Kur slypi ilgaamžiškumo paslaptis, kokiais būdais galima išsaugoti ar net susigrąžinti sveikatą, kalbiname 90-ąjį gimtadienį švenčiančintį Lietuvos sveikuolių sąjungos garbės narį, Alytaus miesto garbės pilietį, ilgametį švietimo sistemos darbuotoją Vytautas Mockevičius.
V. Mockevičius – Dzūkijos sveikuomenės judėjimo pradininkas, aktyvus lietuvių filosofo Vydūno, taip pat Vydūno amžininkų – Stasio Šalkauskio ir Antano Maceinos idėjų puoselėtojas.
Daugiau nei prieš tris dešimtmečius įkūrė Alytaus sveikuolių klubą „Ryžtas“ ir jam sėkmingai vadovavo, savo kraštiečius mokė ir iki šiol moko rūpintis ne tik kūno, bet ir sielos sveikata.
Vytautas puikus pavyzdys ne tik vyresniajai, bet ir jaunajai kartai, kaip sveikai ir kokybiškai gyventi, bendrauti, įgyti naujų gebėjimų, ryžtingai siekti gyvenimo tikslų.
„Žmogus turi ne tik fizinį, bet ir dvasinį kūną, tad maisto reikia abiem. Fiziniam kūnui reikia saikingai duoti šviežio, gero maisto, jam reikia mankštos, grūdinimosi, taisyklingo kvėpavimo.
Tačiau taip pat svarbu galvoti apie tai, ką gero savo darbu gali padaryti ne tik sau, bet ir kitiems. Tada tas darbas įgyja aukštesnę prasmę, tampa dvasiniu penu.
Mūsų dvasiniam kūnui taip pat be galo reikia meilės. Bet meilė turi būti nesavanaudiška“, – tikina Vytautas, aplink save žmones buriantis ne tik sveikuoliškais sumanymais, bet ir teigiamu požiūriu.
Pašnekovo įsitikinimu, jeigu pasotiname dvasinį kūną, tai teigiamai veikia ir mūsų fizinę sveikatą, o kompleksiškas rūpinimasis savimi padeda atsikratyti ligų.
Kai vis garsiau ir ryškiau garsinama sveika gyvensena, pastebime, kad žmonių sergamumas, įvairūs negalavimai, bei nepasitenkinimas gyvenimo kokybe vis sparčiau plečiasi ir kelia susirūpinimą.
Sveika gyvensena, tinkamai suprasta ir tapusi žmogaus gyvenimo būdu yra vienintelis skęstančiojo, t.y. sergančiojo žmogaus gelbėjimosi ratas.
Man regis, kad daugelis klysta manydami, kad skelbiama laisvė – tai laisvė bet kam ir bet kaip, t.y. mąstau, kalbu ir elgiuosi taip, kaip noriu.
Tačiau pamirštama, kad gamta ir žmogus, kaip jos dalis, turi savo nekintamą tvarką, dėsnius, kurių laikytis būtina.
Nepaisydamas tos tvarkos, neišvengiamai tampi prasižengėliu gamtai, negebančiu su ja taikiai, darniai, harmoningai sugyventi.
Todėl logiška, kad gamta tokį išsišokėlį baudžia ligomis, negalavimais ir galiausiai, greičiau, negu galėtų būti, pašalina.
Kur slypi ilgaamžiškumo paslaptis?
Žmogus yra gamtos dalis. Jis yra ne vien tik fizinis, bet ir dvasinis kūnas. Fiziniam kūnui materialai labai padeda ir sveika mityba ir tinkamas kvėpavimas.
Labai svarbu, ką, kur ir kaip valgau, kokiu oru kvėpuoju, nes ne bet koks oras yra tinkamas gerai savijautai palaikyti.
Tie žmonės, kurie pripažįsta iškreiptą laisvės sąvoką – rūko, vartoja alkoholį ir įvairiausiais kitais būdais save nuodija. Kita svarbi ilgaamžiškumo sudedamoji dalis yra judėjimas.
Ne tik žmogus, bet ir visa gyvoji gamta yra taip sutverta, tarsi užprogramuota nuolatiniam judėjimui, ir ne be tiksliam judėjimui, bet konkrečiam darbui, kuris turi tam tikrą prasmę išgyvenimui.
Skirtingai nei gyvūnai, žmogus savo darbu ir judėjimu turi dar ir kilnesnių dalykų, kad jo padarytas darbas bus ir kažkam kitam reikalingas bei naudingas.
Žmogui reikia ir grūdintis. Gyvenime jis gali pakliūti į įvairiausias padėtis – įprastas ir neįprastas. Tam, kad jis galėtų išgyventi ir neįprastomis sąlygomis, būtinas grūdinimasis šaltu vandeniu, saule ir grynu oru.
Labai svarbus yra žmogaus kontaktas su žeme per padus. Juose yra daugybė mūsų organų atitikmenų, kurie, vaikščiojant basomis yra aktyvinami, masažuojami ir atitinkamai veikia mūsų sveikatą.
Labai svarbu ir kūno švara. Tiek išorinė, tiek vidinė. Išorinę mes suvokiam, kaip dantų valymas, kasdienis prausimasis ir visa kita, o vidinė – kad nebūtų žarnyne per daug susikaupę toksinių medžiagų.
Tai tiesiogiai susiję su mūsų mityba. Viskam turi būti saikas – tiek mityboje, tiek kvėpavime, tiek judėjime, tiek ir grūdinimesi.
Visa tai yra fiziniai sveikatinimosi bruožai, veikiantys fizinį kūną, tačiau mes turime ir dvasinį kūną, kuris taip pat turi būti sveikas.
Mes jo nematome, bet žmogaus elgesys, kalba ir jo mintys išreiškia dvasinio kūno padėtį arba kokybę.
Tai meilė, gailestingumas, užuojauta, atjauta, aukojimasis, saikas, vidinė drausmė, valia ir daugybė kitų dalykų.
Dvasinio kūno teršalai yra pyktis, pavydas, godumas, gobšumas, gašlumas. Jeigu žmogus savo valia juos pašalina, tada jame lieka tai, kas gera.
Sveikas dvasinis kūnas užtikrina sveiką fizinį kūną.
Aš pats esu įsitikinęs, kad jeigu ir maksimaliai neišpildai fizinio kūno svarbiausių lemiamų sveikos savijautos sudedamųjų per mitybą, kvėpavimą, judėjimą, grūdinimąsi ir švarinimąsi, bet viskas yra tvarkoje su dvasiniu kūnu, tai būtent jis ir nulems fizinio kūno sveikatingumą.
Jeigu visas dėmesys nukreiptas tik į fizinį kūną ir jo sveikatinimą, bet jokio dėmesio neskiriama dvasiniam kūnui, tai iš tų fizinių pastangų nebus daug naudos.
Jeigu nuolat pykstame, būname nepatenkinti, pavydūs, gašlūs, tai fizinio kūno sveikata nebus pakankamai gera ir harmoninga.
Aišku, ne viskas priklauso vien tik nuo žmogaus norų. Jie gali būti vienoki, o „dangaus tvarka“ visai kitokia, bet, jeigu žmogus nori rezultato, privalo dėti pastangas.
Turi būti sistemingumas, pastovumas, ryžtas, valia, noras ir drausmė. Galima perskaityti šimtus knygų ir turėti daug žinių, bet jos ir liks tik žiniomis ir nieko daugiau…
Dar vienas svarbus geros dvasinės savijautos bruožas – taupymas. Reikia taupyti maistą – jo nemėtyti, naudoti saikingai, gaminti tiek, kad nereikėtų išmesti.
Taupyti laiką – nešvaistyti jo, neplepėti bereikalingai, nes kiekviena sekundė, kiekviena minutė yra dovana žmogui. Mes dažnai to nepaisome, galvodami, kad iki 90 metų dar labai daug laiko… Taupyti pinigus.
Bet ne taip, kad tapti gobšuoliu – visko gailinčiu sau ir kitiems. Nieko panašaus – naudoti pinigus tiek, kiek turi, bet jų nemėtyti – nepirkinėti bet ko, tik tam, kad pasirodyti prieš kitus ar pasipuikuoti.
Kitas dalykas, kurį reikia taupyti, tai – jėgas. Tam labai padeda tinkamas dienos režimo laikymasis ir nešvaistymas seksualinių jėgų.
Tai dabar ypač svarbu jaunimui, nes jų švaistymas jaunam, bręstančiam žmogui labai kenkia smegenų vystymuisi, gerai atminčiai, kūrybiškumui, iškreipiama šeimos samprata.
Šiuo metu ilgaamžis Vytautas daug laiko skiria bendravimui su sūnumi, anūkais ir jų šeimomis, buvusiais bendradarbiais, LSS ir Alytaus sveikuoliais, užsiima namų ruoša, maisto gamyba.
Laiko patikrinta, per daugelį metų sukaupta praktine-teorine sveikos gyvensenos patirtimi mielai dalijasi su visais – tiek jaunais, tiek pagyvenusiais, norinčiais gyventi sveikiau.
Sveikuolis keliasi ne vėliau, kaip 6 valandą ryto, o eina miegoti 22 valandą. „Ankstyvas gulimasis ir ankstyvas ėjimas miegoti – neatsiejami sveikos gyvensenos veiksniai, padiktuoti pačios gamtos ritmu,“ – sako Vytautas.
Didžiąją jo dienos laiko dalį užima knygų skaitymas, skirtingai nei televizija ar radijas. „Laiką reikia taupyti, nes nežinai, kada jis baigsis,“ – tikino V. Mockevičius.
