Prekybos vietose galima rasti įvairių vejos sėklų mišinių, ir visi jie aprašymais žada nepriekaištingas ir nereiklias vejas. Vis dėlto, rinktis žolių mišinį vien pagal kainą ar gražiausią nuotrauką ant pakuotės yra didelė klaida, nes būtent tai dažnai tampa priežastimi, kodėl veja blogai auga ir atrodo prastai.
„Yra nemažai niuansų, kuriuos būtina įvertinti pasirenkant tinkamiausią vejos sėklų mišinį. Renkantis reikia iš anksto žinoti ne tik kokios vejos norima, bet ir kiek ketinama skirti lėšų ir pastangų jos priežiūrai.
Tinkamo sėklų mišinio sudėtis labai priklauso nuo to, koks dirvožemis yra vejos augavietėje, koks jos apšviestumas, būsimas mindžiojimo intensyvumas, priežiūros galimybės“, – sako su sodo technikos gamintoja „Husqvarna“ bendradarbiaujantis Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos docentas dr. Evaldas Klimas.
Sėkmę lemia kokybė
Pagal funkcinę paskirtį vejos yra skirstomos į dekoratyvines, sportines ir specialiąsias. Dekoratyviosios dar skiriamos į kategorijas: aukščiausio lygio parterines arba reprezentacines, buitines, sodo ir parko bei žydinčias pievutes. Doc. E. Klimas sako, kad didžioji dalis prie individualių namų, kotedžų ar sodybose esančių vejų galėtų būti priskiriamos buitinėms.
„Įrenginėjant aukščiausio lygio dekoratyvines reprezentacines ir sportines vejas taikomas vejos apibrėžimas siaurąja prasme – veja yra dekoratyvi, reguliariai žemai pjaunama ir prižiūrima vien tik varpinių žolių pievutė, bet kokie kiti augalai ten yra griežtai draudžiami. Buitinėse vejose į žolyno botaninę sudėtį žiūrima gerokai liberaliau, jose gali būti ne vien varpiniai augalai, bet ir dobiliukų, saulučių, viena kita kiaulpienė. Tai bet kokiu atveju yra geriau, nei nuolat „laistyti“ sklypą prie namų piktžoles naikinančiais preparatais“, – kalba pašnekovas.
Jis pataria pernelyg nesusižavėti ant pakuotės esančioje nuotraukoje pavaizduota veja, o rinktis pagal realius poreikius ir galimybes. Pavyzdžiui, aukščiausios klasės sportinio tipo vejai skirtas sėklų mišinys buitiniam vartotojui netiks, nes tokią veją reikia daug labiau prižiūrėti, pjauti, atsėti, tad tai kainuos daugiau pinigų ir laiko.
Vejų ekspertas akcentuoja, kad vejos žolių sėklos turi atitikti ne tik augavietės sąlygas bei vartotojo poreikius, bet ir būti kokybiškos. Sėklos laikomos kokybiškomis, kai jų ūkinė vertė yra ne mažesnė kaip 75 proc.
„Ūkinė vertė yra daigumo procento ir švarumo procento sandauga. Daigumas ir švarumas būna nurodytas ant kokybiškų sėklų pakuočių. Jei ūkinė vertė yra mažesnė, reikia didinti sėklų normą, kad būtų užtikrintas geras rezultatas. Pasitaiko, kad žmonės perka sėklų mišinį, nes jos pigios, o kokybės rodikliais nepasidomi. Iš praktikos galiu pasakyti – kai pagrindinis kriterijus yra pigumas, neišvengiamai laukia nesėkmių ir nusivylimų serija“, – įsitikinęs jis.
Svarbūs kriterijai – apšviestumas ir drėgmė
Į daugelio tipų vejų sėklų mišinio sudėtį įeina trys pagrindinės žolių rūšys: raudonieji eraičinai (lot. Festuca rubra), pievinės miglės (lot. Poa pratensis) ir daugiametės svidrės (lot. Lolium perenne). Raudonieji eraičinai laikomi pačiomis svarbiausiomis vejų žolėmis. Ši žolių rūšis gali būti dviejų formų – kerinės (lot. Festuca rubra commutata) ir šakniastiebinės (lot. Festuca rubra rubra).
„Kerinė forma turi kuokštines šaknis ir nesidaugina vegetatyviškai, o šakniastiebinės formos žolių šakniastiebiai driekiasi po žeme. Kerinių eraičinų keras vizualiai yra tankesnis, šakniastiebinis iš pradžių būna retesnis, tačiau kerinis laikui bėgant retėja, o šakniastiebinis tankėja, todėl, derinant abi formas, žolynas būna gražus ir iš pradžių, ir ilgai toks išlieka“, – aiškina ekspertas.
Raudonieji eraičinai yra nereiklūs, neaukšti, jų lapų spalva laikoma žalios vejos spalvos etalonu. Net stokodami azoto raudonieji eraičinai netampa blyškiai žali. Jie gali augti lengvesniame, mažiau derlingame ir mažiau drėgmę laikančiame dirvožemyje. Raudonieji eraičinai gerai pakenčia pavėsį.
Pievinės miglės dirvožemiui žymiai reiklesnės. Jos gerai augs ten, kur pakanka drėgmės, dirvožemis yra derlingesnis, geras apšviestumas, nes yra šviesamėgės. Augavietės apšviestumas ir dirvožemio savybės lemia raudonųjų eraičinų ir miglių sėklų santykį mišinyje.
„Kai renkamas sėklų mišinys drėgnam, užmirkstančiam dirvožemiui ir pavėsingai vietai, netiks nei raudonieji eraičinai, nei pievinės miglės. Tokiomis sąlygomis gali augti vienintelės gojinės miglės (lot. Poa nemoralis), kitos žolės skurs, nyks, jų vietą užims samanos“, – akcentuoja dr. E. Klimas.
Trečias svarbus vejos sėklų mišinių komponentas yra daugiametės svidrės. Jos greičiausiai sudygsta, yra atsparios mindymui, naujoje vejoje geriausiai konkuruoja su piktžolėmis. Vis dėlto jos yra ir jautriausios iš visų žolių: reikliausios drėgmei, maisto medžiagoms, jautriausios fuzariozei – sniego pelėsiui, kuris vystosi, kai sninga nepašalus, taip pat žemoms temperatūroms – prie -14 laipsnių gali iššalti, tad Lietuvoje taip gali nutikti bet kurią žiemą. Todėl svidrių į mišinius dedama nedaug, 10–15 proc., laikantis principo, kad žolynas privalo išlikti žuvus visoms svidrėms. Daugiametės svidrės yra augios, tad kuo daugiau mišinyje svidrių, tuo dažniau veją reikės pjauti.
Bendrovės „Husqvarna“ partneris docentas E. Klimas atkreipia dėmesį, kad skirtingų rūšių žolių sėklų dygimo trukmė nevienoda, todėl natūralu, kad pradėjusi dygti veja neatrodo labai tanki. Ilgiausiai dygsta pievinės miglės – apie 3 savaites, raudonieji eraičinai sudygsta per maždaug 2 savaites, o svidrėms sudygti gali užtekti ir savaitės, jei yra pakankamai drėgmės ir žemė sušilusi iki +9 ir daugiau laipsnių. Sausringu laikotarpiu arba į šaltą žemę pasėtos žolių sėklos dygsta ilgai ir netolygiai arba gali išvis nesudygti.
Skirtingi pjovimo aukščiai
Renkantis sėklų mišinį reikėtų nepamiršti ir to, kad kiekvieno tipo veja pjaunama tam tikru aukščiu. Pavyzdžiui, sportinių vejų pjovimo aukštis yra apie 3 cm, parterinių ir buitinių – apie 3,5 cm, golfo laukuose žolė pjaunama vos 0,5 cm aukščiu, žydinčios pievutės – 6-7 cm aukščiu. Vejos pjovimo laiko pasirinkimui galioja labai paprasta taisyklė: žolyną būtina pjauti, kai žolė pasiekia dvigubą pjovimo aukštį.
„Vejos žoles pjaunant per žemai, silpnėja jų šaknų sistema, žolynas retėja, tampa ne toks ilgaamžis. Reikia nepamiršti, kad sausringais laikotarpiais vejos pjovimo aukštį reikia padidinti – jei paprastai žolę pjauname iki 3,5 cm, tai per sausras aukštį reikėtų padidinti iki 4,5 cm. Kai lieka didesnė lapų dalis, žolėms lengviau vykdyti fotosintezę“, – aiškina dr. E. Klimas.
Paprastai veją pakanka nupjauti kartą per savaitę, tačiau kai kurias vejas gali tekti pjauti ir dažniau. Lėčiau augančias vejas, kuriose mažai svidrių, pakanka pjauti kartą per dešimt dienų ar dvi savaites. Pasak „Husqvarna“ sodo technikos eksperto Simo Bairašausko, apie pjovimą turi būti sprendžiama pagal realų žolės aukštį, o ne pagal tai, prieš kiek laiko veja pjauta.
„Reguliarus pjovimas reikiamu aukščiu ir tinkamas tręšimas bei laistymas skatina šaknų augimą ir vystymąsi, tankina žolyną, didina jo atsparumą. Tai ypač naudinga daug mindžiojamoms vejoms. Tačiau pjauti veją keliskart per savaitę ne visi turi laiko ir noro, todėl išeitimi tampa robotai vejapjovės. Jie gali būti nustatomi pjauti veją kas 1-3 dienas, kaskart nupjaunant tik lapų galiukus. Dėl to žolės tankėja, nyksta pakertamos piktžolės, o veja, net ir buitinė, ilgainiui įgauna reprezentatyvią išvaizdą“, – tikina pašnekovas.
Svarbus gražios vejos faktorius yra jos tręšimas, nesvarbu, kokio tipo veja sėjama. S. Bairašauskas sako, kad pjaunant veją robotu vejapjove ji yra iš dalies natūraliai patręšiama. Nupjauta žolės dalis susmulkinama ir išbarstoma vejoje, kur natūraliai suyra, aprūpindama žolyną maisto medžiagomis, mažindama piktžolių plitimą.
