, nes taip toks žodis praranda visą savo aukštą reikšmę. Garbingais senovės žodžiais nereikėtų vadinti ir visokių kasdienio gyvenimo įstaigų.
Tik šitai supratus ir atitinkamai elgiantis, [tautos] senovė galėtų gyvėti mumyse, o mes su ja – stiprėti.
Šiaip jau mes, galbūt kaip reta kita Europos tauta, nesame nutolę nuo senosios savo tautos dvasios. Tik negyvename ja sąmoningai. O labiausiai dėl to, kad nežadiname jai pagarbos jausmo.
Todėl pagaliau atsiminkime tai! Tik taip tegalėsime pažengti kiek tolyn ir tvirtėti.
Nes tik sąmoningai suvokdama savo senovę, tauta jaunėja. O stiprus ir tvirtas yra tiktai tas, kas yra jaunas [t. y. jaunatviškas].
Jaunoji karta, 1931, Nr. 4, p. 2–3
iš Vydūnas, „Apie tikėjimą“ (parengė R. Palijanskaitė). Šiauliai: Lucilijus, 2021.