Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla Išleida lig šiol lietuvių kalba neskelbtų Riūnosukės Akutagavos apsakymų rinktinę „Miražas“ (Ryūnosukė Akutagava „Miražas“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022 m.. Sudarė ir iš japonų kalbos vertė Rima Torres. Knygos dailininkė Kotryna Šeibokaitė-Ša).
Riūnosukė Akutagava (芥川 龍之介 1892–1927) yra pripažintas literatūros klasiku ne tik Japonijoje, bet ir pasaulio mastu.
Rašytojas gimė ir augo Tokijuje, baigė Tokijo imperatoriškojo universiteto (dabartinis Tokijo universitetas) Anglų kalbos ir literatūros fakultetą.
Jo literatūrinis palikimas – daugiau nei 350, daugiausiai trumposios prozos, kūrinių.
Dauguma jų parašyti Taišio (1912–1926) laikotarpiu, kai Japonija atsinaujino, kai augo Vakarų kultūros įtaka ir buvo vykdomos demokratinės reformos.
Akutagava jau nuo paauglystės skaitė japonų klasikus, taip pat kinų, anglų, prancūzų, rusų literatūrą. Jo proza pasižymi psichologizmu, universalumu, kosmopolitiškumu.
1935 m. įsteigta Akutagavos vardo premija – žinomiausias literatūrinis apdovanojimas Japonijoje.
Lietuvos skaitytojams Akutagavos kūryba pažįstama jau daugiau nei pusę amžiaus. Pirmąkart jo proza lietuvių kalba pasirodė 1965 m. („Rašiomono vartai“).
Tačiau jau beveik pora dešimtmečių nėra buvę naujų Akutagavos kūrinių vertimų į lietuvių kalbą, o lig šiol vienintelis vertimas iš japonų kalbos – 1969 m. žurnale „Nemunas“ paskelbta apysaka „Vandenių šalyje“.
„Miražas“ – lietuvių kalba lig šiol neskelbtų Akutagavos apsakymų rinktinė. Kai kurie jų parašyti kūrybinio kelio pradžioje, kiti priklauso vėlyvajam laikotarpiui; dauguma jų ir šiandien plačiai skaitomi ir nagrinėjami.
„Miražo“ ištraukos.
Ankstyvoje Akutagavos kūryboje, pradedant garsiuoju apsakymu „Rašiomono vartai“, gausu japonų tautosakos bei budistinių istorijų motyvų.
Tai charakteringa ir šios knygos tekstams „Pragaro atvaizdas“, „Drakonas“, „Nosis“ ir „Batatų sriuba“: jų siužetai paremti nežinomų autorių pasakojimais iš „Praeities istorijų rinkinio“ (Konjaku monogatari-shū, XII a.) ir „Udžio istorijų rinkinio“ (Uji Shūi Monogatari, XIII a.).
Tačiau Akutagavos kūrinių veikėjai išsiskiria sudėtingu vidiniu pasauliu, būdingu moderniosios literatūros veikėjams. Šiandienos Japonijoje tai chrestomatiniai tekstai.
„Pragaro atvaizdo“ tema – ryšys tarp meno ir gyvenimo – buvo svarbi Akutagavai, amžininkų kritikuotam dėl tariamos originalumo stokos bei atitrūkimo nuo tikrovės ir ragintam rašyti tuo laikotarpiu išgarsėjusią autofikcinę prozą.
Pilies dailininkas Jošihidė, siekdamas autentiškumo, paaukoja menui tai, kas jam brangiausia. Šio teksto pagrindu pastatytas baletas bei Kabukio spektaklis, sukurtas ne vienas filmas.
Apsakymo „Nosis“ protagonistui, aukšto rango vienuoliui, kyla nemažai praktinių keblumų dėl itin ilgos nosies.
Bet dar labiau jis kenčia dėl įžeistos savigarbos. Jo slaptos komiškos pastangos pakeisti savo įvaizdį netikėtai svarbios XXI amžiaus skaitytojui.
Humoro ir empatijos kupinas „Batatų sriubos“ pasakojimas taip pat jaudina ir šiandien: likimas iškrečia žiaurų pokštą apgailėtinam žemo rango tarnautojui, išpildydamas jo kuklią, bet, atrodė, nepasiekiamą svajonę.
Pastebima ir Nikolajaus Gogolio apsakymo „Apsiaustas“ įtaka.
„Drakono“ tema – fanatiškai gandais tikinti minia; čia pašiepiamas žmogiškas negebėjimas suabejoti visų priimtomis tiesomis.
Apsakymas „Nemirtingasis“ skirtas vaikams. Jo pavadinimas japoniškai – Sennin – taoistinis ir budistinis terminas, reiškiantis nemirtingąjį, burtininką, atsiskyrėlį.
Likusių rinktinės tekstų veiksmas vyksta rašytojo gyventuoju laikotarpiu, juose liečiamos kūrybos bei būties temos, yra ir autobiografinių smulkmenų.
Tai kafkiško siužeto „Žiema“ ir Vakaruose mažiau žinomas apsakymas „Po mirties“, meno vertinimo ir amžinumo klausimus svarstantys trumpi tekstai „Ateitis“, „Pelkė“ ir „Fortepijonas“.
Su humoru kūrybinį gyvenimą vaizduojančių apsakymų „Proza“ ir „Dešimties jenų banknotas“ veikėjas Jasukičis – rašytojo alter ego – jau pažįstamas Lietuvos skaitytojams iš ankstesnių Akutagavos kūrinių vertimų.
Apsakymų „Pajūry“ ir „Miražas“ veiksmas vyksta vasaros pajūryje, tačiau „Pajūrio“ protagonistas – jaunas rašytojas, su viltimi ir nerimu numatantis savo ateitį, o „Miraže“ nerimas gilesnis; būsena tarp dienos ir nakties, tarp tikrovės ir vaizdinių čia įgauna grėsmingumo, tvyro mirties nuojauta.
Vienas ilgiausių ir žymiausių rinktinės tekstų – šešių dalių „Krumpliaračiai“.
Tai kenčiančios sąmonės portretas: „aš“ jaučia nuolatinį pavojų ir aplinkos priešiškumą, stengiasi iššifruoti jį persekiojančius nelemties ženklus: spalvas, perregimų krumpliaračių ir dirbtinių sparnų haliucinacijas, knygų ir pokalbių įvairiomis kalbomis fragmentus.
Tokijas čia vaizduojamas kaip naujoviškas vakarietiškas miestas, bet traukiniai, automobiliai, daugiaaukščiai pastatai, kavinės, barai ir restoranai, knygynai, telefono skambučiai, staiga pasirodantis lėktuvas kelia siaubą ir ne išsklaido, o sustiprina siaubo, netikrumo ir beprasmybės jausmą.
Tik pirmoji „Krumpliaračių“ dalis skelbta rašytojui esant gyvam. Netrukus po paskelbimo daugelio japonų kritikų šis apsakymas buvo įvertintas kaip meistriškiausias Akutagavos kūrinys.
